Retas žmogus negirdėjo apie asmens duomenų apsaugą. Vis dėlto daugelis žmonių, kurie naudoja vaizdo kameras, įrengtas savo privačių namų teritorijoje, nesusimąsto apie tai, jog galimai pažeidžia asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus.
Asmeniui, kuris turi įrengtas vaizdo stebėjimo kameras, svarbu žinoti, ar jam taikomas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – BDAR) ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas), ar ne. Tai svarbu, nes nevykdant šitų teisės aktų, kyla rizika padaryti pažeidimą, už kurį gresia didelė, BDAR įtvirtinta piniginė bauda – ji gali siekti net iki 20 000 000 EUR.
BDAR ir Įstatymas nėra taikomi asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla. Pvz., Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, jog šiam atvejui priskirtina situacija, kai vaizdo stebėjimo kameros yra įrengtos savo turto apsaugos tikslais.
Vis dėlto jeigu vaizdo stebėjimas peržengia fizinio asmens (duomenų tvarkytojo) privačios teritorijos ribas, turi būti taikomi minėti teisės aktai. Pavyzdžiui, asmuo, naudodamasis vaizdo kameromis, siekė apsaugoti savo nuosavybę, tačiau neužtikrino, kad į vaizdo stebėjimo lauką nepatektų kitam asmeniui priklausanti nuosavybė. Be to, viešosios erdvės stebėjimas taip pat nėra laikomas asmenine ar namų ūkio veikla. Aptartais atvejais jau yra taikomas BDAR.
Reikia suprasti, kad jeigu vaizdo stebėjimo laukas peržengia privačios teritorijos ribas, tai savaime nereiškia, kad yra daromas pažeidimas, tačiau tuomet jau yra taikomas BDAR ir kiti teisės aktai, kurie reglamentuoja asmens duomenų apsaugą, todėl tenka rūpintis duomenų valdytojui kylančių pareigų vykdymu ir reikia atitikti bent vieną BDAR 6 straipsnyje įtvirtintą asmens duomenų tvarkymo pagrindą.
Įprastai vaizdo duomenų tvarkymas yra vykdomas savo teisėtų interesų siekimu (pvz., apsaugoti savo namų turtą). Tačiau į vaizdo stebėjimo lauką patenkantys asmenys turi teisę nesutikti su tokiu duomenų tvarkymu. Tuomet duomenų valdytojui, kuris įsirengęs kameras, tektų įrodyti, kad jis vaizdo duomenis tvarko dėl labai rimtų teisėtų priežasčių, kurios yra viršesnės už kito duomenų subjekto interesus, teises ir laisves.
Taip pat peržengus minėtas ribas, kai įsijungia aliarmas dėl BDAR, duomenų valdytojui reikėtų turėti nemažos apimties dokumentaciją: vaizdo duomenų tvarkymo taisykles, apsaugos politiką ar kitą panašų dokumentą, duomenų tvarkymo veiklos įrašus, duomenų saugumo pažeidimų žurnalą. Taip pat reikės pasirūpinti ir tuo, kad būtų iš anksto informuojama apie vykdoma vaizdo stebėjimą. Pvz., gerai matomose vietose reikia iškabinti tinkamo turinio informacines lenteles apie vykdomą vaizdo stebėjimą su informacija apie duomenų valdytoją (juridinio asmens pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė), jo kontaktine informacija, konkrečių duomenų tvarkymo tikslu ir nuoroda, kur galima gauti daugiau informacijos apie vykdomą vaizdo stebėjimą (pvz., į interneto svetainę, telefono numerį ar kt.). Be to, tokiam duomenų valdytojui reikia atlikti ir dokumentuoti teisėto intereso balanso testą bei gali tekti atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą. Žinoma, būtina užtikrinti ribotą prieigą prie vaizdo duomenų, o jei tokie duomenys yra perduodami tretiesiems asmenims, tai pasirūpinti tinkamomis sutartimis.
Svarbu ir tai, jog vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina. Į vaizdo stebėjimo lauką turėtų patekti kaip įmanoma mažiau viešosios erdvės.
Minėtais atvejais, tiek taikant BDAR, tiek jo netaikant, dėl vykdomo vaizdo stebėjimo registruotis kokiame nors registre ar gauti leidimą vaizdo įrenginio naudojimui – nereikia.
Taigi, galiojantys teisės aktai nedraudžia vykdyti vaizdo stebėjimo, bet peržengus tam tikras ribas, kaip filmavimas už privačios teritorijos ribų ir pan., kyla pareiga laikytis gana griežtų reikalavimų, kurie įpareigoja turėti tam tikrus dokumentus ir sugebėti pagrįsti būtinumą vykdyti vaizdo stebėjimą.
