„Žmogus yra svarbiausia“, – sako daugiau kaip pusę amžiaus prekyboje dirbanti ir jau du dešimtmečius Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui vadovaujanti Angelė Andrikonienė. Nors jos vadovaujamas kooperatyvas valdo 24 parduotuves, pašnekovė įsitikinusi, kad jų vertę kuria ne apyvarta, o žmonės – darbuotojai ir pirkėjai, kuriems kaimo parduotuvė dažnai yra ne tik apsipirkimo, bet ir bendruomenės susitikimų vieta.
Nors Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvas valdo 24 parduotuves, iš kurių dauguma įsikūrusios kaimuose, jo vadovė Angelė sako, kad šiandien visų jų darbą gali stebėti realiuoju laiku.
„Technologijos atėjo ir į kaimus. Jau seniai turime IT sprendimų, kurie leidžia realiuoju laiku matyti visus procesus“, – teigia 71-erių moteris.
Plačiau – garso įraše:
Prireikus vadovė gali prisijungti ir prie vaizdo stebėjimo sistemos, tačiau tikina darbuotojų nuolat nekontroliuojanti.
„Bet kuriuo metu telefone galiu pasižiūrėti, kas vyksta parduotuvėse, bet to nedarau. Pasitikiu savo darbuotojais ir žinau, kad pas mus dirba labai geri žmonės“, – sako A. Andrikonienė.
Tiesioginį ryšį ji palaiko ir su pirkėjais – visose 24 kooperatyvo parduotuvėse kabo skelbimas su Angelės asmeniniu telefono numeriu.
„Žmonės skambina ne tik pasiskųsti. Dažnai paskambina padėkoti, kad pardavėjos padėjo susidėti pirkinius, patarė ar buvo malonios. Per šventes būna, kad kažkas negauna norimo gaminio iš mūsų restorano – tada irgi skambina man. Jei reikia, nuvežu“, – kalba ji.
Didžiausias turtas – darbuotojai
Didžiausiu kooperatyvo turtu Angelė vadina ilgamečius darbuotojus. Pasak jos, ne vienoje parduotuvėje prekybininkų profesija perduodama iš kartos į kartą – mamas pakeičia dukros, o kai kur dirba net keli vienos šeimos nariai.
„Matyt, geras darbdavys, – šypsosi ji. – Turime šeimų, kuriose prekyboje dirbo mama, o dabar dirba dukros. Džiaugiamės, kad mamos gali apmokyti dukras, kurios nori likti savo krašte, ten kuria šeimas ir turi stabilų darbą.“
Kooperatyvas kasmet priima ir moksleivių vasaros darbui. Kai kuriems jų tai tampa ilgalaikės karjeros pradžia.
„Vienas vaikinas pas mus pradėjo dirbti dar besimokydamas mokykloje – iš pradžių buvo remonto darbininkas, paskui dirbo pardavėju, tapo parduotuvės vedėju, o dabar yra vadybininkas. Jam baigus bakalaurą, skatinau stoti į magistro studijas. Pernai jis baigė magistrą ir vis tiek pasiliko dirbti kooperatyve, kuriame dirba ir jo tėtis“, – sako A. Andrikonienė.
Nors kooperatyve dirba apie 200 žmonių, Angelė sako besistengianti pažinti kiekvieną darbuotoją.
„Praktiškai visus vadinu vardais. Žmogui labai svarbu, kad į jį kreiptųsi vardu, todėl stengiuosi visus prisiminti“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, nors Ukmergėje netrūksta konkurencijos – mieste veikia didieji prekybos tinklai ir keli turgūs, kooperatyvo parduotuvės turi savo ištikimų pirkėjų ratą. Dauguma jų – vyresnio amžiaus žmonės, vertinantys gyvą aptarnavimą.
„Savitarnos kasas turime tik vienoje parduotuvėje. Visur kitur pirkėjus aptarnauja pardavėjos. Žmonėms to reikia“, – sako A. Andrikonienė.
Pasak kooperatyvo vadovės, svarbu ir tai, kad žmonėms nereikėtų važiuoti apsipirkti į miestą.
„Norime, kad žmogus viską, ko reikia, galėtų nusipirkti savo kaime. Todėl stengiamės būti lankstūs ir lojalūs savo pirkėjams“, – sako ji.
Neuždaro ir nepelningų parduotuvių
Anot A. Andrikonienės, kaimo parduotuvė seniai neapsiriboja vien prekyba – ji yra ir bendruomenės susitikimų vieta.
„Jeigu kaime vyksta šventė ar renginys, mes visada prisidedame. Esame bendruomenės dalis“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, kaimo parduotuvių svarba ypač išryškėjo per pandemiją.
„Vežėme žmonėms prekes į namus, palikdavome maišelius prie durų. Tada daug miestiečių atrado mūsų parduotuves, ir būtent tada sustiprėjome“, – prisimena ji.
Tačiau didžiausia kaimo parduotuvės vertė, jos įsitikinimu, yra socialinė.
„Kartą norėjau uždaryti vieną parduotuvę, o man paskambino močiutė ir sako: „Vaikeli, ką tu darai? Kur aš savo skarelę pravėdinsiu?“ Žmonės į parduotuvę ateina ne tik apsipirkti – jie ateina susitikti su kaimynais, jiems norisi kažkokio išėjimo, bendrystės. Parduotuvė kaime yra susibūrimo vieta“, – sako ji.
Angelė priduria, kad dauguma pardavėjų gyvena tuose pačiuose kaimuose, todėl pažįsta savo pirkėjus ir žino jų poreikius.
Nors dalis mažesnių parduotuvių nėra pelningos, jų uždaryti vadovė neskuba.
„Yra parduotuvėlių, kurios gal ir neša nedidelį minusą, bet jas laikome dėl kaimo gyventojų ir darbuotojų, kurie čia dirba jau daug metų. Skaičiuojame bendrą kooperatyvo rezultatą, o ne vienos parduotuvės pelningumą“, – sako A. Andrikonienė.
Ji pastebi, kad žmonės vis dažniau renkasi apsipirkti arčiau namų, todėl kooperatyvas plečia paslaugas ir mažesnėse gyvenvietėse.
„Į kaimus atvedėme kavos aparatus – tokius kaip degalinėse. Tik pas mus kava kainuoja 1,49 euro, o degalinėse – dvigubai ar net trigubai brangiau“, – sako Angelė.
„Žmonės pinigų turi“
Daug metų dirbdama su kaimo bendruomenėmis pašnekovė sako matanti, kad gyventojų finansinė padėtis gerėja.
„Žmonės pinigų turi. Jeigu sukčiams atiduoda šimtus tūkstančių eurų, vadinasi, jų yra. Mes tai matome ir pagal apyvartos augimą. Atvažiuoja anūkai, močiutė nuperka ledų, „Coca-Colos“, nukrauna stalą. Žmonės nori būti vaišingi. Tik lietuviai labai taupūs – dažnai taupo ateičiai ar vaikams, o sau gaili išleisti. Toks, matyt, yra sovietinis palikimas: „Kas bus, jeigu neturėsiu pinigų?“ – pasakoja A. Andrikonienė.
Pasak pašnekovės, per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ir alkoholio vartojimo įpročiai kaimuose. Nors alkoholis vis dar sudaro maždaug ketvirtadalį kooperatyvo apyvartos, geriančių žmonių, jos vertinimu, mažėja.
„Geriančių žmonių dar yra, bet anksčiau jų tikrai buvo daugiau. Iš pardavimų matome, kad daugėja nealkoholinio alaus ir silpnųjų gėrimų, o pigaus alaus pardavimas nebeauga taip, kaip po 2008 metų krizės. Jis išlieka stabilus arba po truputį mažėja“, – sako ji.
Bendradarbiaudamas su policija kooperatyvas ant kiekvieno kasos čekio pradėjo spausdinti perspėjimą apie telefoninius sukčius ir nurodymą, kur kreiptis sulaukus įtartino skambučio.
„Pareigūnai svarstė, kaip apsaugoti žmones nuo sukčių, o aš iš karto pasiūliau sprendimą – informaciją spausdinti kitoje čekio pusėje. Dabar ją gauna kiekvienas pirkėjas – nesvarbu, ar nusiperka duonos kepalą, ar prekių už šimtą eurų. Vėliau šia iniciatyva pradėjo domėtis ir kiti rajonai. Tai toks bendruomenės švietimas“, – sako A. Andrikonienė.
Nors apie telefoninius sukčius kalbama nuolat, ji įsitikinusi, kad šviesti žmones vis tiek verta.
„Žmonės labai patiklūs, o ypač pažeidžiami yra vieniši žmonės. Kai su jais niekas nebendrauja, jiems atrodo, kad toks skambutis yra išsigelbėjimas“, – sako Angelė.
Kovojo dėl išlikimo
Prieš du dešimtmečius pradėjusi vadovauti Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui, A. Andrikonienė sako perėmusi šiandien sunkiai atpažįstamą ūkį – parduotuvės buvo nusidėvėjusios, o lėšų pokyčiams beveik nebuvo.
„Pinigų neturėjome, bet labai norėjome, kad parduotuvės būtų patrauklios ir pirkėjams, ir tiekėjams. Tiekėjai prailgindavo atsiskaitymo terminus, su statybų įmonėmis irgi susitardavome – darbus padarydavo, o atsiskaitydavome po mėnesio ar dviejų. Žmonės manimi tikėjo ir žinojo, kad, jeigu pasakiau, vadinasi, padarysim“, – prisimena ji.
Pasak pašnekovės, svarbiausia buvo ne tik atnaujinti parduotuves, bet ir sukurti geras darbo sąlygas darbuotojams.
„Kai atvykdavo Valstybinė darbo inspekcija, stebėdavosi, kad kaimo parduotuvėse įrengti kondicionieriai. O kai LRT atvažiavo filmuoti, sakė įsivaizdavę, kad kaimo parduotuvėje ras tik druskos pakelius, vinis, guminius batus ir trintuves“, – šypsosi Angelė.
Pirmieji vadovavimo metai buvo ir išlikimo laikotarpis.
„Kai 2005 metais pradėjau dirbti, alkoholis ir tabakas sudarė apie pusę apyvartos. Tiekėjai nebeduodavo šių prekių, lentynos likdavo tuščios. Tada visi susitarėme: jeigu norime, kad kooperatyvas gyvuotų, turime susitelkti“, – sako ji.
Kad įmonė išgyventų, dalis administracijos darbuotojų beveik pusmetį dirbo be atlygio.
„Pirmiausia pradėjau nuo savęs, parodžiau pavyzdį. Kiti suprato, kad mums tiesiog reikia išgyventi. Turėjome pusės milijono litų kreditinę liniją, kurią per pusmetį reikėjo grąžinti. Tais laikais tai buvo kosmosas, bet mes surinkome tuos pinigus“, – prisimena A. Andrikonienė.
Ji sako, kad kooperatyvo stiprybė iki šiol išliko ta pati – tarpusavio pasitikėjimas.
„Pas mus dirba labai geri žmonės – atsakingi, pareigingi ir sąžiningi. Mes dirbame dėl jų, jie dirba dėl mūsų. Darbuotojai nebijo paskambinti ar parašyti net sekmadienį, jeigu kas nors nutinka. Tarp mūsų yra žmogiškas ryšys“, – sako ji.
„Prekybininkė iki kaulų smegenų“
Paklausta, iš kur atsirado toks ilgametis ryšys su prekyba, Angelė juokauja, kad viskas buvo nulemta dar gimstant.
„Gimiau po prekybos dievo Merkurijaus globa, tai jis mane ir atvedė į prekybą. Kaip sakau, esu prekybininkė iki kaulų smegenų“, – šypsosi ji.
Pašnekovė sako niekada nesiekusi pareigų dėl statuso ar pinigų.
„Man pinigai nėra tikslas. Jie yra priemonė tikslui pasiekti. Jeigu reikėtų, galėčiau kad ir šiandien stoti už prekystalio, galiu ir valyti. Man ne karūna ir ne kėdė svarbu. Svarbiausia – kaip žiūri į žmogų. Žmogus yra svarbiausia“, – sako ji.
Dirbti A. Andrikonienė pradėjo vos penkiolikos. Baigusi aštuonias klases, išvyko plauti indų į pionierių stovyklą, vėliau dirbo kitus pagalbinius darbus, o netrukus suprato, kad savo ateitį nori sieti su prekyba.
„Tėvai gyveno sunkiai, augome keturi vaikai, todėl labai norėjau turėti savo pinigų. Po pirmųjų darbų supratau, kad man reikia prekybos, todėl įstojau į Trakų prekybos mokyklą“, – prisimena ji.
Vėliau Angelė baigė kooperacijos studijas, dirbo pardavėja Ukmergėje, o karjeros laiptais kilo pamažu.
„Mokydamasi dirbau pardavėja. Vėliau mane pastebėjo vadovai ir pradėjo siūlyti vis aukštesnes pareigas. Kai mano pirmtakas išėjo dirbti į Vilnių, pajininkai pasiūlė vadovauti man. Matyt, pateisinau jų lūkesčius, nes po kiekvienos kadencijos jie suteikia teisę dirbti toliau“, – sako A. Andrikonienė.
„Esu ištekėjusi už darbo“
Paklausta, kaip atsidūrė Ukmergėje, Angelė šypsosi save vadindama „meilės emigrante“.
„Į Ukmergę atvažiavau dėl vyro. Čia gimė mano dukra, o dabar ji su šeima vėl gyvena čia. Po septyniolikos metų Airijoje grįžo į Lietuvą su dvyniais. Labai džiaugiuosi, kad jie šalia“, – sako ji.
Prieš devynerius metus netekusi vyro pašnekovė prisipažįsta, kad šiandien didžiausia jos gyvenimo aistra yra darbas.
„Juokauju, kad dabar esu ištekėjusi už darbo. Aš nuo darbo kaifuoju. Sako: „Iš kur tiek energijos? Kiek tu dar dirbsi?“ O aš sakau – gyvensiu iki 102 metų. Ne iki šimto, o iki šimto dvejų“, – juokiasi A. Andrikonienė.
Vis dėlto laiko ji randa ir sau – rašo eiles, sportuoja, keliauja, susitinka su draugėmis.
„Du kartus per savaitę pusę septynių ryto jau būnu sporto salėje. Sportas duoda labai daug energijos. Savaitgaliais mėgstu keliauti – man labai patinka vairuoti, todėl tiesiog sėdu į automobilį ir važiuoju. Dar rašau eiles. Galbūt taip ir pailsiu“, – svarsto ji.
Anot pašnekovės, net ir laisvomis akimirkomis mintys dažnai sukasi apie darbą.
„Kartais dar prieš darbą pravažiuoju parduotuves, pasisveikinu su pardavėjomis, pasižiūriu, ar viskas gerai. Mane tie dalykai iš tikrųjų veža. O poilsio man užtenka“, – sako Angelė.
Paklausta apie ateities norus, ji pirmiausia kalba ne apie save, o apie kooperatyvą.
„Norėčiau, kad KOOPS ženklas būtų kuo daugiau Lietuvos miestų ir miestelių, kad kuo daugiau kooperacijos pasklistų po Lietuvą. Aišku, kad Dievulis nepagailėtų sveikatos, kad laimingi augtų mano anūkai, laimingai gyventų dukros šeima ir kad žemėje būtų taika. Tai didžiausias mano noras“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas
