Trumpo muitai: kas bus didžiausias pralaimėtojas

„Prezidentas Donaldas Trumpas dievina muitus. Jis yra sakęs, kad tai vienas gražiausių žodžių anglų kalboje“, – teigė JAV istorikas, prekybos ekspertas ir Dartmuto universiteto ekonomikos profesorius Douglasas Irwinas. „Jis lyg koks berniukas su plaktuku – jam viskas atrodo kaip vinis, jis tiesiog nori kalti. Taip jis nori įkalti diplomatinius, strateginius, karinius ir ekonominius tikslus – ir viską pasiekti pasitelkęs muitus. Todėl jam taip ir patinka šis įrankis.“

D. Trumpas nuo pat pirmųjų dienų neslėpė simpatijų muitams. Jau inauguracijos kalboje metų pradžioje jis žadėjo „praturtinti JAV piliečius apmuitinant ir apmokestinant užsienio valstybes.“

Ir nors muitus JAV prezidentas buvo pasitelkęs ir praėjusioje kadencijoje, LRT.lt kalbinti ekonomistai pabrėžia, kad šįkart D. Trumpo „kalami“ platesnio masto muitai gali turėti dar didesnių pasekmių verslui ir pasaulio ekonomikai. Tad ką muitais nori pasiekti D. Trumpas ir kodėl jis taip dievina šį instrumentą?

Ko iš muitų tikisi JAV?

„Bendrai, jis visada kalba apie tai, kad kitos šalys apiplėšinėja JAV. JAV turi prekybos deficitą, t. y. perkame daugiau iš kitų šalių, nei jos perka iš JAV, o tai [D. Trumpo nuomone] kažkodėl yra nesąžininga“, – aiškino D. Irwinas.

Viena iš priežasčių, kodėl D. Trumpas taip staigiai ėmėsi grasinti pasaulio valstybėms muitais, yra jų suteikiamos pajamos valstybei. Muitas yra importo mokestis – prievolė importuojamoms prekėms, kurią nustato ir už kurią pajamas gauna, šiuo atveju, JAV vyriausybė.

„Ką tik priėmėme didelį biudžeto įstatymą, kuris sumažino mokesčius, bet prarasime dalį pajamų. O muitai yra būdas dalį tų prarastų pajamų kompensuoti“, – teigė Dartmuto universiteto profesorius.

Kaip ir bet kokia kita prekybos politika, muitai išryškina ir laimėtojus, ir pralaimėtojus. „JAV gamintojai, manau, yra didžiausi, galbūt net vieninteliai šios muitų politikos laimėtojai“, – sakė ekonomistas, tarptautinę prekybą ir jos pasekmes besivystančiomis ekonomikoms tiriantis laikinasis Beloito koledžo profesorius Varanas Kitayapornas. „Anksčiau jie turėdavo konkuruoti su importuojamomis prekėmis, kurios buvo daug pigesnės. Dabar jiems to nebereikia daryti. Jie nebejaučia didelio spaudimo mažinti kainas.“

Tačiau D. Irwinas atkreipė dėmesį, kad daugelis JAV gamintojų, kurie anksčiau naudodavosi pigiu importu kaip tiekimo šaltiniu, dėl muitų susiduria su didesnėmis išlaidomis: „Pavyzdžiui, „Ford“ ir „General Motors“ sunaudoja daug plieno, bet taikome itin aukštus muitus importuojamam plienui, dėl to JAV automobilių gamintojams auga sąnaudos. <...> Vadinasi, tokia tvarka iš tikrųjų gali kenkti mūsų pramonei.“

Įmonės, nenorinčios mokėti muito, skatinamos perkelti gamybą į JAV. Būtent tai ir yra vienas D. Trumpo tikslų – naudojant muitus kaip derybų įrankį atverti užsienio rinkas, kad JAV galėtų gaminti ir parduoti daugiau prekių užsienio valstybėms bei taip sumažinti prekybos deficitą.

Muitų pasekmės JAV

Tokios politikos poveikis užsienyje jau matomas – pavyzdžiui, Lesote, kurio ekonomika labai priklauso nuo prieigos prie JAV rinkos, tik grėsmė įvesti muitus praėjusį mėnesį sukėlė tekstilės pramonės krizę.

Tačiau D. Irwinas pabrėžia, kad pigios užsienio gamybos sutrikdymas nebūtinai iš karto lemia JAV ekonomikos augimą ar naujų darbo vietų kūrimą:

„Tekstilės gamyba – daug darbo jėgos reikalaujantis procesas, todėl net ir įvedus 20, 30 ar 40 proc. muitus, to gali nepakakti didesnėms gamybos sąnaudoms JAV kompensuoti.“

„Juk neperkame kiniškų marškinėlių todėl, kad mylime Kinijos gamintojus. Perkame juos todėl, kad kinai gali pagaminti pigiau nei, pavyzdžiui, gamintojai Viskonsine“, – atkreipė dėmesį V. Kitayapornas.

Ekonomisto teigimu, neverta tikėtis, kad įmonės JAV investuos į pramonės sektorius, kuriuose amerikiečiai nėra efektyvūs, – šios valstybės pramonės stiprybė slypi aukštos kvalifikacijos sektoriuje:

„Net jei įmonės pradės naują gamybos projektą JAV, tai dar nereiškia, kad čia bus sukurta daug naujų darbo vietų. Tikėtina, kad bus pasitelkta daug automatizacijos, o samdomi bus tik keli aukštos kvalifikacijos inžinieriai, o ne gausybė žemos kvalifikacijos darbuotojų“, – prognozuoja jis.

„Bet kas nutiks po 2028 m., kai D. Trumpas paliks šį postą, ar muitai liks? Ar [įmonėms – LRT] verta tiek vargti, kad išsigelbėtų artimiausiems ketveriems metams, o vėliau vėl persikelti?“, – atkreipė dėmesį V. Kitayapornas.

D. Irwinas taip pat pastebi, kad padėtis su nuolat besikeičiančiais muitais ir derybomis sukūrė labai nenuspėjamą ir neaiškią aplinką, o tai niekad nėra gerai verslams ir investicijoms.

„Atrodo, kad viskas nuolat keičiasi, net negali tikėtis, kad šiandien galiojantis muitas išliks rytoj ar po metų. Todėl verslui labai sunku planuoti, kur vykdyti veiklą. Iš dalies dėl to matome, kad JAV verslo investicijos gerokai sulėtėjo. Tai prisideda prie bendro JAV ekonomikos lėtėjimo“, – sakė jis.

Ekonomistas taip pat pridūrė, kad ši padėtis labai nepalanki JAV Federalinei rezervų sistemai (FED) – centriniam šalies bankui: „Kai kainos kyla, įprastai FED reaguoja didindamas palūkanų normas, o kai augimas lėtėja – įprastai mažina palūkanų normas. Taigi dabar jis įstrigęs stagfliacijoje, kai nėra aišku, ką daryti: nerimaujama dėl infliacijos, bet kartu ir dėl lėtesnio augimo, todėl nėra aišku, kokios makroekonominės politikos veiksmų jie turėtų imtis.“

Verta paminėti, kad D. Trumpas muitų politiką taikė ir ankstesnėje kadencijoje. Tiesa, tuo metu ji buvo nukreipta į konkrečias šalis, pavyzdžiui, Kiniją.

„O dabartinė administracija muitus renka beveik už viską – iš visų pasaulio šalių ir už visų rūšių produktus, išimtys labai retos“, – teigė V. Kitayapornas. „Šį kartą vartotojai negali tiesiog importuoti iš kitų šalių, nes ten irgi susidurs su muitais. Jiems tenka arba pirkti iš vietos gamintojų, kurių prekės pabrangusios, arba pirkti iš kitų šalių, kurių importas irgi apmokestintas. Taigi didžiausia muitų našta tenka amerikiečių vartotojams.“

Vis dėlto Lesoto atvejis puikiai parodo, kokia svarbi JAV rinkos prieiga užsienio valstybėms. Dėl to kai kurie ekspertai teigia, kad D. Trumpas muitus pasitelkia kaip strateginę derybų priemonę, o ne kaip ekonominį įrankį.

„Baltųjų rūmų muitai nesumažins JAV prekybos deficito ir nepagerins JAV gamybos. Pagrindinis jų tikslas, atrodo, yra naudoti juos kaip spaudimo priemonę siekiant išgauti kitų vyriausybių politines nuolaidas“, – apibendrino Kolumbijos universiteto Verslo mokyklos profesinės praktikos ekonomikos profesorius Brettas House`as.

Strateginių derybų ir geopolitinės įtakos įrankis

Pasak D. Irwino, D. Trumpui patinka muitai, nes JAV, grasindamos jais, verčia užsienio šalis atkreipti dėmesį į galimą žalą praradus prieigą prie šios milžinės rinkos. Grasindamas muitais JAV prezidentas bando paveikti užsienio šalių politiką Kinijos ir Rusijos atžvilgiu, kaip daro su Indija. Šių metų pradžioje Kanadai buvo grasinama muitais už „nekontroliuojamą fentanilio kontrabandą per sieną“, o Brazilijai – dėl planų teisti buvusį šalies prezidentą ir D. Trumpo sąjungininką Jairą Bolsonarą.

Muitų taktika kai kuriais atvejais jau pasiteisino, pavyzdžiui, sprendžiant Tailando ir Kambodžos pasienio konfliktą. D. Trumpas pasirodė kaip pagrindinis taikdarys, kai grasino atšaukti muitų derybas su abiem šalims, jei jos nenustos kovoti tarpusavyje, tačiau ekonomistai į sandorius dėl muitų žiūri kritiškai.

„Daugelis pažadų, kuriuos D. Trumpo administracija pateikia kaip sandorius ir laimėjimus, nėra teisiškai privalomi ir greičiausiai nebus įgyvendinti. Daugelis jų masto ir laiko požiūriu yra juokingi ir nerealūs“, – teigė B. House`as.

„ES ir kitos šalys pažadėjo daugiau investicijų į JAV, tačiau ES valstybės yra rinkos ekonomikos, kuriose viešasis sektorius negali priversti privataus sektoriaus investuoti daugiau į konkrečią šalį. Todėl kyla klausimas, kaip iš tiesų bus pasiekti šie investicijų tikslai. Gali būti, kad esamos arba vykdomos investicijos bus pervadintos naujomis. <...> Tai tam tikra prasme performatyvu – iš tiesų investicijų į JAV suma gali nesikeisti“, – pritarė D. Irwinas. Jis atkreipė dėmesį, kad derybų sandoriai, sudaryti dėl muitų, yra lygiai taip pat lankstūs, nes nėra teisiškai privalomi.

„Jie nėra patvirtinti JAV Kongreso, tad neaišku, kiek iš tiesų įpareigoja JAV ar kitas šalis. Todėl esame tam tikroje neapibrėžtoje erdvėje: tokie „susitarimai“ egzistuoja, bet neaišku, kokia jų tikroji ekonominė vertė ir kaip jie pakeis padėtį.

O ką jau kalbėti apie poveikį santykiams su kitomis šalimis ir bandymą sėkmingai bendradarbiauti šiame pavojingame pasaulyje. <...> Tą matome su JAV ir Kanada – viena didžiausių mūsų prekybos partnerių. <...> Dabar Kanada labai nerimauja ne tik dėl santykių, ji supykusi ant JAV, kad su ja elgiamasi blogiau nei su Rusija ar Kinija.“

Dartmuto universiteto profesorius teigimu, vienas įdomiausių aspektų, kad kai kurios šalys priešinasi muitams: „Kinija atsikirto. Atrodo, Indija ketina atsikirsti, bet Kanada, Meksika ir ES, kurios buvo išbrauktos iš atsakomųjų veiksmų sąrašų, to nepadarė.“

Jis pastebi, kad kai kurios valstybės muitams priešinasi ne taip akivaizdžiai. Žinodamos, kad JAV yra ne tik didžiulė importuotoja, bet ir eksportuotoja, kai kurios šalys ieško alternatyvų savo importui. Štai Ispanija neseniai paskelbė nebepirksianti JAV gaminamų naikintuvų F-35 ir vietoj jų pereisianti prie europinių variantų. Kinija ir kelios kitos šalys pareiškė nebepirksiančios „Boeing“ orlaivių – juos iškeisiančios į europietiškus „Airbus“.

Kodėl kai kurios šalys atsikirto, o kitos – ne?

„Manau, tam yra daug priežasčių. Kai kurios susijusios su ekonomika, pavyzdžiui, kiek šalies prekyba priklauso nuo Jungtinių Valstijų. <...> Jei JAV nustotų su šia valstybe prekiauti, ar ji turėtų kitų pasirinkimų. Be to, manau, viskas priklauso ir nuo politikos – ar šalies lyderis privalo išlaikyti tvirtą įvaizdį, ar nori ką nors įrodyti D. Trumpui“, – sakė V. Kitayapornas. „Mainais už žemesnius muitus kai kurios valstybės gali pasiūlyti atiduoti ką nors, kas skamba kaip didelė antraštė, bet iš tikrųjų nieko nereiškia.“

D. Irwinas pritarė: „Kinija turėjo didelę įtaką. Todėl ji atsikirto. Kai JAV jiems užkėlė muitus, amerikiečiai greitai suvokė, kad [kinų atsakomieji muitai – LRT] pasiekė labai aukštą lygį. Reikia juos sumažinti. Todėl sudarytas susitarimas. Nežinau, ar Europos Sąjunga būtų galėjusi padaryti tą patį. Manau, Europos verslui būtų buvę itin baugu, jei muitai būtų pakilę virš 100 proc., turint omenyje, kiek daug prekiaujama su JAV.“

„Jungtinės Valstijos yra milžiniška ekonomika ir viena didžiausių pasaulinės rinkos importuotojų. Jei JAV vartotojai nustotų pirkti iš tam tikros šalies, tai paveiktų tos šalies ekonomiką. Tačiau besiderant ekonomikos ir tarptautinės prekybos klausimais nėra taip, kad viena pusė visada laimi, o kita pralaimi. Jei pakenki kitos šalies ekonomikai, tai dar nereiškia, kad pats laimi“, – apibendrino V. Kitayapornas.