Netrūkstant drėgmės ir šilumos, gausiu voveraičių derliumi džiaugiasi grybautojai ir grybų perdirbėjai. Nors grybų supirkimo kaina labai žema, perdirbėjai tikina, kad prisisunkusios vandens voveraitės tinkamos tik šaldyti ar sūdyti.
Varėnos rajono Marcinkonių gyventoja Angelė į mišką keliauja beveik kasdien, jeigu tik nelyja. Pirmąsias voveraites užtiko prieš pusantro mėnesio, dabar renka pintinėmis.
„Dzievo dovana miškan auga, tai kap neic. Tik paskucinis vultojus [tinginys – LRT.lt] ar tas, katras negali paaic, [neitų]. <...> Oi, kokia palaima didžiulė, labai smagu ant dūšios, o kap randzi, tai tokis džiaugsmas apima, kad nieko nesopa, nei kojų“, – dzūkų tarme pasakoja Angelė.
Voveraitės pradėjo dygti anksti, vėliau dėl sausros augimas sulėtėjo, bet sąlygos dabar joms augti itin palankios. Grybų miškuose daug, todėl ir supirkimo kaina stipriai sumenkusi.
Kai kasdien lyja, pasak perdirbėjų, grybai sunkūs, todėl kaina ir smunka. Esą persisunkę vandens tokie grybai labiau tinka sūdyti.
„Kaina kad ir nėra didelė, vis tiek grybų galima pririnkti labai daug, bet labai abejotina jų kokybė – tikrai mūsų pirkėjai, užsieniečiai tokių grybų nenori, jie nori pakankamai sausų grybų“, – teigia Miško grybų ir uogų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius.
Kasdien grybaujantys dzūkai renka po 20 ir daugiau kilogramų. Marcinkoniškės Marytės karutyje – 26 kilogramai.
„Čia mano šiandien trijų valandų darbas, bet dvi valandas namuose perrinkinėjau, aš su kotais renku“, – tikina marcinkoniškė.
Moteris į mišką važiuoja dviračiu, taip ir grybus parsiveža.
„Per šitą mėnesį 400 užsidirbau. <...> Aš neinu ten, kur aš nežinau. Žinau tik kur jos dygsta, šiandien kai nuėjau, tai tikrai visą savaitę negrybauta“, – pasakoja ji.
Bet dzūkai dar labai laukia tikrų grybų – rudeninių baravykų. Koks bus derlius, prognozuoti sunku, bet jeigu netrūks drėgmės ir nebus per karšta, tikėtis galima.
„Kaip sako dzūkai, baravykai tradiciškai turi prasidėti rugpjūčio 15 dieną, iš karto po Žolinių. Galėsim pradėti rinkti rudeninius grybus – tai ir šilbaravykius, ir makavykučius“, – viliasi V. Varanavičius.
Lietuviškas voveraites mėgsta vokiečiai ir prancūzai, baravykų didžiąją dalį nuperka Italija.
