Savo verslą Augustė Barbora Budrienė sukūrė iš dėvėtų drabužių perpardavimo. Nors pašnekovė pastebi, kad kainos „skudurynuose“ ūgtelėjo, anot jos, apsipirkinėjant dėvėtų drabužių parduotuvėse vis tiek galima sutaupyti. „Mokėti 50–70 eurų už akrilo megztinį man yra kosmosas“, – kalbėdama apie greitąją madą LRT.lt teigė A. B. Budrienė.
Įvaizdį kūrėsi iš dėvėtų drabužių
Vaikščioti į dėvėtų drabužių parduotuves Augustė Barbora pradėjo ne iš paskatų gyventi tvariau – dar būdama moksleive norėjo rengtis stilingai, tačiau tam neturėjo pinigų.
„Pamaniau, kad dėvėtų drabužių parduotuvės gali būti puiki išeitis. Turiu pastebėti, kad tais laikais, kai pradėjau vaikščioti į „skudurynus“, tai buvo gėdinga, absoliučiai tabu, negalėjai bendraklasiams pasakyti, kad eini į „skuduryną“, nes būtum nurašytas. „Skudurynai“ asocijuodavosi su skurdu“, – prisiminė pašnekovė.
Tiesa, ji sutiko, kad ir šiandien dėvėti drabužiai iš dalies stigmatizuojami. „Visiškai nesusimąstome, kad viešbučiuose niekada negauname naujų patalynių, restoranuose niekada negauname naujų indų, įrankių, stiklinių, automobilius ne kiekvienas geba įpirkti naujus iš salono“, – vardijo A. B. Budrienė.
Vis dėlto iš esmės laikai pasikeitė ir, pavyzdžiui, dėvėtų drabužių parduotuvėse randami vintažiniai rūbai tapo prestižo reikalu, pabrėžė pašnekovė.
„Nekalbu apie apskritai dėvėtus drabužius, nes kiekvienas vintažinis drabužis yra dėvėtas drabužis, bet ne kiekvienas dėvėtas drabužis yra vintažinis. Vintažui priskirčiau 30 metų ir senesnius drabužius“, – paaiškino A. B. Budrienė.
Apsirengusi už kelis litus iš „skuduryno“ atrodžiau ne ką prasčiau nei mano bendraklasės.
Taigi, dar būdama paauglė Augustė Barbora savo radiniais ėmė mainytis su bendraamžėmis, vėliau – pardavinėti.
„Apsirengusi už kelis litus iš „skuduryno“ atrodžiau ne ką prasčiau nei mano bendraklasės, kurioms tėvai pirkdavo paltus po 500 litų“, – pasakojo ji.
Hobis tapo verslu
Ilgus metus mylimu hobiu buvusi dėvėtų drabužių perpardavimo veikla būnant moksleive ir studente galiausiai Augustei Barborai tapo darbu. Kaip sakė moteris, ji nusprendė darbo nebeieškoti ir pamėginti save išlaikyti iš talento atrasti gerų drabužių.
„Su dideliu sekėjų palaikymu tai tapo labai atsakingu, mielu ir tvariu mažu verslu“, – pridūrė verslininkė.
Paklausta, kiek dažnai kimba į dėvėtų drabužių paieškas, Augustė Barbora teigė paprastai tą daranti kelis kartus per savaitę, o kartą per mėnesį išvykstanti ir į ilgesnes keliones, pavyzdžiui, kaimyninėse šalyse. Moteris atskleidė turinti kelis „šiltesnius“ taškus, kur yra didesnis šansas rasti gerų prekių.
„Mano šeštadienio tradicija, kad kol namiškiai miega, keliauju į turgų, prasikuičiu“, – sakė pašnekovė.
„Galiu pasakyti, kad tai yra sėkmės reikalas. Dar tai yra darbas. Kai kurie galvoja, kad ant lėkštutės padėta „Louis Vuitton“, „Prada“ ir t. t. Ne, kiekvieną drabužį „šukuoji“, žiūri, kol ką nors randi“, – taip pat pažymėjo A. B. Budrienė.
Moteris sugeba net pačiuose mažiausiuose miesteliuose rasti aukštosios mados perlų, pavyzdžiui, „Gucci“, „Fendi“, „Dolce&Gabbana“, „Givenchy“ ir kitų prekių ženklų drabužių. „Aš randu labiau nišinių [prekių ženklų drabužių – LRT.lt], kur ne kiekvienas žino“, – akcentavo ji.
Savo drabužį išvydo seriale „Emily in Paris“
Kaip jau minėta, atrastus perlus A. B. Budrienė perparduoda drabužių prekybos platformoje „Dressed Herring“. Vieną A. B. Budrienės atrastų drabužių netgi įsigijo serialo „Emily in Paris“ kūrėjai, švarkeliu iš jos atradimų pasipuošė vienas „Netflix“ serialo veikėjų.
„Smalsumo vedama pasižiūrėjau, kur tas drabužis iškeliavo, ir pamačiau, kad į Paryžių. Ten buvo ateljė, prie kurios mažomis raidelėmis buvo parašyta „Emily in Paris“ Clothing department“, – pasakojo moteris.
„Liko palaukti pusę metų, išėjo antras serialo sezonas, peržiūrėjau jį visą vienu kartu ir devintoje serijoje parodė mano švarkelį“, – prisiminė ji.
Kol namiškiai miega, keliauju į turgų, prasikuičiu.
Sako, kad kainos dėvėtų drabužių parduotuvėse auga
Pašnekovė teigė mananti, kad šiais laikais nauji drabužiai ne visada būna kokybiški: „Ne paslaptis, kad jie gaminami masiniam vartojimui. Skaičiuojama, jog greitosios mados drabužis dėvimas tik apie septynis kartus iki jo išmetimo. Tai nesuvokiama.“
„Apsipirkinėti prekybos centruose, mokėti 50–70 eurų už akrilo megztinį man yra kosmosas, kai už 5–10 eurų dėvėtų drabužių parduotuvėje tu gali rasti ir vilną, ir kašmyrą, ir šilką, ir tikrai puikios būklės“, – taip pat pastebėjo Augustė Barbora.
Tiesa, rengtis tvariai, anot pašnekovės, galima ir apsiperkant prekybos centruose, jei drabužiai yra įsigyjami apgalvotai ir ne vienam sezonui.
Vis dėlto pašnekovė sakė, kad ją piktina, jog ir vis daugiau dėvėtų drabužių parduotuvių užsikelia kainas.
„Išpūstomis kainomis dėvėtų drabužių parduotuvės dažnu atveju pačios sau šauna į koją, nes žmogus verčiau eis ir pirks naują daiktą, nei pirks dėvėtą „H&M“ megztuką už 30 eurų“, – akcentavo A. B. Budrienė.
Išpūstomis kainomis dėvėtų drabužių parduotuvės dažnu atveju pačios sau šauna į koją.
Apibendrindama A. B. Budrienė teigė, kad tai, jog tu parduodi dėvėtus drabužius, nepaverčia tavęs atrinktų vintažinių drabužių butiku.
„Pavyzdžiui, buvau viename labai išgirtame turguje ir pamačiau „Primark“ striukę už 40 eurų. Ar jūs rimtai? Ji nauja turbūt kainavo 10 eurų“, – taip pat pasakojo Augustė Barbora.
Vis dėlto, nors dėvėtų drabužių parduotuvėse kainos iš dalie ūgtelėjo, ji vis tiek mano, kad žmonės, apsipirkdami „skudurynuose“, gali sutaupyti.
„Manau, už 50 eurų dėvėtų drabužių parduotuvėje tikrai galima susikurti derinį, ir gal net ne vieną“, – tvirtino Augustė Barbora.
Paklausta, kaip atskirti, kuris drabužis ar aksesuaras yra originalus, o kuris – klastotė, A. B. Budrienė pažymėjo, kad yra labai daug dedamųjų.
„Ar jaučiasi, kad, pavyzdžiui, rankinė gali kainuoti kelis šimtus ar net tūkstančius eurų, ar metalinės detalės yra tikrai metalinės, kokybiškos, sunkios, o ne kokia nors plastiko rūšis, ar metalinės detalės graviruotos, jei jos turi būti graviruotos, ar šriftas atitinka tiek viduje, tiek išorėje, ar yra serijinis kodas, jei toks turi būti, ar siūlės tiesios“, – paaiškino pašnekovė.
„Jeigu pamatote „Chanel“ [rankinę – LRT.lt] už 80 eurų, tai yra feikas“, – kalbėjo ji.
