Tiek Rytų, tiek Vakarų šalių vyriausybės iškylančią naują pasaulio tvarką stebi pragmatiškai, – sako vieno didžiausių Singapūro bankų „DBS“ vyriausiasis ekonomistas Taimuras Baigas.
„Manau, kad dėl to valstybės vis mažiau remiasi idealais, o labiau – pragmatizmu. Dėl to jos dažniau nusprendžia vadovautis savo interesais“, – apie Indijos ir kitų Azijos šalių pasirinkimus dėl Rusijos karo Ukrainoje sakė jis.
Interviu LRT.lt pašnekovas atskleidė ir „slaptą kinų sėkmės ingredientą“.
„Pagrindinis kinų privalumas yra tai, kad jų namų rinka tokia didžiulė. Šioje rinkoje išpopuliarėjęs prekių ženklas į globalią rinką ateina jau labai konkurencingas“, – paaiškino jis.
Dėl to, pasak T. Baigo, vartotojai visame pasaulyje jau netrukus vis dažniau susidurs ne tik su „TikTok“ ar „Temu“, bet turės išmokti dar daugiau kiniškų prekių ženklų.
– Pradėkime nuo Kinijos. Kaip apibūdintumėte dabartinę šios šalies ekonominę situaciją? Kaip manote, ar Kinija gali tapti didžiausia ekonomika pasaulyje? Kokios yra pagrindinės jos problemos?
– Vertinant pagal perkamąją galią, jau galima sakyti, kad Kinija yra didžiausia ekonomika pasaulyje. Pažiūrėjus į jos populiaciją ir indėlį į viso pasaulio ekonomiką, ypač jos auginimą per pastaruosius 20 metų, galima be abejonių apibendrinti, kad Kinijos įtaka buvo didžiausia. Kinijos stiprybės yra jos turimos žaliavos, vaidmuo mokslo ir technologijų inovacijose, o pastaruoju metu ir geopolitikoje. Manau, saugu teigti, kad tiek per likusį mano, tiek per likusį jūsų gyvenimą Kinija išliks labai didele ir įtakinga valstybe, vertinant tiek geopolitiniu, tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektais.
Artimiausiais metais turėtume pamatyti daugiau ryškių kiniškų prekių ženklų visame pasaulyje. Dabar didžiąją dalį savo išlaidų skiriame Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtų prekių ženklų produkcijos vartojimui. T. y. „Apple“, „Microsoft“, „Starbucks“, „Pizza Hut“ ir pan. Ką pamatysime artimiausiais dešimtmečiais – Kinijai tampant vis daugiau pridėtinės vertės kuriančia ekonomika, ne tik pigios gamybos šalimi, kiniški prekių ženklai ateis ir į mūsų lentynas.
Artimiausiais metais turėtume pamatyti daugiau ryškių kiniškų prekių ženklų visame pasaulyje.
Žinoma, Kinija turi ir daug problemų. Kai kurios jų yra vidinės, kitos – susijusios su išore. Kalbant apie išorę, pirmiausia yra kivirčas su JAV. Konkuruojama dėl viršenybės technologijų, gamybos srityse. Nacionalinis saugumas ir geopolitika Pietų Kinijos jūroje yra įtampos šaltinis tiek amerikiečiams, tiek kinams. Tai daro įtaką kinų vadovybės sprendimams dėl išteklių paskirstymo.
Kalbant apie jų vidaus problemas, ekonomikai didelį poveikį turės gyventojų senėjimas. Dėl to produktyvi ekonomikos dalis nuolat traukiasi – darbingo amžiaus žmonių dalis mažėja. Tai yra iššūkis, nes ekonomikai reikia naudotis automatizacija, ieškoti kitų būdų produktyvumui paskatinti. Tai vienintelis būdas Kinijai išlikti greitai augančia valstybe ateityje.
Nekilnojamojo turto rinka Kinijoje prieš kurį laiką išgyveno smarkaus augimo metus, o dabar turi išgyventi smarkų susitraukimą. Tai veikia ir šalies finansų sektoriaus, vartotojų ir investuotojų pasitikėjimo lygį. Tuo metu apribojimai užsienio technologijoms yra paskatinę vietinių technologijų augimą. Tai ne tik brangu, bet ir gali sukelti problemų su konkurencingumu, ypač kalbant apie pačias aukščiausias technologijas.
Galiausiai Kinija turi tuos pačius klimato kaitos iššūkius kaip ir visi kiti. Tam reikia didelių pastangų vystant neiškastinio kuro technologijas, tai yra elektriniai automobiliai, žalioji energetika ir pan. Praėjusią savaitę buvau Kinijoje ir galiu pasakyti, kad jie išties investuoja didžiulius pinigus šioje srityje. Kinija ruošiasi pasauliui, kuriame ekonomikų varomoji jėga yra „žalioji“ energija.
Kinija ruošiasi pasauliui, kuriame ekonomikų varomoji jėga yra „žalioji“ energija.
– Kalbant apie kiniškus prekių ženklus, Lietuvoje gerai žinome „Temu“, „Aliexpress“, „Shein“ ir pan. Kas dar gali išpopuliarėti? Ar tai bus elektriniai automobiliai?
– Žinoma, turėtume kalbėti apie dabar turbūt didžiausią kinų prekių ženklą – „TikTok“. Jis gerai žinomas JAV, iš tikro, visame pasaulyje. Vienintelė Indija yra apribojusi prieigą prie „TikTok“. „TikTok“ sėkmės istorija išties pribloškianti. Jie konkuruoja su „Facebook“, „Google“ ir kitomis itin gilias kišenes turinčiomis kompanijoms, tačiau vis tiek sugebėjo tarp jų išsiskirti ir tapti lyderiais.
Sutinku, kad elektrinių automobilių rinkoje Kinija turi tikrai aukštos kokybės prekių ženklų, kurių produkcija jau artimiausiu metu pasieks ne tik Azijos, bet ir Europos rinkas. Pamatysime juos ir Afrikos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų valstybių keliuose. Dėl to neabejoju.
Elektrinių automobilių rinkoje Kinija turi tikrai aukštos kokybės prekių ženklų, kurių produkcija jau artimiausiu metu pasieks ne tik Azijos, bet ir Europos rinkas
Beje, galima pastebėti įdomų skirtumą tarp kiniškų ir kitų šalių automobilių pramonių. Pavyzdžiui, Japonija anksčiau asocijavosi su pigia produkcija, Korėja taip pat iš pradžių pasiūlė itin pigias transporto priemones. Bet kas, norintis nusipirkti savo pirmąjį automobilį, galėjo rinktis šių šalių automobilius.
Taip pat skaitykite
Savo ruožtu Kinija siūlo gana geros kainos automobilius, tačiau jų kokybė taip pat yra itin aukšta. Pats esu vairavęs „BYD“ ir kitų gamintojų automobilius, mačiau plačią visureigių, sedanų ir mikroautobusų pasiūlą Kinijoje. Jie tikrai neatrodo kaip pirmos kartos „Hondos“ ar „Toyotos“, atrodo tikrai puikiai, gražaus dizaino ir kokybiškai pagaminti, turi gerą pojūtį.
Man tai atrodo kaip įdomus kelias, kurį pasirinko Kinija – būtent taip debiutuoti globalioje automobilių rinkoje. Kai palygini analogiškus „Volkswagen“ ir „BYD“ automobilių modelius, vertinant vien pagal dizainą, nustebčiau, jei rinktumėtės vokiečių produkciją. Turiu omenyje, „Volkswagen ID.4“ ir „BYD Atto 3“ modelius.
Žinoma, taip pat yra ir greitosios mados prekių ženklai, pavyzdžiui, tokia bendrovė kaip „Shein“. JAV ji sulaukė didžiulio pasisekimo, kurį lėmė ne tik tai, kad jie prekiauja pigia produkcija, bet ir tai, kad jų rinkodara atliko puikų darbą.
Taip pat skaitykite
Elektroninės komercijos ir kompiuterinių žaidimų srityse irgi galime tikėtis kinų bendrovių iškilimo. Manau, jau artimiausiu metu, ne per 5 metus, o per 1 ar 2 metus. Pagrindinis kinų privalumas yra tai, kad jų namų rinka tokia didžiulė. Šioje rinkoje išpopuliarėjęs prekių ženklas į globalią rinką ateina jau labai konkurencingas. Manau, tai yra slaptasis kinų sėkmės ingredientas.
– Ko tikitės iš Kinijos ir JAV santykių? Kaip jie pasikeistų, jei prezidento rinkimus lapkritį laimėtų Kamala Harris ir kaip, jei Donaldas Trumpas?
– Nemanau, kad santykių kaita kaip nors priklauso nuo prezidento rinkimų nugalėtojo. Apsilankius Vašingtone didelio skirtumo tarp respublikonų ir demokratų, kalbant apie jų požiūrį į Kiniją, nėra.
Baigiasi ketvirtieji Joe Bideno valdymo metai, o jokie D. Trumpo anksčiau įvesti tarifai nėra panaikinti ar bent sumažinti. Atvirkščiai – J. Bideno administracija dar labiau apribojo Kinijos prieigą prie technologijų.
Taigi, nemanau, kad santykiai pagerėtų, jei laimėtų K. Harris, arba pablogėtų, jei laimėtų D. Trumpas. Žinoma, jis turi labai stiprią nuomonę dėl tarifų, o tai turėtų įtakos visoms ekonomikoms, kurios remiasi prekyba su JAV. Pirma, D. Trumpas nori įvesti bendrą 10 proc. tarifą visoms prekėms ir tada padidinti dabartinį tarifų lygį importui iš Kinijos.
Visi tikimės, kad įtampa tarp šalių išliks, prieiga prie technologijų griežtės. Nemanau, kad šiuos lūkesčius JAV rinkimai gali pakeisti.
– Indija dažnai yra pamirštama ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Europoje. Ar manote, kad šios šalies ateitis yra šviesi? Ko reikia, kad tai pavyktų?
– Indija Vakarams yra labai svarbi geopolitiškai. Dėl to amerikiečiai ir europiečiai pastaraisiais metais jai skyrė labai daug paramos. Indija matoma, kaip galinti padėti išlaikyti pusiausvyrą su Kinija. Vakariečiai indus mato kaip bendraminčius demokratus, juk Indija yra didžiausia demokratija pasaulyje.
Indija siekia pasitelkti savo jaunimą, jos demokratinė situacija tikrai gana palanki, ypač palyginti su Kinijos. Jie stengiasi savo jaunimui suteikti svarbiausių įgūdžių, kurių reikia konkuruojant gamyboje globaliu mastu. Taip norima sukurti naujų darbo vietų ir kurti pridėtinę vertę artimiausiais dešimtmečiais.
Šis darbas dar nebaigtas ir nėra jokios garantijos, kad Indijai pasiseks taip pat kaip Kinijai. Tačiau net jeigu jie ir neaugs po 8–10 proc. per metus artimiausius 20 metų, vis tiek šis augimas vietos gyventojams būtų be galo naudingas. Indija ateityje sukurs nemažai paklausos visai pasaulio ekonomikai. Manau, tai gerai, net jeigu Indijai pasisektų tik vidutiniškai.
Mano vertinimu, pagrindinis Indijai tenkantis iššūkis yra klimato kaita. Prieiga prie vandens ir su tuo susijęs žemės ūkio produkcijos lygis gali sukurti didžiulių apribojimų ateityje. Gyventojai ir Indijos vyriausybė turėtų imtis priemonių šioje srityje.
– Lietuvoje žavimės aukštu biurokratijos lygiu Singapūre. Šalies „tėvu“ laikomas Lee Kuan Yew dažnai apibūdinamas kaip geranoriškas diktatorius. Norėčiau paklausti, ar manote, kad tik liberalios demokratijos turi geriausią valdymo modelį? O gal šalis, turinti griežtos rankos lyderį, irgi gali būti sėkminga?
– Turiu pastebėti, kad diktatoriai nėra išrenkami, o Lee Kuan Yew (šalies premjeru buvęs nuo 1959 iki 1990 m.) kiekvieną kartą buvo išrinktas laisvuose ir teisinguose rinkimuose. Taip, jis buvo stiprus lyderis, valdė gana griežtai ir valstybė iki šiol turi iš to naudos.
Jis (Lee Kuan Yew) buvo stiprus lyderis, valdė gana griežtai ir valstybė iki šiol turi iš to naudos.
Manau, kad turėti aukšto lygio biurokratiją Azijoje yra sena tradicija. Kinai turi šimtus ar net tūkstantį metų siekiančią istoriją, kai valstybės valdyme dalyvauti norintys žmonės privalėdavo išlaikyti konkurencingus egzaminus, turėti elitinių mokyklų išsilavinimą. Iš jų tikimasi valstybės valdymo tęstinumo nepaisant politinių ciklų.
Manau, kinams tai sekasi gana neblogai. Kitoms šalims Azijoje irgi. Singapūras pastaruosius 50 metų buvo tikrai sėkminga šalis. Jai netrukdo korupcija, o politikai biurokratams netgi padeda. Negali turėti dramblio kaulo bokšte sėdinčių biurokratų, kurie nepaiso politikų norų. Juk galų gale politikai yra atsakingi savo rinkėjams, o ne biurokratai.
Taip, yra rizikos, kad biurokratai tampa atitrūkę nuo kasdienių žmonių problemų. Taigi, reikia pusiausvyros. Yra planų, kuriems reikia ne vienų metų, kartais dešimtmečių – juos prižiūri biurokratai ir nuo politinių ciklų nepriklausančios institucijos. Tačiau taip pat reikia atsižvelgti ir į trumpesnio laikotarpio gyventojų poreikius.
– Rytų Europoje šiuo metu pagrindinis dalykas yra karas Ukrainoje. Kaip jūs matote šį konfliktą iš savo pasaulio pusės, kurioje gyvenate?
– Singapūras buvo viena pirmųjų šalių, išreiškusių paramą Ukrainai. Kaip viena mažų ekonomikų, kurioms ypač svarbi taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka ir pagarba suverenių valstybių sienoms, mes labai norėtume pamatyti kuo greitesnę konflikto pabaigą.
Bet koks konfliktas Europoje yra destabilizuojantis visą pasaulį. Tikrai nenorėtume pamatyti karo paūmėjimo. Pasaulis gautų fantastišką dovaną, jei karas Ukrainoje pagaliau baigtųsi 2025 m. Jau gana kraujo buvo pralieta, gana netikrumo.
Pasaulis gautų fantastišką dovaną, jei karas Ukrainoje pagaliau baigtųsi 2025 m.
Išties, net ir Azijos šalyse matome karo pasekmių. Neseniai grįžau iš Puketo (Tailande) ir ten pilna rusų. Jie pabėgo, nenorėjo dalyvauti kare ir dabar ten gyvena. Tą patį matome Balyje, Dubajuje. Karas nėra toks jau tolimas.
Beje, pirmaisiais karo mėnesiais pajautėme įtaką per naftos ir maisto kainas, kas tik komplikavo kovą su infliacija, kuri tik pastaruoju metu pirmą kartą nuo pandemijos pradžios sugrįžo į normalų lygį.
– Ar sutiktumėte, kad tarp Rytų ir Vakarų (JAV ir Europa prieš Kiniją ir Rusiją) šiuo metu vyksta kova dėl naujosios pasaulio tvarkos? Kurios pusės ekonomikos yra geresnės?
– Nemanau, kad galima labai aiškiai nubrėžti tokią ribą. Juk ir Europa nėra vienalytė, joje yra daugybė šalių, kurios turi labai glaudžių ryšių su Kinija. Kai kurios netgi lieka susisaisčiusios su Rusija. Žinoma, yra Europos valstybių, kurios yra itin artimos Amerikai. Atitinkamai Azijoje ne kiekviena valstybė yra Kinijos ar JAV bendrininkė. Situacija komplikuota.
Manau, šalių vyriausybės pragmatiškai stebi šią iškylančią naują pasaulio tvarką. Joje yra daugiau protekcionizmo, daugiau susiskaldymo. 1980-ųjų modelis, kai tu buvai arba su laisvomis JAV, arba su nelabai laisvu Sovietų Sąjungos bloku, nebeveikia. Net ir Rusijos ar Kinijos viduje abejoju, ar yra tik vienas požiūris, kaip elgtis su amerikiečiais ar europiečiais.
Deja, gyvename pasaulyje, kuriame konfliktų ir geopolitinės fragmentacijos netrūksta. Manau, kad dėl to valstybės vis mažiau remiasi idealais, o labiau – pragmatizmu. Dėl to jos dažniau nusprendžia vadovautis savo interesais.
Žinoma, kai kurios šalys yra mažos ar silpnos, be to, tokioje geografinėje situacijoje, kurioje negali nepaisyti didžiųjų įtakos. Tačiau yra ir tokių kaip Indija. Anksčiau tikėjomės, kad jie, kaip demokratija, palaikys JAV pusę. Tačiau ne, net ir prasidėjus karui Ukrainoje, jie tęsė prekybą su Rusija, su nuolaida pirko rusišką naftą. Vakarai nieko negalėjo dėl to padaryti, tik susitaikyti su šia mintimi. Taip pat negali pasakyti, kad Indija yra Kinijos pusėje. Ne, jie patys tvirtai stovi ant savo dviejų kojų. Manau, šis regionas ir toliau laikysis tokios pozicijos.
– Kai kurie politikai sako, kad jei tik Kinija nustotų rėmusi Rusiją, ji iškart pralaimėtų karą Ukrainoje.
– Manau, Rusija yra gana turtinga valstybė. Žinoma, Kinija jiems daug padeda, kaip ir Indija ar didelė Artimųjų Rytų dalis. Šios šalys turi daug verslo ryšių. Taigi, nemanau, kad Kinijos svarba kare yra tokia didelė. Taip, Rusijai skaudėtų, bet nemanau, kad tai nulemtų karo baigtį.
T. Baigas spalio 10 d. svečiuosis Vilniuje ir „BMI Executive Institute“ renginyje pristatys savo įžvalgas tema „Kelrodis mažoms ekonomikoms: Singapūro ir Lietuvos pavyzdžiai“.
