Japonijos „Nomura“ tyrimų instituto vyriausiasis ekonomistas Richardas C. Koo pastarąjį kartą Vilniuje viešėjo 2012 m., Lietuvai vis dar kapanojantis iš šalį sukrėtusios finansų krizės. Tuomet jis ragino nebijoti ekonomikos skatinti fiskalinėmis priemonėmis. O ką patartų dabar?
Apie Lietuvos pažangą ir ypatingą padėtį Europoje ekonominio termino „balansinė recesija“ (angl. balance sheet recession) autorius R. C. Koo papasakojo LRT.lt.
Pašnekovas taip pat pasakė savo nuomonę apie Rusijos ekonomiką, Europos Centrinio Banko vykdomą pinigų politiką, Taivano ir Kinijos santykius ir ekonominę situaciją Japonijoje.
– Į Lietuvą atvykote antrą kartą. Pastarąjį kartą čia buvote prieš 12 metų. Ar pastebite kokių nors pokyčių mūsų šalyje?
– Pamenu, kad praeitą kartą pasitaikė labai prasti orai. Lijo, viskas atrodė pilka, tamsu. Praėjusį kartą Vilniuje buvau spalį. Taip, matau daug pokyčių. Viskas daug šviesiau, moderniau. Išties, pokyčiai įspūdingi.
Praėjusį kartą Vilniuje buvau spalį. Taip, matau daug pokyčių. Viskas daug šviesiau, moderniau. Išties, pokyčiai įspūdingi.
Kalbant apie ekonomiką, matau, kad jūsų nekilnojamojo turto (NT) kainos rekordiškai aukštos, o tai nėra labai geras ženklas jokioje ekonomikoje. Tačiau jūsų vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis per tuos metus išaugo gana reikšmingai. Vadinasi, daugelį dalykų darote teisingai.
Matau, kad jūsų nekilnojamojo turto kainos rekordiškai aukštos, o tai nėra labai geras ženklas jokioje ekonomikoje.
– 2012 m. Lietuva ir visa Europa išgyveno finansų krizę. Tada sakėte, kad sprendimas yra ekspansinė fiskalinė politika. Manau, prabėgę metai parodė, kad buvote teisus. Tačiau dabar turime kitokio pobūdžio problemų, pirmiausia – karą Ukrainoje. Galbūt turite ką patarti, kaip galėtume užgniaužti Rusijos ekonomiką ir padėti Ukrainai?
– Turiu tik apgailestavimų. Manau, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vakarų Europa galėjo nuveikti daugiau, kai Rusiją valdė Borisas Jelcinas. Jie buvo pernelyg idealistai ir per greitai norėjo pakeisti Rusijos ekonomiką į rinkos ekonomiką. Rusai 70 metų buvo komunistinėje sistemoje, tai reiškia, kad dvi kartos neturėjo jokio supratimo, kaip gyventi rinkos ekonomikoje.
Taip, Baltijos šalys ir likusi Rytų Europa irgi turėjo įveikti šį pokytį, bet jos buvo kur kas arčiau rinkos ekonomikos nei Rusija. Rusija tai norėjo padaryti per greitai, o rezultatas buvo toks, kad daugelis „paskendo“. Rusijos BVP vienam gyventojui nukrito iki 1 300 dolerių per metus. 1999 m. ji buvo viena skurdžiausių valstybių pasaulyje.
Tada atėjo Vladimiras Putinas, įgyvendino daug „nevakarietiškų“ priemonių ir Rusijos BVP vienam gyventojui šoko į viršų, per 14 metų padidėjo maždaug 12 kartų. Joks politikas neturi tokių ekonominių pasiekimų. Na, palyginti galima nebent su Adolfu Hitleriu, kuris į valdžią atėjo 1933 m., kai nedarbo lygis Vokietijoje siekė 28 proc., o 5 metų buvo nukritęs iki 2 proc.
Visi vokiečiai galvojo, kad jis dievas. Rusijoje taip pat daug žmonių galvoja, kad V. Putinas yra dievas. Kai diktatorius vykdo gerą ekonominę politiką, turime tikrai didelę problemą. Manau, kad daug kas Rusijoje vis dar galvoja, kad V. Putinas yra geras šalies vadovas – būtent dėl to 12 metų laikotarpio.
– Kaip V. Putinui pavyko tai pasiekti?
– Tai buvo „tvirtos rankos“ priemonės, pasakykim taip. Tai nebuvo rinkos ekonomikos valdymo būdas. V. Putinas ėmėsi oligarchų, nurodė jiems, ką ir kaip daryti. Tai suveikė. Ir tai nebuvo vien tik naftos ar dujų pinigai. Negali 14 kartų išaugusio BVP paaiškinti vien tik tuo. Dabar su juo kovoti labai sunku. Daug rusų nusivylę Vakarų sistema B. Jelcino laikais, o V. Putinas ekonomiką užaugino ir dabar nuolat apie tai primena.
Daug rusų nusivylę Vakarų sistema B. Jelcino laikais, o V. Putinas ekonomiką užaugino ir dabar nuolat apie tai primena.
– Net ir dabar, jau įvedus Rusijai sankcijas, jos ekonomika toliau auga. Prie to prisideda ekspansinė fiskalinė politika – išlaidos karui. Ar Vakarai gali ką nors padaryti, kad tai pakeistų?
– Vakarai dabar spaudžia Kiniją ir tai kelia dar daugiau geopolitinių problemų. Kinai niekada negalvojo, kad Rusija užpuls Ukrainą. Kai susidėjo su rusais, kinai galvojo, kad būtent rusai sugers amerikiečių spaudimą ir Kinija galės pasislėpti už jų nugaros.
Bet kadangi Rusija užpuolė Ukrainą, Kinijai irgi tenka labai daug spaudimo. Kinų padėtis dabar labai bloga: jų ekonomika prasta, diplomatiškai ir politiškai jie yra labai prastoje situacijoje. V. Putinas galbūt padėjo sau turėdamas gerus santykius su kinais, tačiau patys kinai dabar kenčia.
– Naujausia jūsų knyga „Vijimosi ekonomika“ (angl. Pursued Economy) nagrinėja didžiąją recesiją ir pandemiją išgyvenusių ekonomikų problemas. Kuo šios ekonomikos skiriasi nuo kitų? Kas yra, kaip vadinate, „vijimosi era“ ekonominiame vystymesi?
– Kai mokiausi ekonomikos universitete, visada darėme prielaidą, kad, sumažinus palūkanų normas, atsiras daugybė norinčiųjų pasiskolinti ir ekonomika judės į priekį. Tačiau po 2008 m. pasaulyje (po 1990 m. Japonijoje) supratome, kad, net ir sumažinus palūkanų normas iki labai žemo lygio, žmonės vis tiek nesiskolina.
Tam yra dvi priežastys. Viena – ką vadinu „balansine recesija“. Tačiau kita priežastis – kad kapitalo grąža namų rinkoje nebėra didžiausia. T. y. investavęs, pavyzdžiui, Meksikoje, amerikietis gali uždirbti daugiau nei Pensilvanijoje. Japonijos bendrovės suprato, kad investuodamos Vietname jos uždirba daugiau nei namie. Daugelis Vakarų Europos šalių žino, kad investavimas Lietuvoje yra pelningesnis nei Vokietijoje.
Daugelis Vakarų Europos šalių žino, kad investavimas Lietuvoje yra pelningesnis nei Vokietijoje.
Kai esi tokioje situacijoje, daugelį dalykų, kurių universitete mokeisi apie ekonomiką, gali išmesti pro langą. Tokiomis sąlygomis monetarinė politika nebeturi įtakos investicijoms namų rinkoje, nes jos vykdomos svetur. Tada reikia aktyvesnio valstybės veikimo mažinant mokesčius, naikinant reguliavimą. Jei to nepakanka, vyriausybė privalo skolintis ir didinti biudžetą. Tai yra didysis pokytis, su kuriuo gyvena išsivysčiusios ekonomikos, kai kitos šalys pradeda jas vytis.
Lietuva yra labai įdomioje padėtyje, nes, viena vertus, esate tas, kuris vejasi, tačiau tuo pat metu jūsų BVP vienam gyventojui yra daugiau nei 25 tūkst. dolerių per metus. Taigi, kitos valstybės vejasi jus.
Lietuva yra labai įdomioje padėtyje.
– Pakalbėkime apie monetarinę politiką. Kaip manote, ar Europos Centrinis Bankas pastaruoju metu dirbo gerai? Infliacija suvaldyta, rimtos recesijos taip pat pavyko išvengti. Ką manote?
– Recesijos išvengėte, nes esate besivejanti ekonomika. Skolinimasis iš bankų Lietuvoje augo labai smarkiai, kai kitose šalyse leidosi žemyn. Neabejoju, kad jūsų vyriausybė irgi daro viską, kad pritrauktų kuo daugiau investicijų į šalį.
Tačiau visa Europa turi didžiulę fundamentalią problemą ir tai neturi nieko bendro su ECB. Stabilumo ir augimo paktas valstybėms narėms leidžia skolinti ne daugiau nei 3 proc. BVP. Kaip kažkada pasakė Mario Draghi: esame vienintelis žaidėjas šiame mieste, nes fiskalinė politika yra mirusi.
ECB pastaraisiais metais buvo priversti padaryti labai daug dalykų, kartais net prieš savo valią. Jie padarė viską, ką galėjo. Jei būčiau jų vietoje, tikriausiai būčiau daręs tą patį. Tačiau kai kurios ekonomikos vis dar kenčia – ne dėl ECB, o dėl euro zonos struktūros. O Lietuvai pasisekė, nes vis dar galite pasiūlyti daug investavimo galimybių. Dėl to yra daugiau žmonių, kurie nori čia skolintis, o tai leidžia išvengti tokių problemų, kurias matome Ispanijoje ar Italijoje.
– Taivanas yra tapęs bene svarbiausiu Lietuvos geopolitiniu partneriu Pietryčių Azijoje. Nerimaujame, kad žemyninė Kinija gali jį užpulti. Kaip manote, kokių ekonominių pasekmių tai turėtų?
– Taivanas gamina geriausius puslaidininkius pasaulyje. Niekas net iš tolo negali prilygti tam, ką padaro „Taiwan Semiconductor Manufacturing Company“. Įdomu tai, kad vienintelė šalis, su kuria Kinija turi prekybos deficitą, yra Taivanas. Su visomis kitomis pasaulio šalimis Kinija turi prekybos perteklių. Taip yra būtent dėl integrinės grandinės lustų.
Jei Taivano ekonomika žlugtų, nukentėtų visi. Milijonai bendrovių visame pasaulyje tai pajustų. Pavyzdžiui, „Apple“ nebegalėtų gaminti „iPhone“ telefonų ar „iPad“ planšečių. Dėl to amerikiečiai, kuriems anksčiau Taivanas nebuvo toks svarbus, kaip šiandien, dabar yra visiškai įsipareigoję ginti šią salą.
Jei ši technologija ir žinios patektų į Kinijos rankas, visi turėtume didelių problemų.
Jei ši technologija ir žinios patektų į Kinijos rankas, visi turėtume didelių problemų. Kinai, amerikiečiai, europiečiai – visi tai supranta ir dėl to vykdo daug karinių pratybų. Manau, visos šalys supranta su galimu konfliktu susijusias rizikas. Neseniai Kinijos vadovas Xi Jinpingas pasakė, kad neturi planų pulti Taivaną. Tikriausiai tai yra tiesa. Nes jeigu vis dėlto užpultų, Kinija būtų izoliuota ekonomiškai, o prekyba su užsieniu yra labai didelė Kinijos ekonomikos dalis.
Dėl visų šių priežasčių manau, rizikos šiuo metu yra valdomos, nebent įvyktų kažkas tikrai siaubingo.
– Kaip apibūdintumėte dabartinę Japonijos ekonomikos padėtį? Ar dabar tinkamas metas investuoti į japoniškas įmones?
– Pastaruoju metu dažnai sulaukiu šio klausimo. Japonijos NT burbulas sprogo prieš 34 metus. Tai buvo didžiulis burbulas, pavyzdžiui, komercinio NT kainos vienu metu buvo padidėjusios 5 kartus per 5 metus. Tokijuje yra kvartalas, kuriame gyvena imperatorius. Vienu metu to kvartalo vertė siekė tiek pat, kiek visos Kalifornijos valstijos. Galite įsivaizduoti, kokio dydžio problemą turėjome.
Tokijuje yra kvartalas, kuriame gyvena imperatorius. Vienu metu to kvartalo vertė siekė tiek pat, kiek visos Kalifornijos valstijos.
Kai šis burbulas sprogo, daugybė Japonijos bendrovių, bankų ir net pavienių gyventojų turėjo labai rimtų problemų su savo balansais, nes įsipareigojimai buvo vienoje pusėje, o turto kainos – kitoje. Užtruko daug metų, kol situacija susitvarkė. Galiu pasakyti, kad šiandien tai jau pataisyta. Per pastaruosius 10 metų įmonės ėmė judėti į priekį, Japonija atsivėrė importui. Imigracija taip pat tapo daug atviresnė, daug užsieniečių atvažiuoja čia dirbti.
Ir vis tiek makroekonomine prasme Japonijos verslas tiesiog nesiskolina. Taip, kai kurios įmonės tai daro, bet apskritai verslas santaupų turi daugiau nei yra pasiskolinęs pinigų. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Kaip jau minėjau, Japonija yra ekonomika, kurią vejasi. Tai reiškia, kad investuojama kitose Pietryčių Azijos šalyse. Kita priežastis – žmonės vis dar prisimena, kaip reikėjo susitvarkyti savo įsipareigojimus prieš 10 ar 20 metų. Tai buvo labai skausmingas procesas ir kai tik tai padarė, žmonės pasakė sau: daugiau niekada nesiskolinsiu pinigų. Italijoje ir Ispanijoje matome tą patį. Žinoma, pasikeitus kartoms, atėjus jaunimui, situacija turėtų pasikeisti.
Atsakydamas į jūsų klausimą galiu teigti, kad taip, Japonija turi tikrai stiprių pavienių bendrovių, tačiau, kalbant apie šalies ekonomiką apskritai, vis dar turime problemų.
R. C. Koo penktadienį skaitys pranešimą Investuotojų forumo konferencijoje „Futurescape 2024“.
