Europos Sąjunga (ES) nuo karo pradžios jau priėmė 10 sankcijų paketų Rusijai, bet jos ekonomika nesilpsta, o auga. Kiek ilgai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turės kuo maitinti karo mašiną?
Vakarai Rusijos ekonomiką sankcijomis ėmė pančioti iškart, vos ši brutaliai užpuolė Ukrainą. Sankcijų paketai sekė vienas po kito, tačiau agresorės ekonominis krachas neištiko. Kodėl V. Putinas vis dar turi kuo maitinti karo mašiną?
„Dėl aukštų energijos išteklių kainų ir tebesitęsiančio eksporto Rusija pirmą pernai metų pusmetį gerai parėmė savo ekonomiką. Tai buvo labai reikšmingas veiksnys. Bet ne vienintelis. Vidaus ekonominiai procesai irgi buvo sėkmingi. Nors ekonomika traukėsi, sprogimas neįvyko“, – sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) patarėjas ekonomikos klausimais Pierre`as-Olivieras Gourinchas
„Politico“ neseniai paskelbė Eurostato duomenis, rodančius, kaip kiekvieną mėnesį skyrėsi ES importo apimtys iš Rusijos pernai, lyginant su ankstesnių penkerių metų vidurkiu. Duomenys pateikiami iki lapkričio mėnesio.
Paaiškėjo, kad kiekvieną karo mėnesį Bendrijos šalys Rusiją finansiškai maitino labiau nei iki karo. Balansas pasikeitė tik lapkričio mėnesį, kai importo mokėjimai tapo mažesni nei iki plataus masto karinio įsiveržimo.
Per visą šį laikotarpį lyderė buvo Slovėnija. Ji išaugino importą daugiau nei trigubai, lyginant su ankstesnių penkerių metų vidurkiu. Dvigubai daugiau pinigų nei anksčiau Rusijai per karą sumokėjo ir Austrija bei Vengrija.
Nors penktoje vietoje pagal dosnumą Rusijai esantis Kipras paskutinius tris mėnesius pasiekė neigiamą rezultatą, tačiau jam priklauso didžiausio padidėjimo rekordas. Gegužę – trečią mėnesį po karo – Kipro importas iš Rusijos buvo padidėjęs daugiau nei tūkstančiu procentų.
Lietuva yra tarp moralinių lyderių, ji importą iš Rusijos pernai sugebėjo sumažinti 42 procentais, nors dar balandį Rusijai pinigų pervedė dvigubai daugiau nei ankstesnių penkerių metų vidurkis.
Iš viso per pirmus septynis karo mėnesius ES Rusijai sumokėjo 173 milijardus dolerių (apie 163 milijardus eurų). Pagrindinė tokios ekonomikos priežastis – per dešimtmečius susikurta priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių ir į neregėtas aukštumas šovusios energijos žaliavų kainos. Jos ir lėmė, kad net ir mažėjant importui, pinigų srautai didėjo.
ES importo iš Rusijos stabdymo kelias išėjo ilgas, tačiau eksporto srautai agresorei, prasidėjus karui, nutrūko kone akimirksniu. Jau kovą balansas, palyginti su ankstesniais penkeriais metais, buvo neigiamas – ES eksportas sumažėjo beveik 50 procentų.
Duomenys rodo, kad rinkų Rusijoje sėkmingai vis dar randa vėlgi Slovėnija, taip pat Latvija, kurios eksporto apimtys, lyginant su ankstesniu laikotarpiu, buvo sumažėjusios tik balandį. Trečdalį ES eksporto į Rusiją sukuria Vokietija. Eksporto apimtys per karą, lyginant su ankstesniais penkeriais metais, smuko perpus, tačiau Vokietijos eksporto dalis ES nepakito – tie patys 30 procentų.
Rusijos ekonomika yra kūrenama nafta ir dujomis, iš šių gamtinių išteklių pardavimų surenkama pusė valstybės biudžeto. Tai sudaro 50 procentų eksporto pajamų. Energetinės žaliavos sukurdavo 20 procentų Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP).
Belgijoje veikianti ekspertų grupė „Brugel“ skaičiuoja, kad pernai ES už mineralines žaliavas Rusijai dar mokėjo po 18 milijardų dolerių (apie 17 milijardų eurų) per mėnesį. Gruodį iš šios sumos beliko 8 milijardai dolerių (apie 7,5 milijardo eurų). Ir ši suma ir toliau mažėja.
„Rusija moka didelę kainą, mūsų sankcijos griauna jos ekonomiką, ji nubloškiama ištisa karta atgalios. Naftos žaliavos kainos lubos Rusijai neša 160 milijonų eurų nuostolį per dieną. Mes ir toliau ją spausime“, – anksčiau kalbėjo Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen.
Tačiau tik praėjusį mėnesį Bendrijoje įsigaliojo draudimas importuoti jau pagamintus naftos produktus. 2021 metais Rusija eksportavo dvigubai daugiau šalyje pagaminto kuro, nei pati suvartojo.
Net 53 procentai eksportuoto rusiško benzino ar dyzelio prieš porą metų tekėjo į Europos rinkas. Pernai lapkritį šis kiekis buvo sumažėjęs iki 44 procentų.
Pačios Rusijos statistikos tarnybos „Rosstat“ duomenys rodo, kad šalies BVP pernai susitraukė daugiau nei 2 procentais. Pasaulio bankas praėjusį balandį prognozavo, kad susitraukimas sieks 11 procentų, rudeniop dramą sumažino – susitraukimą pamažino iki 4,5 procento. TVF, kurio praėjusių metų Rusijos BVP prognozės sutampa su pačios Rusijos pateiktais duomenimis, prognozuoja, kad šiemet jos ekonomika augs 0,3 procento.
Tačiau ko verti yra visi šie duomenys?
Tarptautinės finansinės organizacijos remiasi Rusijos statistika, tačiau pastaruoju metu „Rosstat“ pasikeitė trys vadovai. Kodėl? Antrą praėjusių metų ketvirtį Rusija apskritai nustojo teikti duomenis TVF ir Pasaulio bankui. Tad kas leidžia manyti, kad Rusijos ekonomika tėra kortų namelis, kurio trapumą kol kas slepia propagandos mašina?
„Vakarai mus puola ne tik kariniame ir informaciniame frontuose, jie pradėjo ir ekonominį karą. Bet tuo jie nieko nepasiekė. Ir nepasieks“, – tvirtino V. Putinas.
Tarptautinės energijos agentūros duomenimis, Rusijos pajamos iš naftos sumažėjo 36 procentais šių metų sausį. Rinkų analitikai skaičiuoja, kad dabar per dieną ji netenka pusės milijardo dolerių (apie pusę milijardo eurų) neparduodama gamtinių išteklių.
Nors naftos žaliavų srautus Rusija perskirstė į Kinijos, Indijos ir Turkijos rinkas, bet naftą joms parduoda pusvelčiui. Yra paskaičiuota, kad išgauti barelį naftos Rusijai kainuoja 42 dolerius (apie 40 eurų), dar 12 (apie 11 eurų) nugabenti į Indiją ar Kiniją, nes vamzdynų nėra. Pastaruoju metu barelio kaina nukrito iki 45 dolerių (apie 42 eurus), tad Rusija yra per žingsnį nuo visiško nuostolio. Beje, Saudo Arabijai ir daugeliui kitų OPEC šalių išgauti barelį naftos kainuoja iki 25 dolerių (apie 24 eurus). Rusija dirba su senomis technologijomis.
Nors pernai, naftos kainoms šovus į viršų, Rusija krovėsi didesnius pelnus nei iki karo, tačiau federalinio biudžeto deficitas pernai siekė 2,3 procento. Kaip tai galėjo nutikti?
„Pastaruoju metu vidaus prekybos situacija pastebimai pablogėjo, rusiškos naftos kainos nukrito. Kita vertus, ekonominiai rodikliai geresni, nei prognozuota spalį. Vyksta paklausos struktūros kitimas: vartojimas lieka sustingęs, privačios investicijos lėtėja, bet biudžeto išlaidos auga“, – aiškino Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina.
Iš Rusijos dabar jau yra pasitraukę daugiau nei tūkstantis pasaulinių verslų. Šių bendrovių pajamos Rusijoje sudarė 35 procentus BVP, jose dirbo 12 procentų šalies darbo jėgos. Kur dabar tie žmonės? Kas ir iš kokių lėšų jiems moka pašalpas arba valdiškus atlyginimus, nes ne visų užsienio bendrovių veiklą tęsia vietos verslininkai, pakeitę prekės ženklą. Teigiama, kad valdžios išlaidos viešajam sektoriui išaugo trečdaliu palyginti su ankstesniais metais.
Kitas Rusijos ekonomikos siaubas yra masinė specialistų emigracija į kaimynines šalis. Bėga ne tik specialistai – daugiausia vyrai, gelbėdamiesi nuo galimos mobilizacijos, – paskui juos plaukia ir piniginės perlaidos. Jos padidėjo dešimteriopai.
Priėmusi jau dešimtą sankcijų paketą ES vis labiau rūpinasi rasti būdų užtikrinti, kad jos nebūtų apeinamos per trečiąsias šalis, tokias kaip Kinija ar Turkija. O Rusijos ekonomika jau dabar pradeda rodyti neįgalumo požymius. Kaip „Deutche Welle“ televizijai sakė prie Jeilio universiteto įkurto Vadovų lyderystės instituto prezidentas Jeffrey Sonnenfeldas, Rusijos eksportas yra paremtas žaliavine produkcija, o pasaulis greitai sugebėjo surasti kitų jos tiekimo šaltinių.
„Rusija pasauliui neparduoda nieko. Nieko, išskyrus žaliavas. Ji neeksportuoja jokios gatavos produkcijos. Vienintelis produktas su pridėtine verte, kurį Rusija gali pasiūlyti pasauliui, yra kibernetinis terorizmas, bet nemanau, kad yra norinčių jį importuoti. Jie gali pasiūlyti maisto, naftos ir metalų žaliavas. Bet visiems šiems dalykams turime alternatyvius tiekėjus“, – aiškino prof. J. Sonnenfeldas.
Kaip sako patys rusų apžvalgininkai, Rusijos vadovybė planavimo horizontus sumažino iki minimumo. Jie yra tokio amžiaus, kad jiems nerūpi, kaip sankcijos paveiks Rusijos ekonomiką po 2030-iųjų. Todėl svarbu, kad vis daugiau Vakarų lyderių kuo greičiau suprastų, kad jokios sankcijos V. Putino agresijos nesustabdys. Ukrainai reikia duoti ginklus, kurie leistų laimėti karą.
