Dalį gyventojų vis dar stebina tai, kad kai banko prašoma būsto paskolos, kartais tenka pateikti ir daugiau asmens duomenų, pavyzdžiui, sąskaitos išrašą už pusmetį ar metus, kuriame atsiskleis visi pirkiniai ir išlaidos. Net ir tie, apie kuriuos žmonės nelinkę garsiai kalbėti. Bankų atstovai tikina, kad tai įprasta praktika patikrinti kliento mokumą, nes kartais neužtenka turimų duomenų iš viešųjų registrų ar duomenų bazių.
Skolina ne giminaitis, o įmonė
Socialiniame tinkle kilus diskusijai, ar normalu bankui pateikti ir sąskaitos išrašą, kai prašoma paskolos, viena moteris rašė, kad vartotojas perka paslaugą, o bankui reikia įsivertinti riziką.
„Tai ne dėdė Jonas, kuris jus pažįsta, o įmonė, kuri jus mato pirmą kartą. Juk yra duomenų apsaugos įstatymai, tai kur jie naudos jūsų duomenis, griežtai aprašyta“, – svarstė gyventoja.
Kitas vartotojas teigė, kad sąskaitos išraše galima pamatyti užtektinai reikšmingos informacijos: „Pagal išrašus labai greitai pasimato, kaip leidžiate pinigus, ar nevėluojate įmokų, ar nelošiate internetu kazino“, – rašė gyventojas.
Šiaulių banko finansavimo paslaugų vystymo departamento produktų vadovė Dovilė Kalvaitienė LRT.lt komentavo, kad papildomos informacijos iš kliento apie jo pajamas ar įsipareigojimus prašoma, kai, siekiant įvertinti kliento finansinę situaciją, pateikta informacija nėra pakankama.
„Pavyzdžiui, kai klientas gauna pajamų į sąskaitą už individualią veiklą, tuomet sąskaitos išrašo gali būti prašoma toms pajamoms pagrįsti. Išvados apie kliento galimybę mokėti paskolos įmokas pagal sąskaitoje matomus vartojimo įpročius įprastai nėra daromos“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, jei kliento pajamos gaunamos į skirtingų bankų sąskaitas, prašoma paties kliento pateikti išrašus už reikiamą laikotarpį.
„Kiekvieno kliento vertinimas, svarstant, ar suteikti paskolą, yra atliekamas individualiai. Tokios praktikos, kad būtent pagal vartojimo išlaidas ir jų pobūdį būtų priimamas sprendimas, ar finansuoti klientą, netaikome“, – kalbėjo D. Kalvaitienė.
Atstovės teigimu, laikydamasis galiojančių teisės aktų, bankas tikrina informaciją apie kliento pajamas ir įsipareigojimus visose oficialiai prieinamose duomenų bazėse, pavyzdžiui, „Sodros“ duomenų bazėje, Lietuvos banko administruojamoje Paskolų rizikos duomenų bazėje ir kt.
Turi įvertinti kliento finansines galimybes
Bendros pozicijos dėl paskolų politikos laikosi ir kiti bankai.
Banko „Swedbank“ Vartojimo paskolų ir automobilių finansavimo departamento direktorius Tomas Pulikas komentavo, kad, remiantis Lietuvos banko patvirtintais Atsakingo skolinimo nuostatais, bankai, priimdami sprendimą dėl paskolos suteikimo, privalo atlikti išsamų asmens finansinių galimybių įvertinimą.
„Tai daroma siekiant įsitikinti, kad asmuo neprisiima pernelyg didelių finansinių įsipareigojimų. Taigi visais atvejais visapusiškai įvertiname savo klientų kreditingumą, atsižvelgdami į visus reikšmingus veiksnius, galinčius turėti įtakos asmens skolinimosi galimybėms ilguoju laikotarpiu, ypač tokius kaip pajamų tvarumas, jų kitimo (augimo ir mažėjimo) galimybė ir turimi finansiniai įsipareigojimai“, – sakė jis.
Anot pašnekovo, įsipareigojimus atskleidžia ne tik turimos paskolos, bet ir kiti reguliariai patiriami finansiniai įsipareigojimai fiziniams ar juridiniams asmenims, pavyzdžiui, reguliariai mokami alimentai ir pan.
„Visais atvejais priimdamas sprendimą dėl paskolos suteikimo bankas siekia surinkti informaciją apie kliento pajamas, įsipareigojimus ir kredito istoriją iš prieinamų šaltinių (duomenų bazių, sąskaitos išrašo, kliento paraiškos ir pan.). Dažnu atveju tai yra standartizuota informacija, atskirais atvejais gali būti paprašyta pateikti papildomą informaciją ar įrodymus. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos“, – teigė T. Pulikas.
Pasak jo, kai klientas kreipiasi dėl paskolos suteikimo, visada bankas prašo kliento sutikimo rinkti ir tikrinti informaciją – įprastai šis sutikimas pateikiamas kartu su paraiška paskolai gauti.
„Taip pat tikrinama, ar klientui nėra pradėta bankroto procedūra, ar klientas nėra įtrauktas į nekredituotinų asmenų sąrašą. Atskirais atvejais gali būti tikrinamos papildomos duomenų bazės, galinčios padėti geriau įvertinti kliento kreditavimo galimybes“, – aiškino pašnekovas.
Analizuoja, ar gebės grąžinti paskolintus pinigus
SEB banko valdybos narė ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė Eglė Dovbyšienė kalbėjo, jog, prieš suteikiant kreditą, informacija apie klientą yra būtina, todėl yra reikalingas ir asmens sutikimas.
„Skolindamas privatiems asmenims SEB bankas vadovaujasi savo kredito rizikos vertinimo metodologija. (...) Vertiname kliento finansines galimybes, pajamų tvarumą, kredito istoriją (ar klientas turi arba yra turėjęs skolų, kaip vykdo savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, jei asmuo šiuo metu vėluoja vykdyti kitus savo prisiimtus įsipareigojimus, tai blogina kliento kredito istorijos įvertinimą), turimus kitus finansinius įsipareigojimus, taip pat atsižvelgiame į prašomo kredito sumą ir terminą, nuosavų lėšų dalį ir kt.“ – LRT.lt sakė pašnekovė.
Jos teigimu, kai reikia patikslinti informaciją apie kliento sukauptą lėšų dalį arba užsienio valstybėse gautas pajamas, bankas gali prašyti pateikti kito banko arba užsienio banko išrašą.
„Kliento finansiniai įsipareigojimai (būsto paskola, vartojimo paskola, lizingas ir kt.) neturi viršyti 40 proc. nuolatinių pajamų. Taip siekiama ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius ir apsaugoti klientus nuo jiems per didelių finansinių įsipareigojimų. Tvarios, pakankamos pajamos ir gera kredito istorija yra būtina sąlyga gauti finansavimą“, – kalbėjo E. Dovbyšienė.
Banko „Luminor“ būsto kredito vadovė Žydra Rakauskaitė LRT.lt teigė, jog, prieš suteikdami paskolą, jie visuomet vertina, ar ji netaps per didele finansine našta klientui ir ar jis gebės grąžinti pasiskolintus pinigus.
„Įsigydamas nekilnojamojo turto klientas turi prie to prisidėti nuosavomis lėšomis ir sumokėti pradinį įnašą, o bankas turi įsitikinti, kad šios lėšos nėra skolintos“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, pagal sąskaitos išrašą bankas gali įvertinti kliento pajamas, pradinio įnašo kilmę ir turimus finansinius įsipareigojimus.
Bankai turi tinkamai pažinti savo klientus
Teisės firmos „Sorainen“ ekspertė Lina Ragainytė-Mezenė LRT.lt teigė, kad, siekdamas tinkamai įvertinti konkretaus vartotojo galimybę gauti paskolą, bankas turi pareigą visapusiškai įvertinti jo kreditingumą.
„Toks vertinimas privalo būti atliekamas remiantis visų pirma iš paties vartotojo surinkta informacija, toliau ji grindžiama banko pasirinkimu iš viešųjų registrų ir informacinių sistemų gautais duomenimis arba kitais iš vartotojo surinktais dokumentais. Deja, nei Lietuvos teisės aktai, nei priežiūros institucijos gairės nenumato baigtinio reikalingos surinkti informacijos rūšių ir dokumentų sąrašo. Priešingai, Lietuvos banko nuomone, tokio baigtinio sąrašo būti ir negali“, – sakė pašnekovė.
Anot ekspertės, baigtinio sąrašo negali būti, nes:
- dėl mokumui vertinti naudojamų informacijos tikrinimo šaltinių ir rūšių bankas privalo nuspręsti savo nuožiūra atsižvelgdamas į individualios situacijos aplinkybes;
- bankas turi pareigą užtikrinti, kad kiekvienas sprendimas dėl paskolos suteikimo būtų pagrįstas individualiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, o mokumui vertinti naudojamos priemonės ir informacijos šaltiniai būtų pakankami.
„Taigi, teisine prasme, vykdydamas atsakingo skolinimo reikalavimus ir atsižvelgdamas į savo naudojamą kredito rizikos vertinimo modelį bei kredito rizikos apetitą, bankas turi teisę pats nuspręsti dėl iš vartotojo renkamos / prašomos pateikti informacijos rūšių ir šaltinių bei jų pakankamumo“, – kalbėjo L. Ragainytė-Mezenė.
Pasak jos, tam tikrų duomenų rinkimas taip pat galimas ir nusikalstamos veikos užkardymo tikslais – bankams vykdant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją.
„Bankai yra įpareigoti tinkamai pažinti savo klientus, suprasti jų veiklą, lėšų šaltinius, dėl to taip pat gali būti prašoma pateikti sąskaitos išrašą už tam tikrą laikotarpį. Pažymėtina, kad teisės aktai detaliai nereglamentuoja, kiek ir kokios informacijos bankai privalo surinkti kiekvienu atveju, išskyrus detalius reikalavimus nustatant kliento ir naudos gavėjo tapatybę“, – kalbėjo ji.
L. Ragainytės-Mezenės teigimu, visais atvejais bankas, spręsdamas dėl jam reikalingų duomenų apimties, neturi visiškos laisvės ir negali piktnaudžiauti.
„Bankas turi vadovautis ir Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) įtvirtintais principais, visų pirma, tikslo apribojimo principu, kuris reiškia, kad asmens duomenys gali būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu, t. y. renkami asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi“, – aiškino ekspertė.
Jos teigimu, bankui galioja pareiga įvertinti prašomų duomenų apimtį ir bankas turi galėti pagrįsti tokių duomenų būtinybę.
„Svarbu ir tai, kad asmenys turi būti iš anksto informuojami apie surenkamus duomenis ir jų rinkimo tikslus. Bankas turi būti pasirengęs ir paskelbęs privatumo pranešimą, kuriame tokiems asmenims būtų suteikiama išsami informacija apie banko atliekamą duomenų tvarkymą, įskaitant renkamus duomenis, tikslus ir teisinius pagrindus, su juo asmenys turi būti supažindinami iki duomenų pateikimo momento“, – sakė teisės firmos atstovė.
Pasak pašnekovės, kreditingumo vertinimo reikalavimai, be kita ko, apima ir banko pareigą atsižvelgti į istorinius pajamų ar įsipareigojimų kitimo duomenis.
„Banko sąskaitos išrašo rinkimas yra gana įprasta praktika, ypač tais atvejais, kai asmuo nėra banko klientas, o jo gaunamų pajamų nesimato atlikus patikrą viešuosiuose registruose ar duomenų bazėse. (...) Tokio išrašo apimtis ir detalumas priklauso nuo konkretaus banko nustatytų reikalavimų ir gali apimti tiek 6, tiek ir 12 mėnesių duomenis“, – kalbėjo ekspertė.
