Infliacija euro zonoje jau daug metų nebuvo tokia aukšta, o bendros Europos valiutos – euro – kursas nukrito į du dešimtmečius neregėtas žemumas. Didžiausia euro zonos skolininkė Italija išgyvena didžiulę politinę krizę, o Bendrijos ekonomikos garvežys Vokietija – klimato krizę, kai dėl sausros tenka stabdyti prekybą. Tokiomis aplinkybėmis Europos Centrinis Bankas paskelbė didinantis palūkanų normą daugiau, negu kad tikėjosi rinkos ir ekonomistai. Ką tai reikš Lietuvai, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ aiškino ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė ir ekonomistas Marius Dubnikovas.
– Mariau, pradėkime nuo Jūsų. Kodėl Centrinis Bankas palūkanų normą padidino ne 0,25 procentinio punkto, o visu puse procento?
M. Dubnikovas: 0,5 proc. buvo didinta, nes taip buvo atliktos dvi funkcijos. Viena funkcija yra rimta žinutė visiems skolininkams, kad paskolos brangs. Tai reiškia, kad tai nėra paskutinis palūkanų kilimas, jis bus ir didesnis.
Antra žinutė – situacija iš tiesų yra rimta. Euro zonos pagrindinėje ekonomikoje Vokietijoje mes matome 40 metų nebuvusią infliaciją ir tai yra siekiama suvaldyti, nes iki šiol buvo delsiama, bandoma suteikti šiek tiek laiko pietinei Europai, kad ekonomikos užsikurtų ir iškęstų padidėjusias palūkanas. Akivaizdu, kad laikas, kai galima laukti, baigiasi ir galbūt jau netgi šiek tiek buvo pavėluota. Todėl didinimas yra 0.5 proc. punkto ir, tikėtina, kad dar šiais metais sulauksime bent vieno kilimo tikrai.
– Indre, Marius sako, kad buvo siunčiamas ženklas paskolų turėtojams, bet duodant paskolas yra atliekamas 5 proc. palūkanų normų šoko testas. Tai reiškia, kad ir dešimtimis, ir šimtais eurų padidėjusios įmokos bankui neturėtų turėti labai didelės įtakos mokėtojams, bent jau teoriškai. Kaip yra praktiškai?
I. Genytė-Pikčienė: Taip, įtaką tikrai turėtų, bet tas atsparumo testas rodo, kad itin nepalankiomis aplinkybėmis gyventojai, pasiėmę kreditą, vis dar sugebėtų ne tik jį dengti, bet ir turėtų pakankamai lėšų išgyventi ir patenkinti savo būtiniausius poreikius.
Aš dar šiek tiek norėčiau papildyti pašnekovą Marių ir pasakyti apie žingsnį, kurio ėmėsi Europos Centrinis Bankas, nes tai kone paskutinis centrinis bankas, kuris keitė tokią skatinančią pinigų politiką daug labiau vanagiškomis priemonėmis. Daugelis kritikavo, kad tai yra labai pavėluota ir, turint omenyje, kad euro zona yra labai nevienalytis regionas, tokioms šalims kaip Baltijos valstybės pernai gerokai labiau būtų tikusi griežtesnė pinigų politika, nes kaitimo ženklus ekonomika jau demonstravo.
Tačiau dabar, kai turime kaimynystėje karą ir agresyvią kaimynę, panašu, kad tie kaitimo ženklai jau yra reikšmingai atšaldyti. Tuo tarpu Pietų šalys vis dar yra gana sudėtingoje situacijoje po pandemijos. Matome, kad energetikos kainų šokas ir žaliavų brangimas jau yra užgniaužęs vartojimo bumą ir baigia užsmaugti ekonomikos augimą. Tad Europos Centrinis Bankas galbūt ėmėsi tokio spartesnio ir agresyvesnio palūkanų normų griežtinimo dabar, nes vienas iš scenarijų, kad regionas patirs aštresnį ekonomikos sulėtėjimą, gal net ir recesiją, negu buvo manyta anksčiau, ir tuomet jau tikrai nebus metas tęsti agresyvią pinigų politikos griežtinimą. Todėl dabar vis dar yra metas toks neutralus ir palankus.
– Lietuvos bankas sako, kad turinčius paskolas šitas paskolų normos didinimas gali paveikti, kitaip tariant, jie galbūt mažiau pirks arba pirks pigesnes prekes, bet sako, kad neturinčių paskolų niekaip nepaveiks. Mariau, ar jūs sutinkate?
M. Dubnikovas: Taip, būdamas neskolingas gali būti laisvas visiškai, su tuo reikia sutikti. Kas turi paskolas, ypač būsto paskolas, tas 0,5 proc. padidėjimas jau šiandien yra labai paveikęs beveik visus vartotojus, nes „Euriboras“ padidėjo. Bet detalumo dėlei galima pasakyti, kad 0,5 proc. padidėjimas yra maždaug 500 eurų per metus nuo 100 tūkst. eurų paskolos, tai yra maždaug apie 48 eurus – tai nėra tragedija.
Šiuo atveju, jeigu kažkoks padidėjimas dar bus, galbūt prisidės 50 eurų per mėnesį, tai irgi nebus tragedija, nemanau, kad tai kažką labai sustabdys. Tos restrikcinės priemonės iš tikrųjų po truputį šaldys norą, bet tai nebus labai dramatiška arba kažkas labai baisaus. Jungtinėse Amerikos Valstijose jau turime beveik 2 proc. palūkanas, bet ten dar kol kas nelabai kas sustojo.
– Bet dar net ir nepadidinus palūkanų gyventojų lietuvių skolos augo ir nuo gegužės iki birželio išaugo 12 milijonų ir dabar vidutinė skola arba įsiskolinimas sudaro beveik 1700 eurų. Jūs kalbate ir visi ekonomistai kalba, kad bus labai sunki žiema. Tai kaip atrodys šitie skaičiai žiemą arba kitą birželį, liepą?
I. Genytė-Pikčienė: Na, įsiskolinimas, matyt, ne vien bankams, įsiskolinimas už komunalinius aptarnavimus ir panašiai. Iš tiesų čia jau reiktų kalbėti ne apie bazines palūkanų normas ir jų poveikį kreditavimo aplinkybėms, bet apie energetikos krizę, kurią išgyvena tiek Europa, tiek Lietuva, ir kaip tai veikia mūsų namų ūkių situaciją. Žinoma, stebėdami tokius operatyviuosius duomenis matome, kad naftos rinkoje kainos yra šiek tiek atslūgusios, bet vis dėlto dujų krizė Europoje tebesitęsia ir panašu, kad taip, tikrai turėsime labai liūdną žiemos sezoną.
– Mariau, Lietuvos banko duomenimis, ir gyventojų indėlių jau pradėjo mažėti. Per pirmąjį ketvirtį 137 milijonai susitraukė. Lietuvos banko versija, kad prasidėjus karui Ukrainoje žmonės tiesiog skubėjo išsigryninti šiek tiek pinigų, bet ar tai nėra ženklas, kad tuos indėlius žmonės pradėjo valgyti?
M. Dubnikovas: Reikia pritarti, kad buvo išgryninti pinigai. Man pačiam teko susidurti su tokia problema, kad bankomate nebuvo pinigų pačioje karo pradžioje. Ir tai gana nustebino, nes atrodė, kad šiaip viskas stabilu, bet žmonės tikrai labai traukė pinigus iš bankomatų. Dabar ta problema yra išnykusi.
Dabar žmonės tikrai po truputį valgo savo santaupas. Tas pinigų pokytis gali reikšti, kad pinigai buvo paversti į kažkokį turtą. Nes vis dėlto 21 proc. infliacijos verčia mąstyti apie tai, ką daryti su pinigais. Ar pirkti nekilnojamąjį turtą, kuris yra populiariausias Lietuvoje, ar, sakykime, investuoti į fondus ar gyvybės draudimą ir panašius dalykus.
Dalis žmonių pradėjo valgyti savo santaupas dėl to, kad padidėjusios kainos jau didėjo didesne reikšme negu padidėję atlyginimai. Tai reiškia, kad dalis žmonių, tiesiog nemažindami apsukų arba nemažindami, sakykime, vartojimo, dalį savo santaupų iš tiesų pradėjo valgyti. Artimiausią pusmetį, antrą šių metų pusmetį, pamatysime, kokios bus tendencijos, bet jos gali ryškėti: santaupų arba indėlių bankuose gali po truputį mažėti.
– Šią savaitę „Bank of America“ atlikta Europos fondų valdytojų apklausa rodo, kad, atrodo, 83 proc. mano, kad artimiausiais metais bus recesija. Birželį tokių buvo tiktai 54 proc. Ar jūs pritartumėte, kad ta recesija bus, tik klausimas, kada ir kokia?
I. Genytė-Pikčienė: Nereiktų tos recesijos labai bijoti, nes tai yra neišvengiama. Ekonomika juda ciklais ir sėkmingo augimo ir euforinio pakilimo fazę keičia gerokai vangesnės nuosmukio, recesijos, lėtėjimo fazės. Ir tas metas, matyt, pribrendo, nes patiriame gana reikšmingus dirgiklius, kurie iš tikrųjų nėra ekonominiai. Šį kartą tai yra geopolitinis ir atitinkamai dar labiau paaštrintas žaliavų rinkų detonatorius, tad taip, krizė, matyt, bus, techninė recesija tikrai bus.
Mums, kaip mažai atvirai ekonomikai, tokias situacijas yra labai paranku pasitikti tvariame vystymosi etape ir šiandien galime matyti, kad mums tai pavyko, esame gerokai saugesnėse pozicijose, negu buvome 2008 metais prieš didžiąją recesiją. Tai mus apsaugo, mes neturime nei išpūtę nekilnojamojo turto rinkos burbulo, nei vartojimo burbulo, kredito rinka yra stabili ir mūsų įsiskolinimas tiek įmonių, tiek gyventojų, tiek viešojo sektoriaus yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje, tad turint tokias pozicijas net ir nepalankų ekonominės raidos etapą pavyks išgyventi.
– Mariau, kaip Jūs manote, ar pavyks išgyventi tą nepalankų raidos etapą arba techninę recesiją, bent jau techninę recesiją?
M. Dubnikovas: 2000 metų bent jau, kiek buvo krikščionybė, visiems pavyko išgyventi įvairias krizes, šią taip pat pavyks išgyventi. Visiškai pritariu Indrei, kad esame labiau pasiruošę. Tiesiog noriu pasakyti labai paprastą dalyką: kai visi tikisi, kad bus sulėtėjimas, ekonominis sulėtėjimas, ir daugiau mažiau (...) visi žino, kad tas sulėtėjimas bus, tai tiesiog visi tam pasirengia.
Lietuvoje yra toks požiūris, kad dažnai krizė tapatinama su 2008 ir 2009 metais, tai reiškia beveik pasaulio pabaigą. Tikrai pasaulio pabaigos nebus ir mes turėtume ją lengvai įveikti, kaip ir bet kurias kitas krizes. O galima pabaigti tiesiog viena gera žinia: po 10 metų viskas bus daug daug geriau, negu yra dabar.
