„Pagal blogesnį scenarijų gali ištikti jeigu ir ne recesija, tai ekonomikos sąstingis, kas Lietuvai, pripratusiai prie pakankamai spartaus ekonomikos augimo, iš tikrųjų būtų nemažas smūgis“, – apie šalies ekonomines prognozes LRT sako prezidentas Gitanas Nausėda. Interviu laidoje „Dienos tema“ jis taip pat išsakė kritiką verslą su Rusija ir toliau išlaikančiam šalies verslui, turėdamas omeny „Vičiūnų grupę“, taip pat aptarė Lietuvos narystės NATO svarbą ir privalomo šaukimo galimybę.
– Pone prezidente, pradėkime nuo NATO. Turim gimtadienį – 18 metų, kaip Lietuva priklauso galingiausiam kariniam aljansui pasaulyje. Užduosiu klausimą taip: Jūsų akimis, jeigu ne NATO, kurios valstybės situacijoje Lietuva šiandien galėtų būti? Ar mes būtume kaip Sakartvelas, ar netgi kaip Ukraina?
– Neatmesčiau tokio scenarijaus. Kad ir kaip būtų radikalu taip teigti, bet manau, kad mūsų saugumo situacijos, ko gero, iššūkių jau būtų buvę labai rimtų. Ir negalėčiau teigti, kad mes Rusijos akyse esame labai skirtingi nuo štai šitų valstybių, kurias jūs paminėjote, jeigu ne NATO. Žinoma, NATO ir narystė ES keičia situaciją iš esmės. Štai kodėl aš tikrai nepaliauju stebėtis tuo faktu, kad mes pasiekėme NATO narystę iš esmės per 11 metų nuo to laiko, kai paskutinis rusų kareivių batas paliko Lietuvos teritoriją. 11 metų. Tiktai pagalvokime, kaip greitai įveikėme šitą laikotarpį ir, galima sakyti, įlipome per tą galimybių langą, kuris nebuvo platus. Manau, kad vėliau mums tai padaryti būtų gerokai sunkiau. Štai kodėl 2004 m. prasidėjusi narystė yra didžiulė mūsų užsienio politikos sėkmė. Žinoma, prie to dar reikia pridėti ir narystę ES. Todėl gal šiek tiek pabosiu, kartodamas tą pačią frazę, bet vis dėlto ta frazė yra daug ką pasakanti: narystė ES – dėl geresnio gyvenimo, narystė NATO – dėl gyvenimo. Dėl gyvenimo kaip nepriklausoma, savarankiška valstybė.
– Nepaisant to, tikėtis turėti partnerių pagalbos neužtenka. Reikia ruoštis gintis patiems. Ar pritartumėte konservatorių keliamai idėjai įvesti privalomą šaukimą į karinę tarnybą tiek vyrams, tiek moterims nuo 2025 m.?
– Manau, kad 2025 m. yra labai ambicingas laikas. Pats principas yra teisingas, nors aš būčiau linkęs diskutuoti, ar mums reikia vienodai taikyti ir moterims, ir vyrams visuotinai privalomą šaukimą. Bet jeigu kalbame apie vyrus, labai tikiuosi, kad bus pasirašytas nacionalinis partijų susitarimas dėl mūsų saugumo politikos. O jis galėtų galioti visą šią kadenciją ir dar vieną kitą kadenciją, t. y. iki 2028 m. Manau, kad atsižvelgiant į tai, kas vyksta aplink mus, ir vertinant, kad situacija išliks įtempta, nes ta valstybė yra ilgalaikė grėsmė – turiu galvoje Rusiją – mums reikia daryti žingsnius, kurie sustiprintų mūsų saugumą tiek iš išorės, tiek iš vidaus.
Tai yra tiesiog nesuvokiama ir manau, kad yra laiko klausimas, kada verslininkai gal prieis prie išvados, kad tai yra nenormali situacija ir nei rinkėjai, nei Lietuvos žmonės to tikrai nesupras.
– Prezidente, kita tema – ekonomika. Kaip žiūrite į verslo perspektyvas Rusijoje ir Baltarusijoje? Kokia žinia turėtų būti Lietuvos verslui, kurie ten vis dar turi ryšių?
– Pirmiausia yra didžiuliai reputacijos nuostoliai. Ir tiesą sakant, labai sunku suvokti, kai darome didžiulius žygius čia, Lietuvoje, kad su Rusija būtų nutraukti ekonominiai, finansiniai, kitokio pobūdžio ryšiai, ir tuo pat metu, tartum primerkiant vieną akį, ketinama toliau puoselėti verslo ryšius su Rusija. Tai yra tiesiog nesuvokiama ir manau, kad yra laiko klausimas, kada verslininkai gal prieis prie išvados, kad tai yra nenormali situacija ir nei rinkėjai, nei Lietuvos žmonės to tikrai nesupras. Aš priklausau tai kartai, kuri buvo per prievartą mokoma marksizmo-leninizmo dogmų. Yra toks vienas pasakymas, kad kapitalizmas, kapitalistas nupirks ir tą virvę, kuria pats bus pakartas. Tai šiuo atveju man kyla negerų analogijų – mes puoselėjame ryšius su valstybe, kuri iš tų pajamų, kurias gauna prekiaudama su mumis ir su kitomis ES valstybėmis, vykdo karą Ukrainoje ir žudo žmones. Kai visa tai susidėlioja galvoje, tai tampa visiškai nepriimtina.
– Prezidente, yra vienas labai iliustratyvus atvejis – Matijošaičių šeimyna, Kauno mero Matijošaičio ir jo sūnų verslas. Kaip Jūs žiūrite į šitą situaciją? Iš pradžių žadėta trauktis, dabar toks trypčiojimas vietoje ir jie tarsi jau pateikia save kaip aukas, politinio spaudimo aukas, ir lyg ir neketina trauktis.
– Tą ir turėjau omenyje. Meras vykdo veiklas Kaune, priima pabėgėlius, yra pabėgėlių centrai, humanitarinė pagalba teikiama Ukrainos žmonėms. Kaip meras jis daro tuos darbus, kurie visiškai suprantami, ir tuo pat metu vykdo veiklą Rusijoje. Šitie du dalykai man niekaip nesuvokiami. Jie man nesueina į vieną vietą. Pirmiausia patys kauniečiai turėtų pasakyti savo nuomonę, ką jie galvoja apie tokią situaciją.
– Prezidente, apie pinigus. Šįmet Lietuvoje vėl prognozuojama dviženklė infliacija, kovą metinė infliacija pasiekė net 15 proc., energetikos kainos pasiekė rekordines aukštumas. Ar tai žinia Lietuvos visuomenei, kad tiek dėl karo Ukrainoje, tiek dėl ankstesnių energetikos kainų kilimo tiesiog ateina diržų veržimosi metas ir mažų kainų nebeturėsime, matysim dar didesnę infliaciją?
– Iš tikrųjų tai yra labai rimta situacija ir, sakyčiau, susiduriame su tokiu reiškiniu, kuris ekonominėje literatūroje naudojamas ir vadinamas stagfliacija – kai vienu metu sparčiai krinta ekonomikos augimo tempai ir tuo pat metu ūmiai kyla infliacija. Tokia situacija yra labai nepalanki, yra labai sunku rasti priešnuodžių ir receptų jai valdyti. Štai kodėl manau, kad mes tikrai jau dabar turime labai rimtai susirūpinti, kokias priemones pasiūlysime žmonėms, kad infliacijos pasekmės būtų švelnesnės.
Daugelis ES valstybių nuėjo dviem keliais: viena vertus, mėgina daryti įtaką toms energetikos kainoms, kurios yra labai svarbios kiekvienam namų ūkiui; kita vertus, jie mėgina kompensuoti augančios infliacijos pasekmes. Kainas prilaikyti gal ir galima būtų, bet tai kainuoja didžiulius, milžiniškus pinigus biudžetams ir todėl aš pasisakyčiau už tai, kad reikėtų taikyti pirmiausia priemones, kurios padėtų žmonėms didinti pajamas, tas pajamas, kurias jie gauna atskaičius mokesčius.
Štai kodėl mes pasiūlėme ne tiktai vienkartines išmokas šeimoms, kurios patiria didžiausią riziką, bet ir pasiūlėme neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimo priemonę, kuri šiuo metu tebėra Seime. Ji turėtų padidinti pajamas žmonių, kurie gauna santykinai mažesnes algas. Tokios priemonės pirmiausia atspindi faktą, kad Lietuva pagal skurdo lygį yra penkta nuo galo ES, o pagal pajamų nelygybę – ketvirtoje nuo galo. Štai kodėl bijau, kad neatsitiktų taip, kad mes, valdydami infliaciją, ne tik kad nepagerinsime savo gana liūdnos padėties ES, bet ji gali net ir dar labiau pablogėti, jeigu nieko nedarysime. Štai kodėl aš už tai, kad mes darytume ir darytume kaip galima greičiau, neieškotume kažkokių argumentų, kad visa tai atidėliotume.
Pagal blogesnį scenarijų gali ištikti jeigu ir ne recesija, tai ekonomikos sąstingis, kas Lietuvai, pripratusiai prie pakankamai spartaus ekonomikos augimo, iš tikrųjų būtų nemažas smūgis.
– Tikitės iš Vyriausybės entuziazmo?
– Aš nežinau, ar tai entuziazmas. Tiesiog jeigu tas entuziazmas yra, jisai turėtų virsti konkrečiais pasiūlymais. Ir šiandien Biudžeto ir finansų komitete, kiek aš žinau, įvyko pakankamai gera, produktyvi diskusija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos banko ir Valstybės kontrolės atstovai. Tikiuosi, kad po šios diskusijos netrukus atsiras ir sprendimai. Mes juos tikrai sveikinsime.
– Pone prezidente, ar Lietuvai gresia recesija? Jūsų patarėja apie tai yra užsiminusi prieš kurį laiką.
– Manau, kad šiuo metu situacija sparčiai keičiasi ir yra dar tokių neapibrėžtų prielaidų, kokia bus tolesnė karo eiga, kaip tai atsilieps grūdų derliui. Juk kalbame apie valstybes, kurios yra tiesiogiai įsitraukusios į karą. Tai yra Rusija ir jos užpulta Ukraina. Tai tikrai turės įtakos maisto produktų derliams ir pasiūlai. Štai kodėl dėl neapibrėžtumo turbūt kol kas tenka daugiau vadovautis scenarijais, bet taip, pagal blogesnį scenarijų gali ištikti jeigu ir ne recesija, tai ekonomikos sąstingis, kas Lietuvai, pripratusiai prie pakankamai spartaus ekonomikos augimo, iš tikrųjų būtų nemažas smūgis.
– Jūs ne kartą raginote Vyriausybę daugiau priemonių skirti kovai su infliacija. Daugiau nei savaitę, kai kilo karas, atrodė, kad su Vyriausybe dirbate ranka rankon ir baigėsi tokie vieši kaltinimai vieni kitiems, tačiau netrukus po to Jūs sukritikavote premjerę Šimonytę, kad per mažai daroma infliacijai valdyti. Tada premjerė irgi atsakė, kad Jūs esą pavargote nuo tarptautinės politikos ir grįžtat prie įprasto darbo kritikuoti Vyriausybę. Kaip Jūs pats apibūdintumėte savo santykius su Vyriausybe?
– Santykiai yra normalūs. Aš nesiūlyčiau iš atskirų pareiškimų, kurie kartais turi ir tam tikrą politinę potekstę, daryti labai skubotų išvadų. Tikrai mes turime daug formatų, kuriuose dirbame kartu. Tai pirmiausia yra VGT ir ten diskusijos yra labai konstruktyvios. Mes tikrai greitai priimame sprendimus ir tie sprendimai yra nepaprastai svarbūs Lietuvos saugumui. Taip kad santykiai yra darbiniai ir siūlyčiau žvelgti į juos per sprendimų, o ne pasišpilkavimo prizmę.
– Kada pastarąjį kartą kalbėjotės su premjere?
– Turbūt tai buvo VGT, kuri vyko visai neseniai.
– Dėl ko labiausiai nesutariate? Per metus geriausiai pavyko sutarti dėl ambasadoriaus ES, bet dabar nėra sutarimo, kas važiuos į Audito rūmus.
– Tiesą sakant, aš net negaliu čia nieko komentuoti, nes kol kas oficialios kandidatūros nėra. Yra tiktai atskiros, galbūt žiniasklaidos priemonių pastangomis pamėtėjamos viena ar kita pavardės į viešumą. Ir tai neatitinka tikrovės, nes iš esmės tokių pavardžių nebuvo užfiksuota. Jeigu jos būtų buvusios užfiksuotos, mes jau būtume tą procedūrą įveikę. Tačiau, žinoma, aš negaliu nepaminėti fakto, kad mes tikrai labai smarkiai vėluojam ir kad čia iniciatyvos teisė siūlyt kandidatą priklauso Vyriausybei, žinoma, suderinus su manimi. Ir tikiuosi, kad šį darbą mes netrukus galėsime atlikti.
– Pone prezidente, į AT teisėjus siūlote poną Egidijų Šileikį. Buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas viešai suabejojo pono Šileikio tinkamumu. Tai padarė analitikas Marius Laurinavičius, kuris baiminasi dėl cenzūros. Tokią išvadą jis daro, skaitydamas kai kuriuos pono Šileikio pareiškimus, tarp kurių ir tokia abejonė, ar galima kritikuoti Prezidentą radijo eteryje. Kodėl Jūs teikiate būtent pono Šileikio kandidatūrą?
– Jūs turbūt ir galite iš to padaryti išvadą, jeigu prezidentas siūlo teisėjo pareigoms užimti žmogų, kuris jį ir kritikuoja arba kritikavo praeityje.
– Jis kaip tik sakė, kad nereikėtų kritikuoti arba bent jau mažiau kritikuoti.
– A, šitaip! Bet jis, kiek aš prisimenu, yra ir mane asmeniškai kritikavęs. Man tai nedaro jokio įspūdžio. Pirmiausia, manau, kad jis žmogus gana kritiškas, o kritiškai ir savarankiškai mąstančių žmonių Lietuvoje niekada nebus per daug, ypač tokiose atsakingose pareigose. Jeigu kažkas turi konkrečios informacijos, dėl kurios šio kandidato paskyrimas sukeltų pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui, tie faktai turi būti pateikiami, padedami ant stalo ir tada galima būtų apie juos kalbėti. O šiaip tiesiog abstrakčių pasamprotavimų aš net nenoriu komentuot.
– Dar vienas dalykas, susijęs su ponu Šileikiu. LAT sprendžia grynai civilinės teisės klausimus ir ten nagrinėja civilines bylas. Tuo metu ponas Šileikis su civiline teise neturi nieko bendro, jis – konstitucinės teisės specialistas, tyrėjas. Tad kodėl būtent jis skiriamas į LAT?
– Žinote, pono Šileikio kompetencijos yra tokio aukšto lygio, kad aš, tiesą sakant, net ir su žiburiu pašviesdamas nelabai matau daug žmonių, kurie galėtų kompetencija varžytis su juo. Štai kodėl siūlau jį šioms pareigoms ir man bus labai įdomu išgirsti, jeigu taip atsitiktų, – aš tikiuosi, kad taip neatsitiks – kad jo kandidatūra nesulauktų pakankamo palaikymo, kokiais konkrečiais argumentais remiantis ši kandidatūra nebūtų priimta. Taip kad manau, kad laukia įdomi tvirtinimo procedūra ir tikiuosi, kad šis konstitucionalistas ir vienas iš iškiliausių Lietuvos teisininkų bus patvirtintas eiti šias pareigas. Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad mes niekaip negalime prieiti prie LAT pirmininko skyrimo, kol nėra suformuotas visas teisėjų korpusas. Ir kartais susidaro įspūdis, kad mėginama daryti dirbtinių kliūčių jam suformuoti, kad prie to kito klausimo – pirmininko skyrimo – taip ir nebūtų prieita.
– Ačiū Jums, pone prezidente.
