„Lifosai“ pranešus, kad iki balandžio 10 dienos gamyba bus palaipsniui sustabdyta, fabriko darbuotojai gavo bent vieną aiškią žinią – mėnesiui ar dviem darbas stoja. Per tūkstantį žmonių bus išleisti apmokamų atostogų, o per tą laiką „Lifosos“ valdžia visais įmanomais būdais bandys kapstytis iš susidariusios neeilinės situacijos. Apie fabriko praeitį, dabartį ir ateitį mintimis pasidalijo buvęs ilgametis „Lifosos“ vadovas Jonas Dastikas.
Per visus gyvavimo metus „Lifosos“ gamybos procesus buvo tekę stabdyti ir anksčiau.
Buvo laikas, kai fabrikas dirbdavo mėnesį, o po to du – ne. Taip tęsėsi gerus pusę metų. Situacija, ko gero, buvo panaši, o gal net ir dar blogesnė, tačiau „Lifosa“ atsilaikė.
„Kai buvo blokada, buvo nutrūkęs žaliavų tiekimas. Būdavo taip: du mėnesius darbas stovi, vieną mėnesį dirbame. Kai gaudavome žaliavų, iš kažkur atsiveždavome, padirbdavome, paskui vėl porai mėnesių stodavo darbai. Buvo, kad ir algos nemokėjome žmonėms du mėnesius. Žinote, tais laikais buvo visko. Buvo daug stambių fabrikų, kurie žlugo, o mes išsilaikėme“, – kalbėjo J. Dastikas.
Naivu galvoti, kad sankcijos, kurios užkrautos „Eurochem Group“ buvusiam akcininkui A. Melničenko, liečia tik jį bei jo valdomas įmones.
Įšaldžius „Lifosos“ pinigus bei tokiu būdu privertus stoti įmonės darbus, stringančių žaliavų ir darbų grandinė ritasi gerokai toliau už Kėdainių.
„Dirbdavo pas mus ir statybų, ir montavimo įmonės. Jau jų darbas turbūt sustojo, nes sumokėti jiems nėra kaip. Iš Marijampolės trąšų gamyklos skambino persigandę, nes jie naudodavo mūsų trąšas kaip žaliavą. Skambina ir klausia – kaip gauti? Na kaip? Niekaip. Mes negaminame, tad ir negausite.Sankcijos mums, o dirbti negali gerokai daugiau įmonių“, – sako buvęs fabriko vadovas.
Jis pridūrė, kad blokados laikais buvo prasiskolinta montavimo įmonei, tačiau tuokart jie dirbo ir be atlyginimo, tikėdami, kad „Lifosa“ ant kojų atsistos ir visas skolas grąžins. Taip ir buvo.
„Buvo pasigirdę siūlymų nacionalizuoti „Lifosą“. Savo laiku mes dirbome savarankiškai. Ir atsidūrėme trigubam bankrote. Jei skola lygi pusei įstatinio kapitalo, tai jau bankrotas, o mūsų skola tada buvo trigubai didesnė. Buvome absoliučiame bankrote, kai savarankiškai dirbome“, – sako J. Dastikas.
Jis ne kartą buvo sakęs, kad „Lifosą“ privatizavus „Eurochem Group“, visa įmonė ėmė gyventi kaip meškos ausyje, taip pat sako ir dabar.
„Sudėtingiausiais dalykais rūpintis nebereikėjo. Dalį žaliavų gaudavome iš paties „Eurochem Group“ koncerno giminingų įmonių, ir jas gaudavome gerokai pigiau. Produkcijos pardavimu rūpinasi taip pat koncerno įmonė. Mums atkrenta žaliavų pirkimo ir prekių realizavimo klausimai. Ir taip buvo 20 metų. O kai reikės patiems ieškoti, iš kur pirkti ir kur parduoti… Jei „Lifosa“ pradės savarankiškai dirbti, likimas aiškus“, – svarstė J. Dastikas.
Jis pridūrė, kad žaliavų tiekėjai iš Maroko ar Pietų Afrikos Respublikos parduoti žaliavų gali ir nenorėti, nes yra labiau suinteresuoti „Lifosos“ žlugimu, mat Kėdainiuose įsikūrusios įmonės gaminamos trąšos yra nepalyginamai geresnės kokybės – su jomis Afrikos trąšų gamintojams konkuruoti nėra jokių šansų.
Galimybė pirkti karbamidą iš Jonavoje įsikūrusios „Achemos“ yra, tačiau iki šiol, J. Dastiko teigimu, „Lifosa“ iš „Achemos“ jo nepirkdavo dėl itin aukštų kainų.
Pati „Achema“ dirba tik puse pajėgumų dėl drastiškai pakilusios dujų ir trąšų kainos.
Vis dėlto kol kas „Lifosos“ situacija stabili. Panašu, kad fabrikas yra išgyvenęs ir blogesnius laikus.
„Mėnesis ar du prastovos – nieko čia baisaus. Nieko baisaus. Žiemą, kai sustoja fabrikas, būna blogiau, o dabar dar vasara prieš akis. Gali fabrikas stovėti, nieko jam neatsitiks, net jei ir ilgiau nedirbs. Tačiau kas atlyginimą žmonėms mokės? Dabar mėnesį ar du sumokės, žmonės paatostogaus, nors ir kiek mažiau pinigų gaudami, tačiau plikų basų niekas jų nepaleis. O kaip vėliau bus? Atlyginimų fondas yra 35 milijonai eurų, iš kur tokius pinigus ištraukti“, – kalbėjo pašnekovas.
Įmonė maždaug tiek pat sumoka ir mokesčių valstybei, tad „Lifosos“ sustabdymas reiškia mažiausiai 70 milijonų eurų trūkumą šalies viduje.
Svarbiausia, sako J. Dastikas, kad kolektyvas neišsibarstytų, neišvažiuotų, profesijos nepakeistų.
„Baisu tik, kad žmonės neišsibarstytų, profesijų nepakeistų. Mums paruošti aparatininkus trunka nuo 3 iki 5 metų, o tokio darbuotojo tik pas mus ir reikia. Žmogus gali išvažiuoti, darbo specifiką pakeisti… Tiesa, blokados laikais buvo, kad ir atlyginimo nemokėjome. Žmonės pyko, streikavo, bet neišsilakstė“, – kalbėjo jis.
