Geresnių kainų medžiokle kaimyninėse šalyse užsiima ne tik lietuviai, šiuo metu masiškai keliaujantys į Lenkiją, ypač tos šalies valdžiai pusmečiui įvedus nulinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maisto produktams. Tą galima matyti ir Vakarų Europoje. Štai, pavyzdžiui, belgai nuolat keliauja apsipirkti į kaimyninę Vokietiją ar Prancūziją, sako, ten pigiau ir perkant urmu galima gerokai sutaupyti.
Tačiau tai ne nauja tendencija. Nors pandemijos pradžioje buvo matomas sumažėjimas, jau praėjusiais metais skaičiai vėl šovė viršun, skaičiuojama, kad 2020 m. reguliariai užsienyje apsiperka kas trečias Belgijos gyventojas. Dažniausia kryptis – Prancūzijos pasienio prekybos centrai. Būtent ten lankėsi LRT žurnalistai.
Populiariausia prekė... vanduo
Vežimėlis pilnas – pirkinius į bagažines kraunantiems belgams Ronko miestelyje, esančiame netoli Prancūzijoje esančio Lilio ir Belgijos pasienio, tenka pavargti. Belgijoje, Kortreiko mieste gyvenanti Mariana su vyru apsipirkti į Prancūziją atvyko po ilgos pertraukos, nors prieš pandemiją lankėsi kur kas dažniau. Sako, labai patogu – vos kelios minutės kirtus sieną, ir kainos gerokai skiriasi.
Belgai masiškai keliauja čia ir vežimais tempia paprastą vandenį buteliuose, apie tai net sklando legendos ir juokeliai tarp pažįstamų.
Mariana
„Mes gyvename netoli sienos, maždaug 15 minučių automobiliu nuo čia. Atvykome apsipirkti – vyno, šampano, žuvies. Čia daug didesnis prekių pasirinkimas, geresnė, šviežesnė žuvis, be to, pigiau“, – sako ji, kraudama į automobilį daržoves, žuvį ir kitas jūros gėrybes. Jos krepšelyje ir šampanas, gazuotas vanduo. Juokiasi – daugelis čia atvyksta ne tik maisto produktų, bet ir paprasčiausio vandens buteliuose.
„Belgai masiškai keliauja čia ir vežimais tempia paprastą vandenį buteliuose, apie tai net sklando legendos ir juokeliai tarp pažįstamų. Mes, kaip matote, nusipirkome tik gazuoto vandens, jis išties pigesnis, bet paprasto vandens mūsų krepšelyje nėra, namie drąsiai geriame jį iš čiaupo ir mums tai nekelia bėdos“, – juokiasi Mariana.
Praleidus pusdienį populiariausiame belgų apsipirkimo taške išties galima pamatyti, kad legendos ne iš piršto laužtos – daugelis tempiasi vežimus, prikrautus paprasčiausio vandens butelių.
Čia sutikta iš Gento atvykusi Lindi su dukra į bagažinę kraunasi bent tris po 6 butelius supakuotas pakuotes ir sako, kad paprastas vanduo čia kone perpus pigesnis nei Belgijoje. „Atvykstame čia kas du mėnesius, nes kainos – daug geresnės. Ypač vandens. Bet ir kitų produktų labai skiriasi nuo belgiškų, pavyzdžiui, daržovių, žuvies“, – vardija ji ir rodo, ką nusipirko. Jos krepšyje išties daug daržovių, jūros gėrybių, taip pat saldumynų. Juokiasi – jais palepins anūkus.
Ronko prekybos centrų automobilių aikštelėse – kone trečdalis automobilių būtent belgiškais numeriais. Galima sutikti ir olandiškų, tačiau jų čia vienas kitas. Galima pastebėti ir porą automobilių iš kitų šalių, pavyzdžiui, Liuksemburgo.
Prancūzijoje apsiperkantys kaimyninių šalių gyventojai skaičiuoja – kai kurių produktų kainos skiriasi keliolika ar net keliasdešimt procentų. Tą rodo ir įvairūs tyrimai. Skaičiuojama, kad maisto produktai kaimyninėse šalyse pigesni 9–13 procentų, todėl žmonių itin tiršta savaitgaliais, tada prekybos centrų link nusidriekia automobilių spūstys.
Kainas pučia ir vadinamasis cukraus mokestis
GfK duomenų ir analizės centro tyrimų duomenys rodo, kad aplinkinėse valstybėse apsiperka maždaug kas trečias Belgijos gyventojas, vidutiniškai devynis kartus per metus. Dažniausios kryptys – Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai.
Belgijoje turime, kaip mes sakome, mokesčių lazaniją. Sudėjus skirtingus sluoksnius – kad ir nedidelių mokesčių – lazanija tampa gana stora.
Nicholas Courant
Belgai užsienyje perka ne tik maistą, bet ir statybines prekes. Pavyzdžiui, populiarus Vokietijos prekybos tinklas „Bauhaus“ LRT teigia, kad klientų iš Belgijos ir Nyderlandų srautas pastaruoju metu išaugo daugiau nei dešimtadaliu.
Tačiau tai – galvos skausmas Belgijos verslininkams, jie sako prarandantys milijonus. Anot jų, žmonėms nereikėtų vykti į užsienį, jei šalyje mokesčiai būtų ne tokie dideli.
„Belgijoje turime, kaip mes sakome, mokesčių lazaniją. Sudėjus skirtingus sluoksnius – kad ir nedidelių mokesčių – lazanija tampa gana stora. Deja, atsiranda vis daugiau mokesčių, o naujausias – gaiviųjų gėrimų mokestis, kuris padarė juos brangesnius nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje“, – LRT sako Belgijos maisto pramonės federacijos „Fevia“ atstovas Nicholas Courant.
Jo minimas gaiviųjų gėrimų, arba kitaip vadinamas cukraus, mokestis įvestas 2015 metais. Jis išbrangino saldintus gėrimus apie 12 euro centų už litrą, o kitąmet valdžia mokestį dar labiau praplėtė ir jį pradėjo taikyti ne tik cukraus, bet ir saldiklių turintiems gėrimams.
Valdžia savo sprendimus grindė tuo, kad Belgija – saldintų gėrimų vartojimo lyderė, todėl apmokestindama juos siekė pakeisti gyventojų įpročius ir paskatinti gyventi sveikiau. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad gyventojų įpročių tai nepakeitė, o nuomonės dėl vadinamojo cukraus mokesčio išsiskiria – kai kurie šalies ekonomistai sako, kad jis nėra tikslingas, kiti – kad reikia jį dar labiau didinti, nes toks pabrangimas neskatina keisti įpročių.
N. Courant LRT taip pat priduria, kad Belgijoje aukštesni akcizai alkoholiniams gėrimams, didesnis PVM maisto produktams, taip pat brangesnė elektros energija, be to, brangiau samdyti darbuotojus. Visa tai, anot jo, didina produktų kainas, dėl to apsipirkti patraukliau kaimyninėse šalyse.
„Mes esame labai maža šalis, kur pusė gyventojų gyvena netoli pasienio, o tiems, kurie gyvena toliau, užtenka nuvažiuoti daugiausia 100 kilometrų ir jie atsiduria jau kitoje valstybėje. Apsipirkti svetur labai paprasta, o dėl to mes prarandame pajamų“, – LRT sako jis.
Belgijos maisto pramonės federacija skaičiuoja, kad šalies verslas praranda apie 650 mln. eurų kasmet.
Ieško ir statybinių medžiagų, drabužių
Belgijos verslininkai politikus ragina mažinti mokesčius – sako, tai ne tik būtų naudinga jiems, bet ir padaugėtų darbo vietų.
„Visiškai suprantame, kad trumpuoju laikotarpiu į valstybės biudžetą būtų surinkta mažiau pinigų, tačiau ilguoju laikotarpiu šalis laimėtų, jei belgai liktų ir apsipirktų čia“, – sako N. Courant.
Bet kol mokesčių tik daugėja – prekės sukrautos, bagažinė uždaryta. Iki kito karto, Prancūzija, – sako Ronko miestelį paliekantys belgai.
Maisto prekės – ne vienintelės, dėl kurių čia atkeliauja. Sako, taip pat perka statybinių medžiagų, sodo prekių, drabužių, nors būtent drabužių, ypač prieš naujuosius mokslo metus, labiau važiuoja į Vokietiją, kur, ypač prie Acheno, yra nemažai vadinamųjų outletų – drabužių išparduotuvių.
N. Courant sako, kad anksčiau belgai gausiai vykdavo ir į Nyderlandus, tačiau situacija pasikeitė Nyderlandų valdžiai pakėlus PVM tarifą. Dabar į Prancūziją ar Vokietiją vyksta patys olandai ir dėl to netingi sukarti net kelių šimtų kilometrų.
Prancūzijoje sutiktas Peteris su šeima LRT sako, kad specialiai apsipirkti čia nevažiavo, Lilyje lankė draugus, tačiau tokie apsilankymai – puiki proga ir pigiau apsipirkti, nors tai – ne vienintelė priežastis.
„Ši parduotuvė labai didelė, o Nyderlanduose mes neturime tokio dydžio prekybos centrų, kuriuose galima rasti absoliučiai visko. Atvykome ką tik, todėl dar nežinau, ką nusipirksime, bet tikrai pirksime maisto produktų, daržovių, šampano ir taip pat žaislų mažajai“, – sako Peteris, rodydamas į kelerių metų dukrą.
Nors 2020 metais belgų apsipirkimai svetur krito net trečdaliu ir tai verslui, jų teigimu, leido sutaupyti bent 40 mln. eurų, jau 2021-aisiais skaičiai vėl šoko aukštyn. Tai LRT patvirtino kitas populiarus belgų apsipirkimo taškas – statybinių prekių prekybos tinklas „Bauhaus“ ir maisto prekių tinklas „Kaufland“. Jų atstovų teigimu, 2021 m. vėl buvo matomas išaugęs tiek belgų, tiek olandų skaičius, jis siekė 10–15 procentų.
