Aukštųjų technologijų įmonių grupės „Brolis Group“ vienas iš įkūrėjų mokslininkas Kristijonas Vizbaras neslepia nusivylimo dėl atšalusių santykių su Kinija. Jo teigimu, kurti Lietuvai ir Lietuvoje yra gyvenimo prasmė bei pasididžiavimas, tačiau negalėdama realizuoti būsimos produkcijos įmonių grupė nusprendė į naują gamyklą 20 mln. eurų šiemet investuoti svetur.
Kristijonas ir Augustinas Vizbarai, dar 2011-aisiais apsigynę disertacijas prestižiniame Miuncheno technikos universitete, pasuko į Lietuvą ir kartu su trečiu broliu Dominyku Vizbaru įkūrė aukštųjų technologijų įmonę „Brolis Semiconductors“.
Šiuo metu broliai valdo ir daugiau verslų, tačiau tikina, kad planuota plėtra Lietuvoje nebevyks dėl pašlijusių prekybos ryšių su Kinija.
– Dar 2011 metais baigę doktorantūros studijas jūs rinkotės, kur pradėti verslą – Vokietijoje, JAV ar Lietuvoje. Pasirinkote Lietuvą, nes čia buvo geriausia verslo aplinka. Ar neišsižadate šio teiginio?
– Mes kalbame apie situaciją, kuri buvo 2011–2012 metais. Šiandien situacija yra kitokia. Jeigu sprendimą dėl verslo kūrimo priimčiau šiandien, manau, jis būtų kitoks.
– Ar jums kuriant verslą svarbu valstybiškumas, indėlis į šalies ekonomiką, Lietuvos populiarinimas pasaulyje, darbo vietų kūrimas? Ar versle daugiau vadovaujatės pragmatišku požiūriu?
– Vienareikšmiškai svarbu. Lietuvos lazerių ir aukštųjų technologijų sektorius yra socialiai atsakingas. Mokame didelius atlyginimus, gerbiame ir mylime savo darbuotojus. Didžiuojamės galėdami ant savo produkcijos rašyti „pagaminta Lietuvoje“, plėsti gamybą, atnešti naujų kompetencijų, technologijų. Tai yra gyvenimo prasmė ir pasididžiavimas.
– Per ateinančius 2–3 metus ketinote investuoti 50 mln. eurų į puslaidininkių kūrimą Lietuvoje. Ar vis dar planuojate tai daryti Lietuvoje?
– Taip, pradinis planas buvo už tas lėšas pastatyti mikrofabrikavimo, kristalų sintezės gamybos linijas. Visa tai planavome statyti Lietuvoje. Tačiau esant dabartinei politinei situacijai ir situacijai su Kinija, kada blokuojamas eksportas tiek tiesiogiai, tiek per tiekimo grandines, mes nebegalime rizikuoti ir tos gamyklos statyti Lietuvoje. Negalime todėl, kad mūsų pagrindinis produktas, kurį ketiname realizuoti, yra spektrometras luste arba puslaidininkinis čipas. Jis bus parduodamas globalioms tiekimo grandinėms. Vėliau jį kiti verslai integruos į maisto, medicinos ir kitų pramonės rūšių sensorius. Tai yra generinis technologinis lustas, kuris turi aibę pritaikymo galimybių.
Jeigu su savo produktu negalėtume patekti į globalias tiekimo grandines, negalėsime plėtoti verslo. Paprasčiausiai negalėsime realizuoti produkcijos. Siekdami išvengti rizikos ir jau susiklosčiusios situacijos Lietuvoje, priėmėme sprendimą pirmus 20 mln. eurų investuoti kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir ten statyti pirmą gamybos liniją. Šių pinigų investavimas prasidės dar šių metų gale. Jau renkamės vietą, apžiūrime patalpas. Šita investicija jau nukreipta iš Lietuvos ir tai yra faktas.
– Ta šalis yra Belgija, kurioje taip pat veikia jūsų padalinys?
– Tai viena iš potencialių vietų. Sprendimo nesame priėmę, bet didžiausia tikimybė, kad investuosime būtent čia.
– Kiek realu, kad ta gamykla būtų atsiradusi Lietuvoje, jei ne konfliktas su Kinija? Ar turėjote finansavimą, projektavote gamyklą, ieškojote sklypų?
– Buvome pradėję projektavimo darbus. Jie vyksta ir dabar. Finansavimą dar praėjusiais metais buvome užsitikrinę iš Europos investicinio banko, kuris valdo 40 mlrd. eurų paskolų portfelį. Jis skirtas puslaidininkių ir kitų aukštųjų technologijų kompanijoms. Sumą įvardiju todėl, kad Taivanas žada suteikti galimybę Lietuvos verslui skolintis kiek daugiau nei milijardą. Tad tik atkreipiu dėmesį, kad tokia galimybė jau suteikiama.
Dabar gautas finansavimas yra sudėliotas etapais. Jei mes pasiekiame tam tikrus technologinius etapus, mes tą finansavimą ir gauname. Pirmus 15 mln. eurų jau gavome 2020 metais. Mūsų plėtra vyksta pagal planą ir rizika negauti kitų 50 mln. yra maža.
– Nemažai kalbate apie žalą, kurią patiria verslas dėl Kinijos taikomų represijų. Ar kuri nors iš „Brolis Group“ valdomų įmonių patyrė nuostolių?
– Ne. Pasikeitė tik mūsų įmonės plėtros ateitis. Manau, tai yra ženklus pinigų kiekis, kuris išeis iš Lietuvos. Tie pinigai į Lietuvą geriausiu atveju grįš tik per dividendų išmokėjimą. Bet tai bus tik 0,01 proc. dalis. Visos darbo vietos bus sukurtos ir mokesčiai mokami užsienyje.
Tiesiogiai iki šiol su Kinija neprekiavome, bet savo ateities jutiklių produkcijai Kiniją matome kaip vieną iš rinkų. Tai yra antra pagal dydį pasaulio rinka ir negalime jos ignoruoti. Be to, didžioji dalis pasaulio gamintojų – nuo masinio vartojimo prekių, telefonų iki industrinių agregatų – yra susiję su Kinija. Šis šalis taip pat yra vienas didžiausių galutinių produkcijos takų ir nebūtinai mūsų komponentui, bet sistemoms su mūsų komponentu.
– Ar įmanoma plėtoti lazerių, aukštųjų technologijų verslą be Kinijos?
– Įmanoma, bet kalbėkime apie apimtis, potencialą, augimo potencialą. Nereikia turėtų iliuzijų arba pastebėti faktą, kad pasaulio apdirbamoji pramonė, kuriai reikia lazerių, yra Kinijoje. Šioje šalyje yra „Volkswagen“, BMW gamyklos, „Tesla“ stato gamyklą Kinijoje. Viskas, ką reikia išpjauti, sulituoti lazeriu, yra Kinijoje. Ten esantis kapitalas nėra tik Kinijos, tačiau pasaulio fabriko geografinė vieta yra ten. Visiškai natūralu, kad lazeriams tai yra pati didžiausia rinka ir potencialas šiuo metu.
Kai ir jeigu Europos Sąjungos, JAV didžiosios kompanijos iškels savo gamybos fabrikus į kitas šalis, tuo pačiu metu išsikels ir lietuviški lazeriai iš Kinijos. Juk lazeriai skirti ne imperatoriui po pagalve pasidėti, bet gamykloms, gaminančioms produkciją, kurią mes visi vartojame.
– Sakote, kad jūsų verslas dėl Kinijos taikomų represinių priemonių nenukentėjo. O ar žinote įmonių, kurios jau patyrė, patiria arba patirs nuostolių?
– Turbūt matėte Romualdo Danieliaus pareiškimą, kad planuojamas lazerių sektoriaus susitraukimas perpus vietoj planuoto dvigubo augimo.
Žinau informaciją ir galiu komentuoti apie Vokietijos įmones, kurios įsikūrusios Lietuvoje. Kalbu apie visą automobilių pramonės sektorių. Jų situacija šiuo metu yra labai bloga. Yra didžiulė rizika, kad jos plėtrą Lietuvoje stabdys, nes patiria tiek importo, tiek eksporto problemų.
Kinija produkcijos realizacijai yra labai svarbi rinka. Trumpuoju laikotarpiu tos įmonės problemas išsprendė užsakymus perkeldamos į kitas šalis. Vis dėlto ilgalaikė perspektyva yra labai liūdna. Įmonės ketina stabdyti plėtrą arba keisti strategiją. Jos tikrai nerizikuos savo pelnu, rinkos ir potencialo praradimu.
Turiu informaciją, kad šiandien jau yra sustabdytas vienos automobilių pramonės kompanijos investicinis projektas Lietuvoje už 10 mln. eurų. Yra kitos 2 įmonės, kurios Lietuvoje ketino iki 2025 metų investuoti iki 300 mln. eurų, bet šitas skaičius kabo ore. Turbūt reikia klausti, ar tos įmonės dar bus Lietuvoje.
Taip pat yra įmonių, kurios dirba regionuose, kuria gerai mokamas darbo vietas, bet patiria milžiniškų nuostolių, nes negali realizuoti savo produkcijos Kinijoje. Jos stabdo gamybos liniją, o žmones siunčia į prastovas.
– Jūs ir kiti verslo atstovai kalbate apie galimus nuostolius. Tačiau parlamentaras Matas Maldeikis sako, kad tai yra tik kalbos, o verslas darosi „piarą“. Niekas iš verslo nesikreipia pagalbos nurodyta verslo pagalbos linija. Galbūt galėtumėte įvardyti, kokius konkrečiai nuostolius ir kas patyrė?
– Už visą Lietuvą negaliu pateikti skaičių, bet pateiksiu skaičius, kuriuos žinau ir galiu minėti. Kaip ir minėjau, viena Vokietijos automobilių pramonės įmonė jau sustabdė 10 mln. eurų investiciją. Mūsų įmonė „Brolis Sensor Technology“ – dar minus 20 mln. eurų. Kitos lazerių įmonės, veikiančios Lietuvoje, jau perorientuoja gamybą į kitas šalis, kad galėtų tęsti veiklą ir konkuruoti pasaulio rinkose. Ten konkrečių skaičių dar nežinau. Vokietijos kapitalo durpių substratų įmonė „Klasmann-Deilmann“ Lietuvos regionuose per daugiau nei 20 metų investavo per 200 mln. eurų. Šiuo metu jiems yra užstrigę virš 400 konteinerių. Per parą jie patiria 50 tūkst. eurų nuostolių, o blogiausiu atveju jų nuostoliai sieks 4 mln. eurų. Jie taip pat jau sustabdė investicinį 11 mln. eurų projektą.
O dėl karštosios linijos – niekas nesikreipia, nes verslas nepasitiki. Netiki, kad bus rastas sprendimas ir kad kas nors Lietuvoje nori spręsti verslo reikalus.
– Štai Aušrinė Armonaitė sako, kad dabartinė situacija dėl Kinijos yra „krizelė“. Verslo akimis, kiek rimta ši situacija?
– Aš manau, kad labai, labai rimta. Reikia suprasti, kad verslas tikrai neišnyks, jis prisitaikys, tačiau mes paprasčiausiai prarasime užsienio investicijas. Pamatysime, kaip tos įmonės, kur prezidentas ar kiti aukšti šalies pareigūnai kažkada kirpo atidarymo juosteles, ne tik atsidarė, bet ir užsidarys.
Taip pat skaitykite
Niekas neis investuoti į klimatą, kur negali realizuoti produkcijos Kinijoje, rizikuoji negauti komponentų, skirtų gamybai, rizikuoji nerealizuoti arba apsisunkinti eksportą. Šalia yra Lenkija, Latvija, Rumunija, Vidurio Rytų Europos šalys, kurios investiciniu klimatu niekuo nesiskiria nuo Lietuvos. Jeigu palygintume visas šalis, kai Lietuvoje yra tokia situacija su Kinija, akivaizdu, kad mes tampame nepatraukliausiu investicijų regionu ne tik užsienio investuotojams, bet ir Lietuvos.
– Kaip manote, ko siekia valdantieji tokia užsienio politika?
– Geras klausimas. Aš nesuprantu, koks tikslas.
– Ar nemanote, kad dabartinė mūsų užsienio politika išeis į naudą? Nutraukdami ryšius su Kinija mes atsiribojame nuo šalies, kuri per 10 metų sugebėjo pritaikyti 152 ekonominio spaudimo priemones, nepaiso jokių verslo etikos normų. Be to, stipriname ryšius su JAV, kuri yra pasakiusi, kad kiekvienas Lietuvos priešas taps JAV priešu. Tokių pasakymų iš Kinijos nesame sulaukę, tad galbūt ilgalaikėje perspektyvoje mes laimėsime?
– Atsiprašau, bet nesuprantu jūsų logikos, kad mes įgyjame kažkieno kažkokį pasitikėjimą. Priešingai, Europos Sąjungą mes pastatėme į konfliktinę situaciją. Europos Sąjungos ir Kinijos eksporto bei importo apimtis viršija pusę trilijono eurų per metus. Tai yra milžiniškai skaičiai ir šiandien niekas didelių judesių dėl Lietuvos išsišokimo nedarys. Tai yra faktas. Europos Sąjunga yra ekonominė sąjunga, kurioje svarbiausia vertybė yra žmonių gerovė. Taip, visi palaiko demokratijos plėtrą, tačiau ne savo gerovės sąskaita. Mes savo gerovės sąskaita išsišokome ir bandome deklaruoti kilnius tikslus, tačiau sukuriame situaciją, dėl kurios Lietuva patiria didžiulį nuostolį.
Ar mes dėl šių sprendimų tampame geresni JAV ir Europos Sąjungos šalių strateginiai partneriai? Aš tuo labai abejoju. Šiuo metu bėgiojame pas savo partnerius su ištiesta ranka ir prašome pagalbos visais klausimais. Esame tas silpnasis brolis, kuris nuolat prisiverda košės ir visiems reikia tą košę srėbti. Aš nemanau, kad tai yra stipri pozicija. Manau, tai labai silpna pozicija. O nukentėjus mūsų ekonomikai ir verslui mes tapsime dar silpnesni. Kuo mes skurdesni, tuo mūsų svoris mažesnis tarptautinėje bendruomenėje. Nemanau, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai bus naudinga Lietuvai.
Mes Taivaną turime palaikyti visų pirma pritraukę jų investicijų, gavę jų avansinį mokėjimą. Tik tuomet mes galime keisti pavadinimą ir būti išsišokėliai, nes žinosime, kad nieko neprarasime.
– Taivanas meta Lietuvai gelbėjimosi ratą ir žada 1,2 mlrd. JAV dolerių skirti investicijoms Lietuvoje. Galbūt tai atsvers mūsų galimus nuostolius?
– Nežinau, ar šie pinigai yra realūs. Tam pačiam Taivanui čia investavus reikės parduoti pagamintus produktus pasaulio šalims, tai pačiai Kinijai. Jeigu Taivanas pardavinės produktą per globalias tiekimo grandines, tai susidurs su lygiai tokiomis pačiomis problemomis, su kokiomis susiduriame ir mes.
Kitas dalykas, verslui reikia ne pašalpų, o rinkų, kad galėtų realizuoti savo produkciją. 20 mln. gyventojų šalies dydis niekada nepakeis tos, kuri turi 2 mlrd. Taivanas yra labai simpatiškas ir ačiū jam už palaikymą. Jis kol kas vienintelis stengiasi pagelbėti. Vis dėlto nei milijardas, nei 200 milijonų eurų nieko nepakeis. Jau dabar veikia Europos investicinis bankas, turintis 40 mlrd. eurų dydžio paskolų fondą, kurio pinigus galima gauti čia ir dabar. Papildomas milijardas prie 40 milijardų ką keičia? Nieko. Pinigų šiandien yra galybė.
– Sakote, verslui reikia rinkų. Štai A. Armonaitė sako, kad bus bandoma lietuviškus lazerius parduoti Taivanui. Kaip manote, ar tai yra galimybė daugiau aukštųjų technologijų produkcijos parduoti šioje šalyje?
– Kaip ir minėjau, 20 mln. žmonių rinka niekada neatsvers 2 mlrd. ir likusio pasaulio, jei stringa tiekimo grandinės. Todėl tai yra nerealu.
Antra, politikai neorganizuoja nei lazerių, nei kitų prekių pardavimo ir gali nekabinti makaronų. Pardavimą susiorganizuoja pačios įmonės. Su Taivanu tos pačios lazerių įmonės dirba ir eiti į rinką pradėjo prieš 8 metus. Taip, kažkiek tos produkcijos realizuodavo, galbūt dabar daugiau realizuos. Tačiau ji Kinijos visiškai nepakeis. Net ir tas pats pardavimas Taivane nėra politikų nuopelnas. Tai yra ilgas ir sunkus verslininkų įdirbis.
– Taivanas Lietuvai žada ne tik finansavimą, bet ir praktinę patirtį (angl. know how) puslaidininkių gamyboje. Jūsų įmonės taip pat dalyvauja puslaidininkių gamybos procese. Galbūt tai galimybė jums kartu su Taivanu plėtoti puslaidininkių technologijas Lietuvoje?
– Mes į viską žvelgiame kaip į galimybę. Bet, jei tau uždarytos viso pasaulio rinkos, tai Lietuvoje gaminti yra neracionalu. Jeigu kalbėtume apie puslaidininkių gamybą su Taivanu, sektorius yra tas pats, bet siaurąja prasme gaminame ne tą patį. Mes nekonkuruojame, mūsų technologijos yra labai skirtingos. Mes dirbame fotonikos, o jie mikroelektronikos srityje.
Jeigu kalbėtume apie Taivano turimą praktinę patirtį puslaidininkių gamyboje, tai ji į Lietuvą nebus perduota per dieną. Tai galėtų atsirasti dedant milžiniškas pastangas ir investicijas geriausiu atveju per dešimtmetį.
– Lietuvoje mėgstame lipinti etiketes. Buvote lyginamas su Viliumi Kaikariu, kuris 2014 metais dėl santykių su Rusija sakė, kad galėsime lietuvišku sviestu tankų vamzdžius tepti, kaltinamas kolaboravimu su Kinija. Ar jus tai žeidžia?
– Nežinau. Aš į tokius žmones rimtai nežiūriu. Dėl to dramos nėra. Tie žmonės patys save žemina taip vadindami, nes tam jokio pagrindo nėra. Mes kritikuojame vykdomą užsienio politiką racionaliai, argumentuotai ir pateikdami faktus.
– Kaip manote, koks bus dabartinės situacijas rezultatas ir kaip spręsti verslui kylančias problemas?
– Kokie bus rezultatai, aš nežinau. Kaip reikėtų spręsti šią situaciją? Turint įtemptus santykius su Rusija, Baltarusija, augančias energijos išteklių kainas, reikėtų stengtis maksimaliai vengti didinti nedarbą regionuose, nes Kinijos krizė šiandien būtent tam kelia didžiausią riziką. Daugybė pramonės yra sukoncentruota regionuose, o ne Vilniaus burbule.
Esu tai sakęs, neoficialiai tokios pozicijos laikosi ir Europos Sąjunga: Lietuva privalo deeskaluoti situaciją su Kinija kaip įmanoma greičiau. Kaip tai padaryti, aš nežinau. Versle yra normalu pripažinti padarius klaidą. Čia nieko nėra gėdingo ir galbūt šiuo atveju taip reikėtų padaryti. Aš nežinau. Galime atsiprašyti Taivano, pasakyti, kad labai norėjome padėti, bet mums tai kainuoja per brangiai.
