Gintaras Bertašius su bendraminčiais Vilkyškių pieninę įkūrė 1993 metais, kai nusprendė kino inžinieriaus profesiją iškeisti į pienininko. Šiandien Vilkyškių pieninė ne tik gamina įvairiausius pieno produktus, bet ir su mokslininkais kuria papildą, kuris žmonėms galėtų padėti greičiau atsigauti po operacijų.
Lietuvos pietvakariuose, netoli sienos su Rusija, esančiuose Vilkyškiuose prieš 28 metus G. Bertašius praleisdavo kone kiekvieną savaitgalį, dabar, kai verslas rieda ant tvirtai suręstų bėgių, čia jis būna rečiau, nors per daugybę metų priprato ir prie lengvai vibruojančio darbo stalo.
„Apačioje turime separavimo cechą, o separatorius, kaip žinoma, yra centrifuga ir sukelia nedidelę vibraciją“, – priežastį paaiškino G. Bertašius.
LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ verslininkas pasakojo, kad pienininkystė nebuvo jaunystėje planuotas pasirinkimas. G. Bertašius gimė kino pasaulyje dirbančioje šeimoje, o pats tuomečiame Leningrade baigė Kino inžinerijos institutą, kurį laiką dirbo Šilutės rajono kino direkcijos vadovu. Kinas išliko aistra, tačiau netrukus jau nebeatrodė perspektyvi profesinė sritis.
„Kai Lietuvoje prasidėjo permainų laikas, kinas tapo niekam nereikalingas ir teko rinktis – ar tikrai gali pragyvenimą suteikti kinas, ar reikia kitos profesijos, – sakė G. Bertašius. – Buvo keletas dedamųjų, kurios lėmė, kad atsidūriau pieno sektoriuje: tai, kad aš esu vilkiškietis ir čia buvo įmonė, statyta 1934 metais, bet uždaryta dabar jau turbūt apie 40–50 metų. Dar vienas svarbus aspektas – išeivis iš Vilkyškių, pradirbęs pienininkystės srityje Rytų Vokietijoje, suteikė mums galimybę pirkti dėvėtos įrangos. Turiu paminėti ir dar vieną mintį, kad žmogus visada norės valgyti – gali neturėti kelnių, batų, bet valgyti visada reikės. Per 28 metus tai ir pasitvirtino – kovidas ar ne, mes dirbame, puikiai dirbame ir žmonės valgo.“
Nors profesiškai ir nesusiejo savęs su kinu visam gyvenimui, studijų pasirinkimas buvo vertingas, sakė G. Bertašius, mat jaunystėje galėjo pamatyti kai kuriuos Sovietų Sąjungoje uždraustus ar retesnius filmus. Ir dabar kinas išlikęs vienu iš verslininko pomėgių, tiesa, laiko jam lieka nedaug.
„Mano tėvai rodė kiną čia, Vilkyškiuose. Tai pratęsdamas ir aš atsidūriau (kine). Ar pasiilgstu? Man tai įdomu, kartais į didmiestyje esantį kino teatrą su žmona nuvažiuojame, rečiau, bet nuvažiuojame. 28 metai yra nemažas laikotarpis, tam tikri dalykai pasimiršta, technika pasikeitė – aš buvau kino aparatūros inžinierius mechanikas, šiandien technologijos kitos, sugrįžti būtų sudėtinga. O ar aš galėjau būti toje sferoje? Kaip visada, mes visi galime, jei pasirenkame“, – laidai „Už Vilniaus“ sakė verslininkas.
„Turbūt nėra Lietuvos įmonės, kuri pieno neimportuoja“
Viena didžiausių šalyje pieno perdirbimo įmonių grupių Vilkyškių pieninė praėjusiais metais oficialiai pakeitė prekių ženklą į „Vilvi Group“, tiesa, eksporto rinkoje šiuo pavadinimu atpažįstama jau ne vienus metus.
Apie 35 proc. pieno įmonė įsiveža iš užsienio, mat Lietuvoje jo tiesiog neprimelžiama tiek, kiek siekia bendrovės perdirbimo pajėgumai. Didžiausia importo dalis yra iš Latvijos, kiek mažiau – Estijos, kartais nedideliais kiekiais Vilkyškių pieninė produkcija paverčia ir lenkišką pieną.
„Turbūt nėra Lietuvos įmonės, kuri neatsiveža didesnio ar mažesnio kiekio. Tai priklauso ir nuo geografinės padėties. Statistika atvira, matome, kad Rokiškis daug atsiveža, nes yra arti Latvijos, – iš jos atsivežti jiems yra arčiau negu iš šių kraštų. Gyvename Europos Sąjungoje, kur bendra ekonomika. Kad ir toliau esame, mes taip pat atsivežame, norime diversifikuoti tiekimą, tai yra mūsų stiprybė. Ūkiškai šnekant, negali visų kiaušinių dėti į vieną krepšį, nes jie gali sudužti“, – sakė G. Bertašius.
Jo teigimu, daug išmokė Rusijos embargas, kai teko „prakaituoti ne vienus ir ne dvejus metus“ ieškant kitos rinkos produkcijai.
Nors kartais apgailestaujama, kad maži ūkiai, taip pat ir pienininkystės, Lietuvoje užgožiami stambiųjų gamintojų, pasak G. Bertašiaus, tai neišvengiama.
„Didelis ūkis yra efektyvesnis – dėl sąnaudų, dėl išmilžio. Mūsų smulkieji ūkininkai iš karvės per metus primelžia 3–5 tūkst. litrų, o stambieji – ir 10–11 tūkst. litrų. Žmogiškai, vidutinių ūkių, kurie gyvybingi, galėtų būti ir daugiau, bet jeigu labai sąžiningai – ūkis, kuriame kelios karvės, daugiau yra hobis. Turbūt duonai uždirbti gali 20, 30 ar 50 karvių, bet tam, kas turi keletą karvučių, jeigu reikia samdyti tuos, kas padės šienauti, padaryti silosą, pirkti pašarus, balansas, ko gero, sunkiai išeis“, – svarstė pašnekovas.
Tiesa, anot jo, daug metų pienininkystės ir apskritai žemės ūkio politika Lietuvoje buvo klaidinga. Vietinio pieno trūkumas esą ir yra to pasekmė.
„Manau, pasakysiu teisybę, kuri vis garsiau girdima: daug dešimtmečių grūdininkystei paramos skirta daugiau negu pienininkystei. Jeigu suskaičiuotume, taip tikrai būtų. Pienininkystei skiriamos lėšos buvo naudojamos neefektyviai, buvo labai daug pravalgoma, o ne skiriama tiksliniams projektams“, – sakė G. Bertašius.
Pasak jo, vilčių teikia vadinamoji pieno strategija, vėl grįžusi į politinę darbotvarkę.
„Nežinau, kiek ji jums girdėta, bet ją pradėjome ruošti turbūt prieš ketvertą metų. Keitėsi valdžia, ji būdavo kartais padedama į stalčių, dabar vėl ištraukėme. Mes tikrai sutikome su kompromisais, ne tik perdirbėjai, bet ir žemdirbiai, ir dabar priėjome prie konkrečių priemonių – numatyta 160 milijonų per septynerius metus. Pateikta, kokius ūkius reikėtų remti, kaip ekonomiškai ta parama atsipirktų. Daugiausia ji būtų nukreipta į fermas ir fermų įrangą, kiek jų būtų ir koks augimas būtų kiekvienais metais per šį laikotarpį“, – kalbėjo G. Bertašius.
Perdirbamoji Lietuvos pieno pramonė išlieka lydere Baltijos šalyse, G. Bertašiaus pateiktais skaičiais, gamindama apie 50 proc. viso šių šalių pieno, o perdirbdama apie du trečdalius. Tai rodo, kad pienininkystės įmonės Lietuvoje yra stiprios, o iš to, kaip sakė verslininkas, išlošia visi.
„Perdirbdami didesnį pieno kiekį, sumažiname fiksuotus kaštus. Aš juokais sakau: direktoriaus ir sekretorės kaštai yra tie patys ir 100 tonų pieno, ir 800. Yra daug ir kitų fiksuotų kaštų, ir atsiveždami perdirbti latviško, estiško pieno gebame geriau konkuruoti, turėti mažesnę savikainą ir mokėti didesnę kainą savo tiekėjams“, – kalbėjo G. Bertašius.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
