Verslas

2020.08.15 07:00

Vilniaus šurmulį išmainė į gyvenimo avantiūrą: neturėdami patirties įkūrė restoraną, kuris tapo vienas geriausių Lietuvoje

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.08.15 07:00

Snieguolė ir Remigijus Žižiai prieš aštuonerius metus paliko Vilnių ir atidarė šeimos restoraną Druskininkuose. Kai suprato, kad pragyventi iš šios veiklos bus sunku, pora buvo priėjusi liepto galą ir svarstė viską mesti. Vis dėlto lemtinga 2016 metų vasara suteikė motyvacijos, o 12–14 valandų darbas per dieną atvedė į geriausių restoranų Lietuvoje olimpą. 

Snieguolė ir Remigijus Žižiai prieš aštuonerius metus nusprendė leistis į gyvenimo avantiūrą – iš Vilniaus persikraustyti į Druskininkus ir ten atidaryti restoraną.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

„Atsikėlėme čia laimingai susiklosčius aplinkybėms. Didelių planų nuturėjome ir nemanėme, kad atidarysime restoraną. Tiesiog nusprendėme, kad norime gyventi šiame mieste. Kuo netiko Vilnius? Pradėjome skaičiuoti, kad per parą su važiavimu į darbą, vaikų nuvežimu į mokyklą ir būrelius sugaištame beveik dvi valandas. Vadinasi, vienas iš šeimos narių turi daryti tai, ko nelabai mėgsta. O Druskininkuose viskas rankos atstumu“, – pasakoja R. Žižys.

Pora pripažįsta, kad nerti į restoranų verslą buvo avantiūra, mat didelės patirties maisto gamybos srityje neturėjo nė vienas, nors ir domėjosi gastronomija. Kad kada nors teks visą dieną suktis virtuvėje, S. Žižienė tikina niekada nepagalvojusi.

„Niekada nemaniau, kad atsidursiu virtuvėje, prie puodų, kad gaminsiu maistą. Tokio įsivaizdavimo neturėjau ir nemaniau, kad atrasiu save tokioje veikloje. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad man patinka“, – sprendimu persikelti į Druskininkus ir atidaryti šeimos restoraną džiaugiasi moteris.

Iš pradžių atidarė desertinę

Vos įsikūrusi Druskininkuose pora miesto centre atidarė desertinę ir ją pavadino „Velvetti“. Pavadinimas kilo nuo velvetinio audinio, mat Žižių ankstesnis verslas buvo susijęs su drabužių siuvimu.

„Tiesiog norėjome tęstinumo su tuo, ką veikėme anksčiau“, – sako R. Žižys.

Desertinės koncepciją pora nusižiūrėjo keliaudama po Austriją. „Sugalvojome Druskininkuose atidaryti austriško tipo desertinę-kavinę. Šią idėją pamatėme keliaudami. Labai patiko kavos gėrimo kultūra Vienoje, jų tortas „Zacheris“, pateikimas, kada yra atskiros erdvės džentelmenams ir damoms. Ta idėja užbūrė, todėl nusprendėme atidaryti desertinę“, – prisimena R. Žižys.

Po vienų metų veiklos šeima suprato, kad pardavinėjant tik kavą ir pyragėlius bus sunku, todėl po truputį desertinė transformavosi į restoraną.

„Kadangi maisto srityje patirties neturėjome, samdėme pagalbininkus, šefus. Po kiek laiko supratome, kad mums tai be galo patinka, todėl į restoranų veiklą nėrėme stačia galva“, – prisimena pora.

Buvo priėję liepto galą

Pirmi dveji metai, anot R. Žižio, nieko gero nežadėjo. „Negalėjome džiaugtis finansiniais rezultatais. Klientai dažniausiai papietaudavo kur nors mieste ir tik tada pas mus ateidavo deserto ir kavutės. Pagrindinį krepšelį jie palikdavo kitur ir tai itin skausmingai pajusdavome žiemą, kai klientų būdavo dar mažiau“, – prisimena pašnekovas.

Prisimenu, tą vasarą nusprendžiau iš paskutinių likusių pinigų pirkti mėsos brandinimo spintą. Tada nutarėme: jeigu pamatome, kad per vasarą nesimato jokių prošvaisčių, pažaidėme, kabiname spyną ir užteks.

Gelbėjo tik tai, kad pora turėjo kitą verslą – drabužių siuvimo. Tai pirmais metais leido tęsti veiklą. 2016 metų vasara buvo lemtinga – tuo metu buvo sprendžiamas restorano likimas.

„Prisimenu, tą vasarą nusprendžiau iš paskutinių likusių pinigų pirkti mėsos brandinimo spintą. Tada nutarėme: jeigu pamatome, kad per vasarą nesimato jokių prošvaisčių, pažaidėme, kabiname spyną ir užteks. Tačiau vasaros pabaigoje pamatėme, kad potencialo yra, kad mūsų svečiai atvyksta ne kartą per metus, o du. Jie užeina, atveža dovanų, linki sėkmės. Tai kažkaip užbūrė ir supratome, kad viskas bus gerai.

Tiesa, teko daug ir sunkiai dirbti. Romantikos jokios nebuvo – ji būna tik filmuose ir knygose. Realybė yra 12–14 valandų sunkaus darbo, nuolatinė įtampa ir stresas. Prapylei pro šalį – susimokėk“, – sako žinomas virtuvės šefas.

Pateko į geriausių restoranų trisdešimtuką

Nuo atspirties tašku tapusios vasaros praėjus lygiai metams šeimos restoranas sulaukė pripažinimo – 2017-aisiais „Valvetti“ buvo įtrauktas į geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuką. Tą pačią sėkmę restoranas pakartojo ir kitais metais.

Poros klausiu, kaip pasikeitė gyvenimas jų restoranui patekus tarp šalies geriausiųjų. R. Žižys atviras – pasunkėjo.

„Atsirado žmonių lūkesčių, kurių anksčiau nebuvo. Tačiau keliaujant į vandens parką arba grįžtant iš jo su šlapiais rankšluosčiais, pilnais maišais užeiti ir tikėtis restoraninio maisto... Žmonės pamiršdavo, kad dieną dirbame kaip bistro, o vakare – kaip restoranas. Dieną pas mus tiekiamas geras, kokybiškas maistas, tačiau jis neturi restorano ambicijų. Restoranas veikia vakare ir turi atskirą meniu. Galbūt mes nesugebėjome perteikti tos žinutės“, – pasakoja pora.

Dėl ne visai tinkamai perteiktos koncepcijos pora sulaukdavo kritikos. Anot pašnekovų, labiausiai ji žeidžia, kai yra nepagrįsta.

„Pavyzdžiui, praėjusią dieną padariau fantastišką, „Michelin“ žvaigždutės vertą piurė. Ją patiekęs einu pro šalį ir girdžiu, kaip du piliečiai skundžiasi vienas kitam, kaip čia suprastėjo reikalai, net košę iš miltelių pradėjo gaminti. Kai tu pusantros valandos sugaišti virtuvėje siekdamas gauti tobulą bulvių košę, tuomet tikrai labai sunku“, – sako R. Žižys.

Žydai atvyksta dėl vieno deserto

Paragauti šeimos kurtų patiekalų į restoraną užsuka ir užsienio šalių ambasadoriai. Lankėsi čia ir šalies prezidentas, ministras pirmininkas.

„Bene linksmiausias susitikimas restorane įvyko su garsiu rusų dizaineriu Viačeslavu Zaicevu. Prieš įkuriant restoraną mūsų veikla buvo susijusi su mada, todėl buvo be galo malonu pabendrauti su šiuo žmogumi. Prisimenu, net užsitraukėme žurnalistų nemalonę, kai šie laukė jo interviu, tačiau dėl užsitęsusios vakarienės jis su jais nebebendravo“, – linksmą istoriją prisimena Žižiai.

Į restoraną dažnai užsuka ir svečių iš Izraelio. Jie čia traukia paragauti pamėgto saldumyno – imberlacho.

„Kiekvieną vasarą jį gaminame svečiams iš Izraelio, kurių Druskininkuose tikrai netrūksta. Prisimenu, kartą užsuko svečiai iš Izraelio ir pamatė imberlachą. Iš karto jį atpažino ir užsisakė. Kai paragavo, priėjau ir nedrąsiai paklausiau, ar patiko. Tas žmogus atsilošė ir pasakė, kad tai jam priminė vaikystę. Tą pačią dieną tiek žydų užsuko, kad išpirko viską, ką turėjome“, – pasakoja pora.

Kita restorano įžymybė – dilgėlių ledai. Anot R. Žižio, jų idėja kilo keliaujant.

„Kartą keliavau su sūrio gamintojais pro Prancūziją ir išgirdau, kad vietos ūkininkai dėl dilgėlių vaistinių savybių jas augina lysvėse. Pagalvojau: jie taip stengiasi, o pas mus jos auga kiekvienoje pievoje. Grįžau į Lietuvą ir nusprendžiau pabandyti ledus iš dilgėlių pagaminti. Pabandėme ir pavyko“, – dilgėlių ledų atsiradimo istoriją prisimena virtuvės šefas.

Karantinas išmaudė po šaltu dušu

Kiekvienais metais restoranui sekėsi vis geriau, tačiau šalyje įvestas karantinas privertė sumažinti apsukas.

„Buvo ir depresija porą savaičių, nežinia dėl personalo, kaip čia viskas bus. Klausydamiesi naujienų, skelbiamų apie koronavirusą, buvome palaidoję netgi ir vasarą“, – prisimena R. Žižys.

Nepaisant to, ši liepa restoranui buvo netgi geresnė negu praėjusių metų.

„Karantino pradžioje buvome užsidarę, maisto negaminome net išsinešti, nes nebuvo turistų. Atsidarėme gegužės gale. Birželio mėnesį apyvarta buvo kritusi 42 proc., tačiau liepą žmonės sugrįžo ir, palyginti su praėjusiais metais, jaučiamas šioks toks augimas“, – džiaugiasi pora.

Šeimos restoraną įkūrę pašnekovai tikina, kad krizę sutiko pasiruošę. „Intuityviai tam ruošėmės. Juk negali taip būti, kad ekonomika važiuos į viršų, todėl buvome sukaupę šiokį tokį rezervą juodai dienai.“

Bene sunkiausia šiuo metu – nuspręsti, kiek reikia personalo. Pora pasakoja, kad atsirado labai daug spontaniškumo, todėl planuoti darbus tapo itin sunku. Pavyzdžiui, ryte patikrinus viešbučių užimtumą galima pamatyti, kad jis nėra didelis, tačiau po pietų rezervacijų labai padaugėja.

„Tą pastebime ir mes. Dažniausiai rezervacijų nebūna daug, tačiau vakare restoranas užsipildo. Psichologiškai nusiteiki, kad vakaras praeis ramiai, tačiau gauni didžiulį žmonių srautą. Tai kelia stresą, tačiau tuo pat suteikia gero adrenalino“, – pasakoja pora.

Šeimos restorano šeimininkai tikina, kad kol kas apie plėtrą negalvoja, nors tokių pasiūlymų yra gavę: „Plėtra galėtų būti, jei vaikai sugalvotų tęsti mūsų darbą. Kol kas negalvojame, kad galime sėdėti ant dviejų kėdžių. Jei esame čia, mūsų nebus kitame mieste, o žmogiškasis veiksnys šiame versle lemia labai daug.“