Verslas

2020.07.13 12:20

Nors ekologija Lietuvoje podukros vietoje, atsiranda vis daugiau iniciatyvų: kai kurių idėjų pavydi net užsienio šalys

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.07.13 12:20

Aplinkosaugos atstovai Lietuvoje neslepia nusivylimo, kad ekologijos, klimato kaitos bei apskritai aplinkosaugos politika mūsų šalyje deramo dėmesio vis dar neišsikovoja. Vis dėlto, anot specialistų, džiugina tai, kad Lietuvos gyventojai drąsiai jungiasi į žaliuosius protestus, įvairias iniciatyvas ir taip kelia ekologinį sąmoningumą į aukštesnį lygį. Vienas sėkmingiausiai įgyvendintų projektų – taromatų tinklas, kuris sudomino net tolimosios Japonijos mokslininkus.

„LRT ieško sprendimų“ žurnalistai domėjosi, kaip Lietuvoje vystomos taromatų sistemos, nuline filosofija besiremiančios parduotuvės („zero waste“) bei kaip gamtininkai ir ūkininkai bendradarbiauja, saugodami nykstantį paukštį – nendrinę meldinukę.


Velkamės pauodegyje?

Bendrovės „Ekokonsultacijos“ vadovė Lina Šleinotaitė-Kalėdė sako, kad sunkiai randanti atsakymą į klausimą, kaip Lietuva atrodo pasaulyje klimato kaitos atžvilgiu pastarąjį dešimtmetį. Anot jos, mes neturime labai skaidrių, visuomenei prieinamų ataskaitų apie klimato kaitos situaciją Lietuvoje.

„To pasigendame, – sako ji. – Pastaruoju metu bandėme žiūrėti, kiek Lietuvos miestai yra atsparūs ateities aplinkosaugos ekonominiams, sveikatos, kultūriniams pokyčiams. Juose reikėjo duomenų. (...) Ir susidūrėme su problema, kad mes darome kartais daug, leidžiame daug pinigų, tačiau kai jūs paklausiate, kaip vienu sakiniu tai atrodo, ar kaip atrodo palyginti su kitomis šalimis, mes neturime tokių „fainų“, trumpų, kaip užsienyje galime matyti, ataskaitų visuomenei. Todėl sričių ekspertai komentuoja iš savo varpinės ir tai yra fragmentiniai elementai apie tai, kaip mes gyvename su klimato kaita.“

Nedemonstruojame aiškios lyderystės aplinkosaugos srityje ir daugiausia stengiamės įgyvendinti minimumą, kuriam mus įpareigoja Europos Sąjunga.

Nevyriausybinės organizaacijos (NVO) „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas Žymantas Morkvėnas įsitikinęs, kad Lietuva šioje srityje gerų rezultatų tikrai nedemonstruoja. „Kalbant apie aplinkosaugą, ne vien klimato kaitą, manau, mes iš esmės velkamės pauodegyje. Turbūt dėl to, pirmiausia, kad nedemonstruojame aiškios lyderystės aplinkosaugos srityje ir daugiausia stengiamės įgyvendinti minimumą, kuriam mus įpareigoja Europos Sąjunga (ES), ir vos pasivejame tuos standartus. Savo aplinkosaugos neturime.

Klimato kaitos požiūriu – lygiai taip pat. Dabar prasideda debatai ir diskusijos, kurias ne vieną kartą teko girdėti – kai ES iškelia ambicingus tikslus, mes užsiimame diskusijomis, kaip tas ambicijas sumažinti, kad mums nereikėtų to stipriai įgyvendinti“, – teigia Ž. Morkvėnas.

Podukros vietoje

Anot jo, palyginti su plačiąja Europa, mūsų gamtos būklė yra tokia, kad mes dar galime rasti laukinių kampelių, biologinės įvairovės ir sveikos gamtos. „Pavyzdžiui, palyginti su Olandija ar Belgija, mūsų situacija nėra bloga“, – sako „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas.

Mes dabar įeiname į postmodernistinį žaliąjį evoliucijos etapą ir turime šansą, nes laikai žalieji ir Lietuva archetipiškai žalia.

„Labai gerai tą situaciją apibendrino vienas iškilus Britanijos pareigūnas, kuris diskusijoje tarp gamtininkų ir miškininkų pasakė: „Anglijoje mes, miškininkai ir gamtininkai, tikrai gerai tarpusavyje sutariame, bet tam, kad gerai sutartume ir matytume vieną kryptį, mes turėjome iškirsti visus Anglijos miškus.“ Nėra aiškaus atsakymo, bet nejaugi mes turime iš tikrųjų viską sunaikinti, kad pradėtume saugoti?“, – retoriškai klausia Ž. Morkvėnas.

Apie žalios Lietuvos siekį trumpai savo metiniame pranešime užsiminė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė Žaneta Stasiškienė sako, kad Lietuva šiuo metu pasaulyje „neatrodo jau taip labai blogai“.

„Vis dėlto mūsų aplinkosauga vis dar yra podukros vietoje, – pastebi ji. – Verslui ji yra, gal nelabai gražiai nuskambės, kaip balastas, kurį reikia tenkinti, kad būtų galima judėti į priekį.“

„Baltijos aplinkos forumo“ vadovas įsitikinęs, kad klimato kaitos problema turėtų būti sprendžiama įjungus krizinės situacijos valdymo režimą. „Būtent Lietuva demonstravo lyderystę Europoje, puikų krizės valdymo procesą, kai kalbėjome apie nacionalinį saugumą. (...) Judėjome į priekį ir tikrai veikėme Europos kursą. Tai jeigu mes su tokiu pačiu ryžtu, tokia pat ambicija keltume klimato kaitos klausimus, įjungę krizės valdymo mygtuką, mes tikrai pasitarnautume pasauliui“, – neabejoja Ž. Morkvėnas.

Bijo eksperimentuoti

Lietuva archetipiškai, energetiškai neturi kitos įvaizdžio ir turinio galimybės – tik tapti žalia valstybe, atmetus visus politinius pavadinimus, dar kategoriškiau pasisako bendrovės „Ekokonsultacijos“ vadovė. „Šioje šalyje turime unikalią pasaulyje biologinę įvairovę. Mes dabar įeiname į postmodernistinį žaliąjį evoliucijos etapą ir turime šansą, nes laikai žalieji ir Lietuva archetipiškai žalia. Jeigu mes nepasinaudosime, (...) mes tikrai prarasime galimybę“, – tvirtina L. Šleinotaitė-Kalėdė.

Anglijoje mes, miškininkai ir gamtininkai, tikrai gerai tarpusavyje sutariame, bet tam, kad gerai sutartume ir matytume vieną kryptį, mes turėjome iškirsti visus Anglijos miškus.

Pasaulyje populiarėja „zero waste“ parduotuves, kuriose lankytojai patys produktus pasveria, įsipila ar įsideda į savo atsineštus daugkartinio naudojimo indus. Ar galėtų tokios parduotuvės populiarėti, užimti ryškią rinkos dalį? Ž. Stašikienė tvirtai įsitikinusi, kad tokios parduotuvės Lietuvoje tikrai rastų savo vietą. Pasak jos, daug kam ramybės neduoda higienos klausimai, tačiau, anot jos, viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo.

„Technologijos juda į priekį ir tos apsaugos gali būti gana saugios, galų gale yra ir žmonių supratingumas. Tikiu, kad reikia žiūrėti į teigiamas „zero waste“ parduotuvių puses, o ne ieškoti priežasčių tam, kad jų tinklo neplėstume, – sako KTU atstovė. – Pakuotės, saugojimo konteineriai dabar yra kuriami ir technologijos sudaro galimybę tinkamai suteikti apsaugą.“

Kada mes prieisime prie to, kai įsidėjimas į vienkartinį maišelį bus gėda, tada pasieksime esmingesnių pokyčių.

Prekybininkų asociacijos vadovė LRT buvo užsiminusi, kad dėl pirkėjų atsineštinos taros savo nuomonės neturi. L. Šleinotaitė-Kalėdė sako, kad permainos „ateis tik per vartotojus“. „Vis labiau vadinamoji prekės ženklo demokratija – kai tu balsuoji pirkdamas – keis verslus ir politiką, o ne atvirkščiai – ne politika atneš į aplinkosaugą inovacijų ir naujų tendencijų, bet vartotojas“, – įsitikinusi ji.

Pašnekovė taip pat mano, kad vis dėlto prekybos tinklai, jų vadovai bijo eksperimentuoti. „Dauguma turi tvarumo kompetencijas, baigę magistrus, bet neišdrįsta atskirti mažo plotelio parduotuvėje ir pažiūrėti, kas bus. Niekas nežino, kas bus, tiesiog ateina eksperimentų laikai, tu turi eksperimentuoti ir vėliau institucijos paskui tave turi kurti kartu taisykles, – tikina L. Šleinotaitė-Kalėdė. – O ne laukti ateinančių direktyvų ar kažko panašaus.“

Tuo tarpu Ž. Morkvėnas pripažįsta, kad dažnai tenka prašyti kasininkų, kad šie bereikalingai neduotų vienkartinių maišelių. „Aš jau gana seniai stengiuosi kalbėtis su kasininkėmis, kad nereikia to maišelio. Tai tuomet labai išryškėjo požiūris, kad maišelio pakuotė papildomame maišelyje yra gero aptarnavimo pavyzdys. (...) Būna situacijų, kai reikia tų maišelių, ir man kiekvieną kartą dėl to yra gėda. Kada mes prieisime prie to, kad įsidėjimas į vienkartinį maišelį bus gėda, tada sulauksime esmingesnių pokyčių“, – griežtos retorikos nepabijo vienos NVO bendrovės vadovas.

Pasak jo, šio klausimo nesprendimo kontekste, „aplinkos ministeriją galima pavadinti viena didele gėda“.

Japonai giria mūsų taromatų sistemą

Taromatai Lietuvoje suveikė magiškai, sako KTU profesorė Ž. Stasiškienė. „Tai tam tikras fenomenas mūsų visuomenėje. Mane labai maloniai nustebino Japonijos mokslininkai, kurie atvyko pasižiūrėti, kaip čia pas mus ta taromatų sistema veikia. Ir jie buvo labai nustebinti gerais rezultatais. Pagal įvairios taros surinkimą Lietuva atrodo tikrai pažangi valstybė, – mūsų šalies pasiekimu džiaugiasi Ž. Stasiškienė. – Skaičiai tikrai yra įspūdingi.“

Pasak jos, Lietuva sėkmingai vysto ne tik taros supirkimo sistemą, bet ir atliekų rūšiavimą. KTU profesorė sako, kad vyksta svarstymai, ar praplėsti taromatuose priimamos taros spektrą, įtraukti ir stipriųjų alkoholinių gėrimų butelius, ar vis dėlto eiti keliu, kai yra skatinamas geresnis ir atsakingesnis rūšiavimas į pažangius konteinerius.

Mane labai maloniai nustebino Japonijos mokslininkai, kurie atvyko pasižiūrėti, kaip čia pas mus ta taromatų sistema veikia.

L. Šleinotaitė-Kalėdė tvirtina, kad visose šalyse, kurios įsidiegė taromatų sistemą, ji pasiteisino. Tačiau, anot jos, net ir įtraukus stipriųjų alkoholinių gėrimų butelius, taromatai išsprendžia vos 15 proc. visų išmetamų pakuočių problemos. „Kalbėti apie idealią 15 proc. sistemą, kai likusi sistema yra šlubuojanti... Turėtume labiau kalbėti apie netobuląją pusę“, – sako L. Šleinotaitė-Kalėdė.

Aplinkosaugos lobizmas, palyginti su verslo subjektų profesionaliu lobizmu, labai smarkiai šlubuoja, sako Ž. Morkvėnas. Pasak jo, pirminis taromatų steigimo tikslas – iš gamtos panaikinti plastikinius butelius, „bambalius“. „Tai tas tikslas pasiektas. Tikrai, – neabejoja Ž. Morkvėnas. – Pažiūrėkime kas gi dabar liko gamtoje? Visų pirma tai tetrapakinės pakuotės. Jų gamtoje mėtosi nemažai. Kiek mažiau stipriųjų alkoholinių butelių. Tai lemia ir mūsų kultūra.“

Tačiau, pasak Ž. Morkvėno, tetrapakinių pakuočių bei vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų butelių įvedimas į taromatų sistemą kainuotų brangiai. Ta kaina turėtų dalintis ne tik degtinės gėrėjai, bet ir geriantys limonadą, – vaizdžiai pasakoja jis. – Čia atsiranda nesąžiningumas, tai reikėtų spręsti.“

Mažas paukštelis budina žaliąjį sąmoningumą

Lietuvos gamtosaugininkai ir ūkininkai jau kelerius metus gelbėja nendrines meldinukes. Šilutės rajono ūkininkas Alfonsas Stankus sako, kad prieš kelerius metus jautriai sureagavęs į tai, kai, šienaudamas pievą, aptiko keletą pempių lizdų su kiaušiniais. Pasak jo, nuo to karto jis pradėjo domėtis, kaip galima sugyventi su gamta, kad vienas kitam netrukdytų ir vienas kito nepražudytų.

Ūkininkai, kurie dalyvauja paukštelių išsaugojimo programoje, gauna išmokas iš valstybės. Priklausomai, kur yra deklaruota žemė, natūraliose, pusiau natūraliose pievose ar šlapynėse, už hektarą galima gauti arba 160 eurų, arba 291 eurą. Per 4 m. jau išmokėta 3,5 mln. eurų.

Šiemet Lietuvoje yra 316 nendrinių meldinukių patinų. Toks skaičius nepaprastai džiugina.

Ž. Morkvėnas sako turintis naujausią saugomų paukštelių statistiką Lietuvoje. „Žuvinte yra skaičiuojami giedantys patinai. Pagal jų gausą yra nustatoma visa populiacija, – sako jis. – Pateles pamatyti yra labai sudėtinga. Statistika rodo, kad šiemet Lietuvoje yra 316 nendrinių meldinukių patinų. Toks skaičius nepaprastai džiugina, kadangi Lietuvos istorijoje, kai atliekami tokie tikslūs skaičiavimai, tokio skaičiaus dar nebuvo.“

1994 m. nendrinių meldinukių giedančių patinų buvo skaičiuojama nuo 200 iki 400, tačiau tuomet statistika nebuvusi tiksli, kaip kad yra dabar. 2010 m. buvo pradėta aktyviai komunikuoti su ūkininkais dėl šių paukščių išsaugojimo.

„4 m. iš eilės, kai dar nebuvo jokių išmokų, visi 100 proc. kalbintų ūkininkų sutiko atidėti šienavimą. Vėliau atsiradusi išmokų sistema yra labai svarbi todėl, kad ūkininkai patirdavo nuostolių. Dažnas sakydavo, kad jo karvė medžių neėda – peraugusi žolė nėra tinkama pašarui. Tačiau čia suvaidino ne tik pinigai, bet ir vertybinės nuostatos. Ūkininkai tikrai jaučia tą gamtos ritmą ir supranta, kad nendrinukės taip pat turi užauginti savo vaikus“, – sako Ž. Morkvėnas.

Šito projekto, Punios šilo, Girulių miško ir kitų išsaugojimo projektų žmonės kyla į viršų ir sujudina kitus procesus.

Ne be reikalo birželio 1 d. keliame vėliavą Šilutės r., sako jis. „Tai yra ir Tarptautinė vaikų diena. Mes norime akcentuoti, kad nendrinės meldinukės taip pat turi vaikų, – pasakoja Ž. Morkvėnas. – Ūkininkai tam reikalui tikrai jaučia didelę empatiją.“

Lina Šleinotaitė-Kalėdė įsitikinusi, kad nendrinės meldinukės projektas žadina lietuvių žaliąjį sąmoningumą. „Šito projekto, Punios šilo, Girulių miško ir kitų išsaugojimo projektų žmonės kyla į viršų ir sujudina kitus procesus. Tikiuosi, kad šie projektai nebus trumpalaikiai. Juos reikėtų vertinti platesne prasme“, – įsitikinusi L. Šleinotaitė-Kalėdė.

2050 m. 70 proc. visų gyventojų gyvens miestuose, sako Ž. Stasiškienė. „Reikės rūpintis, kad miestų plėtra nesunaikintų bioįvairovės. Ta plėtra turėtų vykti darnoje, – viliasi KTU profesorė. – Biofilinis dizainas, šlapynių atgaivinimas, net ir miestuose, turėtų sulaukti dėmesio ir svarbos. Štai šlapynės Danijoje tarnauja kaip nuotekų valymo įrenginiai. Ir mažas sraigtelis sistemoje yra be galo svarbus. Nendrinukės projektas galbūt kam nors kelia juoką, tačiau bendroje sistemoje jis yra be galo svarbus ir reikšmingas.“

Platesnė „LRT ieško sprendimų“ diskusija – radijo įraše


Parengė Ronaldas Galinis ir Vismantas Žuklevičius