Ant plyno lauko, daugiau nei 30 hektarų plote išdygusi Sodeliškių dvaro sodyba vilioja ne vieną poilsiautoją ir didelių lietuviškų vestuvių mėgėją. Dvaro savininkė Neringa Linkevičienė prisimena, kad brangiausios vestuvės čia buvo surengtos net už milijoną litų, o į jas jaunieji atskrido sraigtasparniu.
„Laba diena, žinoma, jūsų lauksiu, tačiau rezervuokite bent keturias valandas, kitaip čia nieko nepamatysite“, – tokiais žodžiais pokalbį su manimi pradėjo Sodeliškių dvaro šeimininkė Neringa Linkevičienė.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Į šiaurę nuo Biržų stovinti prieš šešerius metus įkurta Sodeliškių dvaro sodyba vilioja ne vieną, ieškantį ramybės oazės. Vos tik priartėję prie jos, suprantame, kodėl Neringa mus įspėjo, kad per valandą čia nieko nepamatysime. Sodyba didžiulė, o būdamas joje jautiesi tarsi vaikščiodamas po Rumšiškes – aplinkui šiaurės aukštaičių regionui būdinga sodyba, klėtis, pirtis. Tolumoje stūkso malūnas, o kitoje kelio pusėje – 28 hektarų laukas, jame ganosi danieliai, elniai, alpakos ir vienas asiliukas, o šalia elnyno – technikos muziejus.
Sunku įsivaizduoti, bet prieš keletą metų daugiau nei 30 hektarų teritorijoje buvo plynas laukas, o dabar – kruopščiai išpuoselėtas kiekvienas kampelis, turintis savo istoriją.
Dvaro savininkė sako, kad Sodeliškių dvaro sodyba – didžiausias jų turtas. Kiek iš viso kainavo investicijos į ją, moteris neatskleidžia, tačiau tikina, kad už 3 mln. eurų jos neparduotų.
„Neskaičiuojame, tačiau jeigu kas klausia, kada ji mums atsipirks, tai sakau, kad niekada. Atsipirks mūsų vaikams. Ką uždirbame, investuojame į sodybą. Pastatėme viešbutį, perkame technikos muziejui automobilius“, – sako Neringa.
Sodyba išdygo plyname lauke
Šeimininkė pasakoja, kad sodyba pastatyta plyname lauke, o idėja pradėti grandiozinį ir, rodos, pabaigos neturintį gyvenimo projektą gimė pradėjus rinkti senovinius daiktus.
„Šita sodyba yra pastatyta ant plyno lauko, o anksčiau čia buvo dirbama žemė. Esame ūkininkai, ūkininkaujame jau 26 metus. Kai pradėjome nuo nulio, pirkome žemės, su ja įsigijome ir senovines sodybas, jos buvo pilnos gražių rakandų. Jų atsisakė šeimininkai, o išmesti jas buvo gaila. Pradėjome daiktus krauti į klėtį, bet ji labai greitai užsipildė“, – prisimena moteris.
Vieną dieną jai į galvą toptelėjo mintis, kad būtų gerai pastatyti didžiulę sodybą, kurioje būtų galima laikyti visus surinktus senovinius daiktus.
„Taip bemąstydami nusprendėme ir pastatėme Aukštaitijos sodybą, kokios stovėdavo Šiaurės Lietuvoje: gyvenamasis namas, klojimas, kalvė, klėtis, pirtelė, kurioje gaminamas alus“, – pasakoja Neringa.
Iš pradžių moteris tikina net negalvojusi, kad vieną dieną tai taps verslu, tačiau, į sodybą pradėjus važiuoti giminėms, draugams, suprato, kad šią vietą galima paversti traukos centru: „Kai surinkome sendaikčių daugiau, pradėjo atvažiuoti giminės, draugai. Kitą savaitę jie atvažiuodavo jau su savo draugais. Vieną dieną supratau, kad aš jau einu į darbą. Paprašo – rodai, pasakoji. Todėl sugalvojom, jei jau dirbu, tai gal reikia kažką gauti, o ne tik saldainių dėžę, todėl nusprendėme, kad tai gali būti ir verslas“, – sodybos įkūrimo pradžią prisimena moteris.
Kartu su ja einame į pirtį, čia vietinis meistras gamina alų. Viduje – beveik keturiasdešimt laipsnių, o didžiulė drėgmė verčia jaustis tarsi būnant garinėje pirtyje. Anksčiau čia buvo bandoma daryti ekologišką alų, tačiau pasirodė per brangu, kadangi bokalo savikaina siekė apie 5 eurus.
Šalia įkaitusių puodų sukasi aludaris Algis. „Visas gamybos procesas užtruks 1,5 paros. Gaminame senovinį miežinį alų, toks čia buvo daromas ir prieš 100 metų. (...) Svarbiausias dalykas – vanduo. Atrodo, paprasta, bet jei nebus minkšto ir gero vandens, alutis tikrai nebus toks geras“, – sako aludaris Algis.
Sodybos savininkė taip pat primena, kad senovėje pirtis buvo skirta ne tik alui gaminti ar praustis, joje moterys ir gimdydavo, kadangi dėl nuolatos palaikomos aukštos temperatūros pirtyse būdavo mažiausiai bakterijų.
Vestuvės už milijoną litų
Neringa pasakoja, kad karantinas atsiliepė ir jų kaimo turizmo verslui. Karantino metu buvo daug nerimo ir nežinios, tačiau darbuotojų, kurių sodyboje dirba 10, dėl to neatleido.
„Nė vieno savo darbuotojo neatsisakyčiau. Kiekvienas yra atradęs savo vietą, dirba nuo sodybos įkūrimo pradžios, o jų kaitos nėra“, – sako Neringa.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad nerimo dėl ateities karantino metu būta. „Po tų dviejų karantino mėnesių buvo tikrai liūdna, tačiau dabar tos kelios savaitės duoda kvėpuoti. Darbuotojų neatleidome, nors pinigėliai ir greitai išseko. Todėl dabar bandome pasivyti, tikimės, kad tai leis mums padaryti lietuviai, kurie rinksis keliauti po gimtinę“, – viliasi Neringa.
Moteris tikina, kad karantinas virto ir gera proga daugiau laiko skirti sodybos priežiūrai, anksčiau jo labai trūkdavo: „Kadangi mes siūlome labai daug paslaugų, ir nakvynę, konferencijų centrą, SPA paslaugas, ekskursijas po buities ir technikos muziejų, tai laiko tvarkytis beveik ir nebelieka. Todėl karantiną išnaudojome susitvarkyti kampelius, kurių nespėdavome darbo metu“, – pasakoja dvaro savininkė.
Sodybą itin mėgsta jaunavedžiai. Per sezoną jų čia būna net keliolika, tačiau dėl karantino dalį vestuvių teko nukelti: „Sezonas turėjo prasidėti nuo balandžio 18 d., tačiau dėl karantino visos vestuvės buvo nukeltos į liepą, rugpjūtį arba kitiems metams. Todėl didelių vestuvių šiais metais neturėjome, tik keletą šeimos rate“, – sako Neringa.
Tačiau didžiulės vestuvės – dažnas reiškinys sodyboje. Moteris prisimena, kad prieš keletą metų jos sodybą vestuvėms išsinuomavo asmuo, panoręs čia padaryti dar neregėtą šou. Porai vestuvės atsiėjo net milijoną litų, o svečiai į šventę buvo skraidinami sraigtasparniu.
„Jaunieji atskrido sraigtasparniu. Kadangi jie susipažino skambant pasaulinio garso grupei, jie ją pasikvietė į sodybą. Grupės nariams taip patiko mūsų sodyboje, kad jie dar 3 dienas pasiliko čia gyventi“, – prabangiausias vestuves, surengtas jos sodyboje, prisimena moteris.
Malūnas, kurį trys darbininkai statė trejus metus
Einame į sodybos teritorijoje įrengtą klojimą, čia laikomi tūkstančiai eksponatų: senovinių lygintuvų kolekcija, vežimai, kita ūkio technika, rakandai. „Pavyzdžiui, čia matote karietą, kuri Londono gatvėmis vežiojo turistus, o dabar jis stovi čia“, – eksponato kilmę prisimena Neringa.
Aplankę klėtį, kulniuojame į sodybos pasididžiavimą – malūną. Moters teigimu, tai vienintelis Lietuvoje veikiantis malūnas. „Malūno projektas atvežtas iš JAV, tačiau tai yra olandiško tipo malūnas. Jame yra penki aukštai, specialus kepurės sukiojimo mechanizmas, vadinamieji parūsai ant sparnų, kad vėją geriau gaudytų, visi šie ženklai rodo, kad tai yra olandiško tipo malūnas“, – sako Neringa.
Ji teigia, kad malūnas buvo išrinktas netoli Vabalninko ir atvežtas į Sodeliškių dvarą. Malūno rekonstrukcijos darbus vykdė trys darbininkai, jie prie malūno dirbo 3,5 metų. Nors malūno kainos dvaro savininkė neatskleidžia, tikina, kad iš pradžių savininkai dar 2005 metais norėjo už jį gauti 200 tūkst. JAV dolerių.
„Iš pradžių norėjome pirkti kitą malūną, kuris buvo geresnės būklės. Tačiau jo mums nepardavė, o dabar atvažiavę savininkai gailisi, nes jis baigia sugriūti. Išsirinkome kitą malūną, jo kainą derinome gal penkerius metus, nes iš pradžių savininkai prašė 200 tūkst. JAV dolerių. Kai per tiek laiko malūno savininkai nerado pirkėjų, suderinome kainą, kuri abiem būtų tinkama, tačiau tai tikrai nebuvo pigu, nes malūnas buvo labai prastos būklės. Įsivaizduokite, jei jį perkelti ir vėl surinkti užtruko daugiau nei 3 metus, o tai darė trys darbininkai kiekvieną dieną, tai tikrai nebuvo pigu“, – tikina sodybos savininkė.
Anot jos, malūnas senovėje naudotas ne tik miltams malti, bet tai buvo ir gyventojų informavimo prietaisas: „Jeigu malūno sparnai stovi kryžiumi – jis nedirba, jei malūno sparnų forma panaši į „x“ raidę – reiškia, jis dirba. Jei sparnai į kairę – apylinkėje vyksta kažkas gražaus. Jeigu į dešinę, vadinasi, kažkas negerai – vyksta laidotuvės, gaisras ar kitos nelaimės.“
Sodybos už 3 mln. eurų neparduotų
Neringa tikina niekada nesigailėjusi sprendimo kartu su vyru pastatyti milžinišką Sodeliškių dvaro sodybą, tačiau ji primena, kad noras turėti sodybą kainuoja. Ją išlaikyti vis dar reikia pinigų, gautų iš ūkininkavimo, o pastarieji treji metai ūkiui – itin sudėtingi.
„Yra nerimo, kadangi labai daug ūkių šiuo metu bankrutuoja. Prieš 3 metus dalis derliaus supuvo dėl liūčių. Prieš 2 metus buvo didžiausia per 26 metus ūkininkavimo sausra, galėjome prikulti tik ketvirtadalį javų, jie sudžiūvo. Praėjusiais metais kaip ir buvo normaliai, tačiau ekologiškų javų kaina krito trečdaliu. Anksčiau tona kainuodavo 300 eurų, bet kaina buvo kritusi iki 100 eurų. Kalbama, kad tai nutiko, nes Ukrainoje žemes pradėjo nuomotis kinai, jie papildė rinką ir numušė rinką.
Dvejus metus skriaudė gamta, o trečius – smukusios kainos. Treji metai yra daug, nes sodybos varomoji jėga yra ūkis“, – tikina Neringa.
Vis dėlto, sunkus darbas atsiperka, o sodyba moteriai atrodo verta kiekvieno investuoto euro ar praleistos minutės joje:
„Jei koks ūkininkas keliauja po pasaulį, jam reikia firminių rūbų, o mūsų visi pinigai investuojami į senovę“, – tvirtina ji.
