Nors sovietmečiu buvo teigiama, kad kolektyviniai sodai – tai vieta pailsėti, architekto Mato Šiupšinsko teigimu, šie atsirado iš vargingo gyvenimo. Pasak jo, vieniems jie tapo papildomu pajamų šaltiniu, kitiems – padėjo apžaisti valdžios reikalavimus.
Tipinis kolektyvinių sodų masyvas, suformuotas maždaug prieš 30 metų, tarsi suraikytas pyragas – gabaliukais, visiems po lygiai. Kiekvieno sklypo turėjo užtekti sodeliui, darželiui ir simboliniam nameliui.
„Sodai ėmė keistis sulig nepriklausomybės atgavimu. Tada buvo įteisinta galimybė statyti gyvenamuosius namus sodo sklype ir to proceso jau nebeatsuksime. Didesniuose miestuose esantys sodų masyvai po truputį tampa tokiais gyvenamosios mažaukštės statybos kvartalėliais“, – pasakoja M. Šiupšinskas.
Populiarūs ir užsienyje
Kolektyvinė sodininkystė – ne tik Lietuvoje išplitęs reiškinys. Užmiesčio sodai, kaip laisvalaikio vieta ir galimybė realizuoti pomėgį, nuo seno populiarūs Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje ir net Japonijoje.
Prieš 150 metų mažųjų sodų judėjimas atsirado Vokietijoje. Miestų pakraščiuose fabrikų, gamyklų darbininkai buvo aprūpinami nedideliais sklypeliais, kuriuose galėjo užsiauginti daržovių, vaisių ar gėlių. Dirbdami jie mažiau galvodavo apie savo gana prastą socialinę ir ekonominę padėtį. Matyt, dėl šios priežasties ir nacistinėje Vokietijoje mažųjų sodų judėjimas buvo labai populiarus. Viena iš nacių ideologijos sričių buvo aprūpinti dirbančiuosius nedideliu žemės sklypeliu, o kiekvieną šeimą – automobiliu.
Nacių pavyzdys idealiai tiko sovietams. Sovietmečiu tai buvo tiesiog parodomasis atributas, esą tarybiniai piliečiai buvo labai aprūpinti.
Lietuvoje atsirado iš vargo
Lietuvoje kolektyviniai sodai atsirado palyginti vėlai – po Antrojo pasaulinio karo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad atsirado pirmiausia iš vargo, ne iš tuštybės.
„Trūko produktų, miestai buvo raginami rasti žemės, kur žmonės galėtų auginti daržoves ar vaisius. Atvilnijo banga iš Rusijos. Atsirado reglamentai ir nurodymai dėl šešių arų sklypų, kad jie būtų išdalyti darbuotojams. Visa tai vyko dar Stalino valdymo metais, bet Lietuvoje pirmieji sodai, kuriuos įvardijame kaip kolektyvinius, atsirado paskutinėmis jo gyvenimo dienomis“, – teigia M. Šiupšinskas.
Anot LRT TELEVIZIJOS kalbinto architekto, kolektyvinė sodininkystė kaip masinis reiškinys prasidėjo maždaug nuo 1959-ųjų, kai buvo įsteigta sodininkystės draugija Lietuvoje.
„Atsirado visas organizacinis aparatas, sodininkystė tapo įteisinta, legalia, oficialiai organizuojama veikla“, – sako M. Šiupšniskas.
Tą veiklą lėmė ne tik pokario ekonominės ir politinės, bet, galima sakyti, ir etnografinės aplinkybės: provincijoje buvo naikinami vienkiemiai, kai kur – ir kaimai, daug žmonių kėlėsi į miestus, kuriuose neturėjo galimybės patenkinti žemdirbiškų poreikių arti, sėti ir auginti, todėl žemės sklypeliai užmiestyje naujuosius miestiečius tarsi turėjo nuraminti. Valdžios ėjimas buvo gudrus – žmonės dėkingi, o komunizmas klesti.
„Turi butą daugiabučių rajone, žiguliuką, garažą, iki kurio eini milžinišką atstumą nuo savo buto. Tada įsėdęs į žiguliuką nuvažiuoji iki namų, susirenki šeimą ir visi važiuoja toli už miesto į ten esančią sodų bendriją.
Dalis žmonių net nežinojo, kas tie sodai ir ką su jais veikti. Tarkime, darant interviu su sodininkais yra tokių atvejjų, kai pasakojama, kad „mano kaimynai vis pasakojo, kad važiuoja į kažkokį sodą... Aš net nelabai supratau, apie ką jie čia kalba... Tada vieną kartą pasiprašėme į svečius, nuvažiavome ir supratome, kad ir mums tokio sodo reikia“, – pasakoja M. Šiupšinskas.
Gamyklų ir fabrikų darbininkai, įvairių organizacijų kolektyvai – sodai buvo dalijami plačiai. Dėl sklypų skirstymo spręsdavo darbovietės administracija.
„Skaidymas į sklypelius tarsi prieštaravo to meto ideologijai. Tarkime, spaudoje būdavo nepatenkintų piliečių laiškų, kuriuose jie skundžiasi, esą tas nuosavas žemės sklypelis skatina savininkiškus jausmus. Todėl pirmieji sodai buvo bandomi kurti kolektyviškai, netgi obelys sodinamos masiškai, neskirstant, kad čia yra mano plotas ir mano obelis“, – pasakoja M. Šiupšinskas.
Namelis užmiestyje tapo prioritetu
Sovietmečio šūkiai buvo skambūs, juose buvo pabrėžiamas kolektyviškumas, gerovė, tarybinių piliečių laimė, tačiau iš tiesų gyventojų pečius slėgė graudi realybė: sodų sklypai dažniausiai būdavo skiriami itin nederlingose, nekokybiškose ir nenaudingose žemėse.
„Bendrijoms skirti žemės sklypai arba būdavo nebereikalingi kolūkiams dėl nederlingumo, arba būdavo sudėtingos konfigūracijos. Dalis sklypų, tarkime, Nemenčinės plente, yra buvę poligonai. Bet kai kariuomenei jų nebereikėjo, visi sklypai su išsprogdintomis duobėmis, šovinių tūtomis buvo atiduoti sodininkams.
Oficialiai sodo namelio nebuvo galima statyti. Jis tik vėliau atsirado. Kai atsirado sodo namelis, aišku, jis pradėtas naudoti kaip vasarnamis. Tada atsirado ir tokių sodininkų, kuriems ne daržai ir auginimas tapo prioritetu, o galimybė pasistatyti tarsi tokį vasarnamį, kažkur toliau, gamtoje“, – aiškina architektas.
Pirmuosius sodo namelius leista statyti 1966-aisiais, bet medinius ir ne didesnius kaip 25 kvadratinių metrų ploto. Tačiau visais laikais atsiranda gudresnių už įstatymus: dalis sodininkų lipdėsi namus tokius, kokius tik sugalvodavo: su židiniu, rūsiu, įvairiais priestatais. Kone dešimtmetį kovojusi su pažeidėjais valdžia galiausiai 1974-aisiais statybas soduose uždraudė.
„Žinoma, tas apribojimo etapas ilgai netruko. Apie 1977-us metus vėl leista statyti sodų namelius. Ne tik leista, bet ir padidintas jų plotas: atsirado galimybė statyti 45 kvadratinių metrų ploto namelius. Buvo galima statyti mūrinius namelius. Tada prasidėjo vasarnamių su nelegaliais rūsiais, palėpėmis, garažiukais, kurie oficialiai įvardyti kaip stoginės, didžiųjų statybų banga“, – teigia architektas.
Buvo dalijami neaiškiais būdais
Įdomu, kad sodų masyvai buvo formuojami ne tik šalia didmiesčių, bet ir rajoniniuose miesteliuose, tarkime, Pasvalyje ar Radviliškyje. Juose dauguma gyventojų gyveno individualiuose namuose, turėjo kiemus, daržus, sodus, kai kurie netgi laikė gyvulių. Nepaisant to, dar gaudavo ir sklypą kolektyviniame sode už miesto.
„Sodai buvo dalijami daugiausia per organizacijas ir sodų bendrijos buvo priskiriamos kokia nors pramonės įmonei arba kitam organui. Sodininkai ne iš tos organizacijos atsirasdavo tuose soduose ne visai aiškais keliais. Galbūt įsigydavo tą sodą, nors to daryti nebuvo galima, galbūt dėl kokių nors paslaugų ar statuso tas sodas buvo skiriamas“, – aiškina pašnekovas.
Sodas sovietmečiu galėjo būti skiriamas ir kaip apdovanojimas už ką nors reikšmingo. Pavyzdžiui, vadinamiesiems afganistaniečiams – už tai, kad šie, tarnaudami kariuomenėje, prisidėjo, o kai kurie ir nukentėjo sovietų kare su Afganistanu.
„Žemė nebuvo sodininko ar gamyklos nuosavybė – tai buvo valstybės turtas. Sodininkas turėjo teisę į namelį ir medžius ar krūmus, esančius sodo sklype. Jeigu, tarkime, sodininkas išmetamas iš bendrijos dėl tam tikrų pažeidimų, jam turi būt kompensuojama suma pagal nustaytus įkainius už namelį, už medžius ir krūmus. Sklypas gali būti pasiūlomas kažkam kitam, kas bendrijai sumokės panašią sumą“, – sako pašnekovas.
Darželiai prie daugiabučių
Trauka žemės darbams ir sodininkystei buvo tokia didelė, kad dar mūsų laikais, laisvoje Lietuvoje galima rasti plotelių prie daugiabučių namų. Tokių dalykų vis dar galima išvysti, pavyzdžiui, Vilniuje.
„Pas mus tas reiškinys dar nebuvo toks masinis, bet kitur Sovietų Sąjungoje, tarkime, Ukrainoje, tas procesas dar ir dabar yra labai aktyvus. Ten nelegalių sodų teritorijos milžiniškos. Tiesiog laukai, kuriuose kažkas įsmeigė keturis kuoliukus ir pasakė, kad nuo šiol aš čia dirbsiu žemę“, – teigia M. Šiupšinskas.
Skaičiuojama, kad teisėtų sodininkų judėjimas Lietuvoje vienija apie 200 tūkst. narių. Žemės plotai kolektyviniuose soduose mūsų šalyje sudaro daugiau kaip 20 tūkst. hektarų. Sodininkų bendrijų – maždaug 1800. Namelių dydis nebereglamentuojamas, o štai sodų sklypų plotas išliko tas pats – šeši arai. Sovietų valdžia kadaise apdairiai apsidraudė: iš tokio ploto tarybinis pilietis negalės įsukti spekuliacijos, tai yra, neužaugins derliaus tiek, kad galėtų jį pardavinėti.
„Nebuvo taip, kad pardavimas apkritai negalimas. Labiau nemėgiamas buvo pasipelnymo troškimas. Tarkime, gėlininkai turėjo galimybę parduoti savo gėles, pristatyti į supirkimo punktus. Buvo nemažai žmonių, kurie augino gėles ir jas pardavinėjo. Taip pat buvo bandoma kurti sistemą daržovių, vaisių, uogų pridavimui“, – pažymi M. Šiupšinskas.
Jo apibendrinimu, sodininkystė vis tiek buvo įvardijama kaip pakili, tauri veikla, tarsi ryšys su gamta, poilsis gamtoje, darbininkų jėgų atstatymas po monotoniško darbo gamykloje.
„Toks masinis reiškinys, aišku, jau pasibaigęs. Taip masiškai tų sodų jau turbūt nebereikės. Bet vis dar yra jaunų žmonių, kurie sodo sklype pasistato konteinerį arba nedidelį namelį ir vis dar tai daro. Manau, kad visiškai tas neišnyks“, – LRT TELEVIZIJAI šneka M. Šiupšinskas.
