Verslas

2019.12.30 05:30

Po „Černobylio“ sėkmės filmo scenaristą į Ukrainą pasikvietęs Zelenskis sulaukė netikėtos pamokos

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.12.30 05:30

Serialo „Černobylis“ prodiuserė Lineta Mišeikytė mano, kad Lietuvoje kurtas serialas atvėrė naujas duris šalies kino istorijoje. Po serialo sėkmės filmo scenarijaus autorius Craigas Mazinas Ukrainoje susitiko su šalies prezidentu ir pasiūlė filmus kurti pas juos. Tačiau scenaristas atsakė, kad Ukrainai visų pirma reikia turėti tokią komandą, kokią turi Lietuva.

Filmo prodiuserė sako, kad užsienyje nebereikia įtikinėti, jog esame pajėgūs kurti pasaulinio garso filmus, ir jau dabar yra tariamasi dėl vieno didelio projekto. Apie tai, kuo lietuvių kino industrija sužavėjo pasaulį, kokią naudą šaliai atnešė „Černobylis“ ir kodėl serialas per plauką nebuvo filmuotas Serbijoje, L. Mišeikytė pasakoja interviu LRT.lt

– Pasaulyje yra 15 posovietinių šalių, kuriose galima rasti architektūrinių panašumų. Jei skaičiuotume ir Centrinę Europą, tų šalių būtų ir daugiau. Kodėl visgi filmavimui buvo pasirinkta Lietuva? Kokie buvo pagrindiniai kriterijai?

– Lietuva, kaip kino šalis, turi labai gerą istoriją. Lietuvoje užsieniečiai filmuoja jau nuo 1996 metų. Baltijos regiono šalyse esame žinomi kaip valstybė, kuri turi gerą komandą, infrastruktūrą, darbo kultūrą. Todėl užsieniečiai, įgyvendindami projektus Lietuvoje, jaučiasi labai gerai, kaip namuose.

Vis dėlto grįžkime prie klausimo, kodėl Lietuva. Man skambina net užsienio žurnalistai ir klausia, kodėl Lietuva. Paskutinio skambučio sulaukiau iš suomių žurnalistės. Ji klausė, kodėl jūs, o ne Estija? Aš pabandžiau mandagiai išsisukti ir pasakiau, kad mes turime Ignalinos atominę elektrinę.

Tačiau reikia paminėti, kad HBO ilgai svarstė prieš apsispręsdami, kurioje iš Europos Rytų šalių reikės filmuoti. Apsilankė keliose šalyse. Tačiau buvo pasilikta prie 2 variantų – Lietuvos ir Vengrijos. Mes ilgai konkuravome ir negavome sprendimo. Tačiau HBO prodiuserė vėliau man paskambino ir pasakė, kad prieš priimdami lemiamą sprendimą jie paskambino BBC prodiuseriams, kurie Lietuvoje filmavo „Karą ir taiką“. Visi BBC prodiuseriai patvirtino, kad Lietuvoje yra nuostabi komanda, mokame dirbti pagal vakarietiškus standartus, šalyje gera infrastruktūra. Tai padėjo įtikinti HBO.

Dabar mums skambina ir kiti dideli kino industrijos žaidėjai, tačiau jiems nebereikia klausti, ar Lietuvoje galima filmuoti filmą. Jie žino, kad Lietuvoje buvo nufilmuotas „Černobylis“, todėl į Lietuvą jau galima važiuoti autopilotu. Tai kokybės garantija.

– Ar šalies ekonominis išsivystymas svarbus kviečiant užsienio kūrėjus filmus filmuoti mūsų šalyje? Minėjote, kad Lietuvoje yra taikoma pelno mokesčio lengvata filmų industrijoje, atlyginimai yra šiek tiek mažesni nei Centrinėje Europoje, nors kokybe nenusileidžia. Ar ekonominis kriterijus filmų industrijoje yra svarbus?

– Ekonominis faktorius veikia, tačiau mes negalime sakyti – filmuokite pas mus, nes esame pigi šalis. Šie argumentai nebeveikia, nes nesame pigi šalis, o kainos pas mus kyla. Man dėl to yra sunku planuoti biudžetus. Metų pradžioje padarai projektą, o metų gale įkainiai gali būti jau kitokie.

Tačiau man smagu, kad esame lygiaverčiai žaidėjai su savo kaimynais. Šalyje nuo 2014 metų turime fiskalinių paskatų modelį. Tai reiškia, kad, priklausomai nuo išleistos sumos kuriant filmą, valstybė priima sprendimą sumažinti filmo išlaidas. Nuo išleisto milijono rumunai grąžina 40 proc., vengrai – 35 proc. lietuviai – 30 proc.

Prodiuseris renkasi pagal komandą, tačiau pagrindinis dalykas – kurioje šalyje bus pigiau filmuoti. Kurioje šalyje fiskalinių paskatų modelis bus geresnis, kur grąža bus didesnė. Fiskalinių paskatų modelis veikia visose Europos šalyse. Klausimas, kur ji veikia geriau.

Pas mus paskatų modelis yra komplikuotas, ir tą sako HBO bei BBC. Jis labai sudėtingas. Viskas atiduota į vietinio prodiuserio rankas, ir, jei aš tų 30 proc. lėšų nesurinksiu iš pelningai veikiančių įmonių, tai tos sėkmės gali ir nebūti.

– Kaip manote, kokią tiesioginę ir netiesioginę naudą serialas „Černobylis“ atnešė Lietuvai?

– Tiesioginė nauda siekė 15 mln. eurų. Būtent tiek filmo kūrėjai išleido šalyje. O netiesioginę naudą taip pat būtų galima įvertinti. Kaip manote, kiek kainuotų Lietuvos reklama pasaulyje, kokią mums padarė „Černobylis“? Jeigu tiesioginiame eteryje per „Emmy“ apdovanojimus 7 žmonės dėkoja Lietuvai ir sako, kokia tai nuostabi šalis. Vien Lietuvos vardo paminėjimas tokiame renginyje yra nuostabus pasiekimas.

Dabar kino industrijoje visi Lietuvą žino kaip šalį, kurioje buvo nufilmuotas „Černobylis“. Lietuva tapo kokybės garantu. Net filmų kūrėjai „Paramount Pictures“ sako, kad nori atvažiuoti į Lietuvą filmuoti, jei jų scenarijus atitiks keliamus šalies reikalavimus, nors Lietuvoje jie net nėra buvę.

– Vilniaus kino biuras savo feisbuko paskyroje paskelbė, kad Vilniuje bus filmuojamas dar vienas didžiulis serialas. DELFI rašė, kad, jų šaltinių teigimu, jau kitąmet sostinėje esančiame Lukiškių kalėjime planuojama filmuoti serialo „Stranger Things“ (liet. – „Keisti dalykai“) epizodus. Ar teko girdėti gandų, kokius filmus artimiausiu metu Lietuvoje žada filmuoti užsienio kino filmų kūrėjai?

– Aš žinau ne gandus, o faktus. Tik tiek, kad šiuo metu jų negaliu komentuoti.

– Ar tai bus didesnis projektas negu „Černobylis“?

– Man „Černobylis“ apimtimi, tematika, gelme ir poveikiu bus didžiausias projektas. Jis išsiskiria tuo, kad paliečia mūsų žmonių širdis. Serialas gali būti pasaulinės sėkmės, apie kurį visi kalbės, tačiau „Černobylio“ dovana yra ta, kad šitas serialas suteikė balsą tiems, kurie 30 metų buvo vieniši. Tai mūsų regiono tema. Jaunimui jis patinka, tačiau suaugę jo negali žiūrėti. Jis per daug autentiškai ir tiksliai atkurtas.

– Grįžtant prie serialo sėkmės, kur ji slypi? Juk apie Černobylio katastrofą yra sukurtas ne vienas serialas. Jūs pati prisidėjote, kai 2005 metais BBC kūrė dokumentikos ciklą apie nelaimę, tačiau jis tiek sėkmės nesulaukė.

– Manau, kad istorija dar parodys, kur yra serialo sėkmės paslaptis. Apie tai labai gerai yra parašęs britų dienraštis „The Guardian“: when the dust settles, it will be considered a classic (liet. – dulkėms prasisklaidžius, serialas taps klasika).

Yra daug dalykų, kurie lėmė serialo sėkmę. Tačiau vienas iš svarbiausių – scenarijus. Didieji grandai, režisierius ir aktoriai teigė, kad nieko geresnio jie nėra skaitę. Jau pačiame scenarijuje buvo užfiksuota sėkmė. Tačiau gyvenime būna, kad scenarijus geras, režisierius talentingas, aktoriai nuostabūs, o filmas – žiūri, ir širdis nedainuoja. Tačiau čia taip nebuvo.

Mūsų įmonė 2005 m. kartu su BBC darė atkuriamąją dokumentiką apie Černobylio nelaimę, tačiau ten buvo faktai. HBO serialo „Černobylis“ kūrėjas C. Mazinas iš karto pasakė, kad negalima pasodinti žiūrovo keturioms serijoms ant sofutės ir penktoje serijoje parodyti, kaip sprogsta reaktorius. Tai būtų neįdomu. Todėl šio serialo sėkmė yra dramaturgijoje, scenarijuje, aktorių vaidyboje, režisūroje.

Kritikai negaili liaupsių serialui ir dėl autentiškumo. Užsieniečiai turėjo savo įsivaizdavimą, kaip mes gyvenome tarybiniais laikais. Mes bandėme atkurti viską – tiek buitines detales, lokacijas ir kitas vietas. Mes žinojome, kodėl tarybinis žmogus vienaip ar kitaip elgiasi.

– O jeigu filmas būtų filmuotas ne Lietuvoje, bet kur nors Vakarų Europoje, ar jis būtų kitoks?

– Tai filosofinis klausimas. Režisierius, iš pradžių pamatęs gražų Vilnių ir plastikinius pastatų langus, sakė, kad tikrai važiuos filmuoti į Serbiją. Jis ten buvo, sakė, kad yra apleistų rajonų išdaužytais langais, jokio plastiko. Tačiau aš jam paprieštaravau ir pasakiau: žiūrėk, turiu 1985 metų seną albumą apie Vilnių. Parodžiau, kad pas mus nebuvo jokių išdaužytų langų, tie patys pastatai, gėlynai. Tai buvo sukurtas sintetinis pasaulis, jis buvo apgaulingas, tačiau gražus. Aš jam įrodžiau, kad nereikia nei sugriuvusių pastatų, nei surūdijusių automobilių.

Klausimas, koks būtų serialas, jei jis būtų filmuotas ne Lietuvoje, o Serbijoje. Prisimenu, kada HBO sutiko filmuoti serialą Lietuvoje, jie dar neturėjo režisieriaus, todėl pasakė: jei režisieriui nepatiks Lietuva, galės keltis filmuoti į kitą šalį. Daug diskutavau su režisieriumi, ir jis patikėjo, kad galime filmuoti Lietuvoje, o ne Serbijoje.

– Minėjote, kad režisieriui nepatiko plastikiniai langai, nes sovietiniais laikais jų nebuvo. Kaip išsprendėte šią problemą?

– Jeigu filmą žiūri Rytų Europos žiūrovas, jis žino, kad tarybiniais laikais plastikinių langų nebuvo. Tačiau amerikiečiai nežino, kaip atrodė sovietiniai daugiabučiai. Pasaulio žiūrovui neįdomu, kokie buvo langai. Jau vien pilki daugiabučiai jiems kelia nemalonius išgyvenimus. Taikant kompiuterinę grafiką išvalyti langus būtų labai brangu, o tuomet filmuoti Lietuvoje neapsimokėtų, todėl langai filme liko. Tačiau reikia kelti klausimą, ar tie plastikiniai langai pakenkė istorijai. Mano nuomone – ne.

– Kuriose Lietuvos miestuose ir vietose buvo filmuotas serialas?

–Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose. Anglies kasyklas ir ligonines turėjome filmuoti Ukrainoje, nes Lietuvoje anglies kasyklų nebuvo, o visos ligoninės iš išorės buvo renovuotos. Lietuvoje radome tik vieną ligoninę, kurios vidus nebuvo renovuotas, tai buvo Širvintų ligoninė. Tačiau tokių vietų Lietuvoje mažėja. Sovietmetį filmuoti Lietuvoje darosi vis sunkiau, nes esame daug pasikeitę.

– O kurioje vietoje buvo filmuotas reaktoriaus sprogimas?

– Kadangi filmas yra apie atominę elektrinę ir 4 reaktoriaus sprogimą, tai pirma mintis buvo filmuoti Ignalinos atominėje elektrinėje. Tačiau režisieriai pamatę, kokio dydžio yra elektrinė, išsigando. Tik tada jie suprato, kokio mastelio filmą kuria.

Susitikome su Ignalinos atominės elektrinės vadovybe. Režisierius, suprasdamas, kokios svarbios paskirties yra objektas, pasakė, kad, jei duosite filmuoti truputėlį, užteks ir tiek. Jei duosite filmuoti viską, aš filmuosiu visą filmą atominėje elektrinėje. Tačiau fizinės saugos direktorius pasakė, kad galite filmuoti viską, išskyrus gaisrą. Tačiau gaisras mums buvo būtinas, todėl filmuoti Ignalinos atominėje elektrinėje – negalėjome.

Nusprendėme statyti dekoracijas ir filmuoti Minsko plente esančioje kino studijoje. Ten buvo du paviljonai po 1000 kvadratinių metrų, visa tai buvo užstatyta dekoracijomis.

– Gaisrą gesinusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmona Liudmila, kurios gyvenimas ir tapo pagrindine serialo siužeto linija, interviu „BBC Russia“ piktinasi, kad jame – daug melo ir iškraipytų faktų. Ji mini, kad su ja filmo prodiuseriai telefonu buvo susisiekę tik keletą kartų ir toliau bendradarbiavimas nutrūko. Ką jūs atsakytumėte į tokią kritiką?

– Aš su ja nebuvau susitikusi, bet tikrai žinau, kad su ja kalbėjo prodiuseriai. Buvo susitikimas su ja bei su knygos „Černobylio malda“ autore, kadangi remiantis knygos motyvais ir buvo parašytas scenarijus. Nemanau, kad toks žaidėjas kaip HBO nesuprastų teisinių pasekmių ir būtų ėmęs gyvo žmogaus istoriją su juo nekalbėjęs.

– Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią iššūkį, kuris kilo filmavimo metu, koks tai iššūkis būtų?

– Evakuacijos scena. Vienas dalykas yra nusivežti 800 žmonių į laukus ir filmuoti, kai tau niekas nemaišo. Tačiau niekas neturėjome patirties, kaip reikia filmuoti labai tankiai apgyvendintame rajone. Tu atvažiuoji su savo automobiliais ir 800 žmonių komanda į Fabijoniškes. Tau reikia įsibrauti į tų žmonių gyvenimus ir paprašyti, kad jie patrauktų 1000 automobilių.

Netgi pačioje pradžioje, kada mes darėme techninę aikštelių apžiūrą, režisierius lokacijų vadybininko Joną Špoko klausė: ar jūs garantuojate, kad patrauksite tuos automobilius. Mes su Jonu sakėme taip. Abu bijome, bet sakėme, kad padarysime.

Turėjome labai daug ruoštis, kad gyventojai nepamatytų mūsų įsiveržimo ir kuo mažiau nepatogumų jiems sukeltume.

– Kiek lietuvių galėjome pamatyti seriale ir už kadro?

– Visą filmavimo komandą sudarė apie 300 žmonių. Iš jų 250 – lietuviai, kiti – užsieniečiai. Masinėse scenose taip pat buvo tik lietuviai.

Tačiau daug lietuvių prisidėjo ir prie atskirų scenų filmavimo. Pavyzdžiui, ugniagesiai mokė, kaip reikia išvynioti žarnas ir naudotis senoviniais ugniagesių automobiliais. Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai rodė, kurį mygtuką reikia spausti ir į kurį ekraną žiūrėti. Jie netgi turėjo leidimą sustabdyti filmavimą.

– L. Mišeikytę Lietuvoje žinome, kaip serialo „Černobylis“ prodiuserę. Tačiau mažai kas žino, ką veikia prodiuseris. Papasakokite, koks buvo jūsų vaidmuo filme?

– Prodiuseris atsakingas už viską. Tačiau, jei projektas pasiseka, tai yra režisieriaus ir aktorių nuopelnai. Bet jei kas nors nepavyksta, tai prodiuseris tampa kaltas.

Jeigu kalbėsime ne apie lietuvišką filmą, tai pati idėja prasideda nuo prodiuserio. Jis yra tas iniciatorius, kuris sugalvoja idėją ir padeda ją įgyvendinti iki galo. Šiuo atveju, kai užsienio kino kompanijos svarsto, kur filmuoti filmą, tai jos visų pirma kreipiasi į vietos prodiuserį. Konkuruojama su kitomis šalimis, ir prodiuseris turi pasistengti, kad būtų nuspręsta serialą filmuoti Lietuvoje.

– Jūs nuolatos kalbate apie tai, kokią naudą serialas „Černobylis“ atnešė Lietuvai, kaip jis galbūt atvėrė naujas duris, tačiau niekada nekalbate, kaip šis serialas pakeitė jūsų gyvenimą. Esate nuolatos matoma viešumoje, bendraujate su žurnalistais. Ar jūsų gyvenime kažkas pasikeitė?

– Jei norėčiau būti viešumoje, visai kitaip ir elgčiausi. Man, kaip žmogui introvertui, patogiau nebūti viešumoje. Ir darbe pobūdis lemia, kad prodiuseris visada būna užkulisiuose. Man smagu būti už kameros.

Didysis išėjimas į viešumą buvo po to, kai BBC Lietuvoje nufilmavo serialą „Karas ir taika“. Tuomet Lietuvoje atsirado ir kino turizmas, kuris kino žemėlapyje Lietuvą padėjo į kitą vietą. Prasidėjo bendradarbiavimas su turizmo ir informacijos centrais.

Kalbant apie serialą „Černobylis“, man smagu, kad pasiteisino šito filmo prasmė, kodėl jis buvo kuriamas. Atsipirko visas vargas, nes tai buvo didžiausias filmuotas projektas Lietuvoje. Kaip ir sakiau, man buvo svarbu, kad šitas darbas buvo įvertintas. Per „Emmy“ apdovanojimus, kai su serialo kostiumų dailininke Daiva Petrulytė sėdėjome salėje, man buvo svarbu, kad ji laimėtų nominaciją. Aš buvau įsitikinusi, kad tik ji gali paminėti Lietuvos vardą. Tačiau atsitiko toks dalykas, kad 7 europiečiai, kurie lipo į sceną, visi dėkojo Lietuvai. Mus paminėjo net operatorius, kuris savo apdovanojimą dedikavo Lietuvos kamerų komandai.

Mano tikslas buvo, kad Lietuvos žmonės patikėtu savimi. Kad esame profesionalai ir esame užaugę. Europos kinas yra stiprus, tačiau mes esame Europos ir pasaulinio kino dalis. Tiesiog mes dar turime įveikti savo vidines armatūras ir nepasitikėjimo sienas, kad nesame nei geresni, nei blogesni. Jeigu esi tinginys, tai ir gulėsi kaip tinginys. Tačiau lietuviai dažniausiai stengiasi, jie yra profesionalūs ir labai darbštūs. Mums tikrai nėra tas pats, tačiau mums trūksta pasitikėjimo.

– Ką daryti Lietuvoje, kad čia būtų nufilmuojama daugiau tokių serialų kaip „Černobylis“?

–Visų pirma norėtųsi profesionalios kino studijos. Visada kino mugėse, konferecijose, yra klausiama, kiek paviljonų Lietuva turi. Ar „Audėjo“ 5 tūkst. kvadratinių metrų angarą galime vadinti paviljonu? Manau, tai sandėlis. Mums verkiant reikia paviljonų ir didelių erdvių. Rumunija ir Bulgarija šalia savo paviljonų turi pastatytus miestelius: Paryžių ir Niujorką. Todėl daug amerikiečių filmų apie Niujorką filmuojama Bulgarijoje.

– O galbūt mūsų politikai turi įtakos pakviesti į Lietuvą filmų kūrėjus iš užsienio?

– Nenoriu girtis, tačiau žinau, kad po „Emmy“ apdovanojimų į mane atsisuko serialo kūrėjas C. Mazinas. Jis sako, kad neseniai buvo Ukrainoje, kur susitiko su šalies prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Tame susitikime prezidentas ir jo atstovai pasiūlė ateityje filmus kurti Ukrainoje. Tačiau C. Mazinas jiems pasakė, kad jie neturi tokios darbo kultūros, kokią turi Lietuva. Jis taip pat prezidentui pasakė, kad, jei ukrainiečiai nori, jog filmai būtų filmuojami pas juos, jie turi turėti tokią gerą komandą, kokią L. Mišeikytė turi Lietuvoje.

Mums nereikia, kad prezidentas Gitanas Nausėda kviestų filmus kurti Lietuvoje. Mūsų geri darbai turi tai byloti Jeigu nebus darbo kultūros, profesionalios komandos, infrastruktūros, tai nei prezidentas, nei premjeras nepadės.