Verslas

2019.09.05 05:30

Žingsnis po žingsnio per Ignalinos atominę: ką joje veikia 2000 darbuotojų ir kodėl reikia mautis net dvejas kelnes

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.09.05 05:30

Ignalinos atominė elektrinė kažkada buvo darbo vieta penkiems tūkstančiams darbuotojų, o į elektrinės veiklą buvo įtrauktas net ir Lietuvos pasienyje esantis Drūkšių ežeras. Jo vanduo buvo naudojamas atvėsinti reaktorių ir atgal į ežerą sugrįždavo keliais laipsniais šiltesnis. Dėl to net ir žiemą dalis ežero neužšaldavo. Dabar Ignalinos atominėje elektrinėje kasdienybė kitokia.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Vasarą po Lietuvą keliavę žurnalistai nesustoja ir toliau keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Drugelių miestas – taip vadinamas Visaginas. Ir ne veltui – jeigu į Visaginą pasižiūrėtume iš aukščiau ar jį surastume žemėlapyje, matytume, kad miestas primena du drugelio sparnus.

Kadaise planuota, kad čia plasnos visi keturi drugelio sparnai, bet šiuos planus pakeitė Černobylio atominės elektrinės tragedija. Po to buvo nuspręsta nebestatyti dar vieno Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus, todėl ir papildomų darbuotojų, kurie su šeimomis būtų apsigyvenę dar dviejuose drugelio sparnuose, neprireikė.

Nepaisant to, Visagino drugelį žemėlapyje pamatyti tikrai galima. O ir ne tik jis daro šį miestą išskirtinį. Visaginas – jauniausias Lietuvos miestas. Tik neseniai visaginiečiai atšventė 44-ąjį savo miesto gimtadienį.

Kaip pasakoja vietiniai, šiame mieste tebegyvena žmonės, kurie savo rankomis statė miestą, kurie statė dabar jau uždarytą Ignalinos atominę elektrinę ar joje dirbo.

Beje, kartais gali kilti klausimas, kodėl atominė elektrinė, esanti vos už dešimties kilometrų nuo Visagino, vadinama Ignalinos atomine elektrine, nors Ignalina nuo elektrinės nutolusi per 50 km. Atsakymas gana paprastas – kai buvo statoma elektrinė, Visagino drugelis dar neplazdėjo.

Uždarius elektrinę žmonių sumažėjo ir Visagine

Pradėjus statyti elektrinę, į Visaginą ėmė keltis atominės energetikos ir kitų sričių specialistai iš visos Sovietų Sąjungos. Dėl šios priežasties iš visų Lietuvos miestų Visaginas ir toliau išlieka bene didžiausio skaičiaus skirtingų tautų žmonių namai.

Tiesa, anksčiau Visagine tiek tautų, tiek žmonių buvo gerokai daugiau. Ignalinos atominės elektrinės vyresnioji komunikacijos specialistė Ina Daukšienė pasakoja, kad prieš 24 metus, kai ji pati atvyko į Visaginą, jame gyveno 33 tūkst. žmonių.

Elektrinę uždarius, gyventojų skaičius sumažėjo. Dabar čia gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Kiek mažiau nei dešimtadalis jų dirba jau uždarytoje Ignalinos elektrinėje.

Būtent tai pirmiausia patraukia akį, atvykus į Ignalinos atominę elektrinę, – net ir neveikiančioje elektrinėje žmonių gausu. Anot I. Daukšienės, šiuo metu elektrinėje dirba kiek mažiau nei 2 tūkst. žmonių. Kai elektrinė dar veikė, darbuotojų skaičius siekė 5 tūkst. Be to, ir dabar darbuotojų nuolat ieškoma.

„Matote, dabar mūsų veikla pasikeitė. Nereikia tų branduolinės fizikos specialistų. Ieškome įvairių žmonių, įvairių pareigybių: ir veiklos planavimo specialistų, ir projektų vadovų, teisininkų. Tikrai būna reikalaujama ir ieškoma įvairių žmonių, pavyzdžiui, reikia išmontuotojų, tiesiog šaltkalvių. Kartais net sudėtinga žmogų pasikviesti, nes kai kurie jau išvykę, kai kurie jau surado darbą, kai kurie nenori čia ateiti“, – pasakoja I. Daukšienė.

Jos teigimu, dauguma darbuotojų elektrinėje skaičiuoja jau ne pirmą darbo dešimtmetį. Kaip juokiasi pašnekovė, pasakydamas, kad dirbi jau 20 metų, nieko nenustebinsi.

Du darbo dešimtmečiai elektrinėje nieko nestebina

Kai kurie specialistai Ignalinos atominėje elektrinėje dirba nuo pat jos įkūrimo. Kaip sako I. Daukšienė, panašu, kad kai kurie iš jų čia sulauks ir pensijos.

„Tikrai mūsų darbo stažas didelis. Dalies darbuotojų toks, kad 20 metų niekuo nenustebinsi. Jau 30, 35... Tai ir yra tie, kurie dirba nuo pat pradžių. Dauguma jų sulauks ir pensijos, išeis į pensiją“, – tvirtina I. Daukšienė.

Šiek tiek daugiau kaip penktadalis atominės elektrinės darbuotojų jau yra sulaukę 60–65 metų amžiaus. Daugiau kaip ketvirtadalis darbuotojų patenka į 56–59 metų amžiaus grupę. Tik kiek mažiau nei dešimtadalis elektrinės darbuotojų dar nesulaukė 36-erių.

Lietuviai elektrinėje šiuo metu sudaro apie 15 proc. visų darbuotojų. Visi kiti – kitų tautybių, kurių elektrinėje priskaičiuojama net 26, atstovai. Dėl tokios išskirtinės savybės Ignalinos atominėje elektrinėje netgi leista vartoti rusų kalbą.

Vaikštinėjant po elektrinės patalpas, nesunku pastebėti, kad didžioji dalis įrenginių ir instrukcijų pateikiamos rusų kalba: „Tai viena iš TATENOS (Tarptautinės atominės energijos agentūros – LRT.lt) kalbų. Techninė dokumentacija pas mus pildoma rusų kalba. Techniniai įrenginiai pas mus rusiškai užrašyti, nes nėra prasmės keisti: tu gali kažką pakeisti, bet, jeigu žmogus rusakalbis, jis po to negalės suvaldyti įrenginio.“

Daliai specialistų lietuvių kalbą mokėti privalu: „Jie laikė egzaminus, turi pažymėjimus. O šiaip yra žmonių, kurie taip ir nemoka valstybinės kalbos, jeigu jiems to nereikia pagal darbo pobūdį. Todėl ir sakau – čia rusų kalba tikrai dominuoja. Pradžioje, kai elektrinė buvo pradėta statyti, lietuvių buvo 2 proc. Tada Lietuvoje nebuvo specialistų. Po to specialistus pradėjo rengti ir Lietuvoje.“

Pirmas darbas elektrinėje – persirengti

Jeigu dalyvautumėte ekskursijoje po Ignalinos atominę elektrinę, ją pradėtumėte nuo didelės erdvės priešais Ignalinos atominės elektrinės pastatą. Praėjus pro duris, jus pasitiktų elektrinės darbuotojas, o tada turėtumėte atlikti patikrą, kuri labai primena patikrą oro uoste, – visus daiktus reikia sudėti į dėžę, o pačiam lankytojui reikia eiti pro metalo detektorių.

Tik tada galite įeiti pro specialius vartus, už kurių jus nuves į lankytojų patalpą. Ten savo drabužius ir batus privalėsite pasikeisti į jums duotus: apsivilksite apatinius marškinius, juos sukišite į apatines kelnes, o jas sukišite į kojines. Tada ant viršaus užsidėsite dar vienas kelnes, švarką, galvos apdangalą, šalmą ir specialius batus sunkiu padu.

Į kišenę teks pasiimti ir respiratorių, pirštines bei antbačius. Kam jie reikalingi, ekskursiją vedantis darbuotojas papasakos vėliau.

Mums ekskursiją vesianti I. Daukšienė juokiasi – kartais lankytojai teiraujasi, ar nereikėtų apsivilkti ir specialių apatinių, tačiau ji patikina – to tikrai nereikia, o ir tokių apatinių nėra.

„Tai yra įmonė, kurios darbo aplinkoje yra jonizuojanti spinduliuotė. Mes visi tai žinome, bet visi laikomės radiacinės saugos taisyklių. Visi turime specialius prietaisus – dozimetrus. Mūsų ekskursijos metu mes irgi turėsime dozimetrą. Tai prietaisas, kuris rodys mums tikrą situaciją. Jeigu padidėtų radiacinis fonas, jis pradėtų pypsėti. Mes turėtume palikti tą aplinką“, – LRT.lt žurnalistams ekskursijos pradžioje pasakoja I. Daukšienė.

Ji patikina – nors lankytojai kartais nerimauja dėl radiacijos, radiacinės taršos tikimybė itin menka, ypač vadovaujantis radiacinės saugos taisyklėmis: „Tikrai atsakingai į tai žiūrime. Prevencija – svarbiausia. Jokiu būdu neleistina, kad darbuotojai gautų didesnę dozę. Lankytojams galioja tas pats. Apranga skirta nuo tokios aplinkos apsisaugoti.“

Išskirtinis liftas aukštį matuoja ne pastato aukštais

Apsivilkę specialią aprangą, perėję ilgu koridoriumi pasiekiame liftą, jame I. Daukšienė spaudžia 27 numeriu pažymėtą mygtuką. Ji paaiškina – važiuojame į 27 metrų aukštį virš jūros lygio. Ekskursiją pradėjome 6 metrų aukštyje.

„Taip sugalvojo, tokiu principu visada buvo matuojama, – sako I. Daukšienė. – Ant sienos taip pat užrašyti metrai. Tokiais blokais taip viskas ir išmatuojama. Visa elektrinė padalinta į bloką A ir bloką B. Mes dabar esame 27 atžymoje. Tai yra bendras koridorius, kuris jungia abu blokus. Jis – daugiau kaip pusės kilometro ilgio.“

Per pirmąjį bloką keliaujame į pirmojo reaktoriaus salę. Paskui ketiname per antrąjį bloką nueiti ir į antrojo bloko valdymo skydą. Pirmojo valdymo skydo jau nėra – jis išmontuotas.

„Šiaip elektrinė, pirmas blokas, pradėtas eksploatuoti 1983 m. Antras – 1987 m. Pirmasis uždarytas 2004 m. gruodžio 31 d., o antrasis – 2004 m. gruodžio 21 d. Buvo statomas ir trečias blokas, nemažai buvo pastatyta, bet įvyko Černobylio avarija, kuri visa tai pakoregavo. Šiaip vieta skirta net keturiems reaktoriams, tokia buvo parengta pramoninė aikštelė, bet ketvirto jau gal būtų ir nestatę“, – elektrinės istoriją pasakoja I. Daukšienė.

Prieiname pirmąjį mažesnį koridorių, kuris veda į reaktoriaus salę. Čia I. Daukšienė paprašo užsidėti antbačius – jie veiks kaip papildoma apsauga nuo radiacinės taršos.

Vienas iš elektrinės reikalavimų – neliesti grindų

Virš sunkių durų kabo lempa, ant kurios raudonomis raidėmis rusų kalba užrašyta „Neiti, vyksta perkrovimas“.

„Šios durys užsidarydavo, kai vykdavo kuro perkrovimas ir užsidegdavo ženklas „Neiti, vyksta perkrovimas“. Tada salėje nieko nebūdavo. Operatorius sėdėdavo kitoje patalpoje ir tik per langą kontroliuodavo procesą – pultas buvo išvestas į kitą patalpą“, – paaiškina I. Daukšienė ir perspėja su antbačiais eiti atsargiai, nepaslysti ir už nieko neužsikabinti.

Atominėje elektrinėje, ypač reaktoriaus salėje, griežtai draudžiama ką nors dėti ant grindų, į jas ramstytis keliais ar rankomis. Tai padarius, padidėja radiacinės taršos tikimybė. Būtent todėl reikalingi vienkartiniai polietileniniai antbačiai, o išėjus iš patalpos reikia juos nusiimti ir išmesti.

„Tikrai mūsų darbo stažas didelis. Dalies darbuotojų toks, kad 20 metų niekuo nenustebinsi. Jau 30, 35... Tai ir yra tie, kurie dirba nuo pat pradžių. Dauguma jų sulauks ir pensijos, išeis į pensiją“, – tvirtina I. Daukšienė.

Pirmojo reaktoriaus salėje jau vyksta dalis išmontavimo darbų, tad dalis patalpos atitverta, joje nebėra kai kurių įrenginių, tačiau vis dar galima puikiai matyti, kaip salė atrodė, kai elektrinė veikė.

Bene labiausiai čia akį traukia ant grindų išdėlioti kvadratėliai ir patalpos šone esantis milžiniškas cilindras. Pastarasis iš tiesų yra kuro keitimo mašina, kuri seniau važinėdavo per visą salę.

Jai veikiant, degdavo prieš tai minėtas ženklas, o salėje nieko nebūdavo. Visą procesą operatorius valdydavo per palubėje esantį žalio stiklo langą.

Reaktoriaus viršus – tarsi mozaika

Mašina galėdavo užvažiuoti ant reaktoriaus ir iš atitinkamo kvadratėlio ištraukti nebereikalingą kuro kasetę ir ją pakeisti nauja. Tokiu būdu nebuvo būtina stabdyti reaktoriaus darbo – keičiant vieną kuro kasetę, visas likęs reaktorius dirbdavo įprastai.

„Reaktorius yra tas skritulys, – paaiškina I. Daukšienė, rodydama į išdėstytus kvadratus. – Jis yra šachtoje. Jo aukštis – 25 metrai, diametras – 21 metras. Jeigu žiūrėtume į reaktorių [iš viršaus], jis atrodo kaip toks vamzdynų rinkinys. Kiekvienas kvadratukas reiškia atskirą technologinį kanalą. Tai pasakyta ir reaktoriaus pavadinime – RBMK. Verčiant iš rusų kalbos tai reiškia „reaktorius, didelės galios, kanalinis“.“

Ant grindų, reaktoriaus viršuje, išdėstyti pilkos spalvos kvadratai žymi vietas, kuriose seniau buvo kuro kasetės. Šiame reaktoriuje naudota kuro kasetė atrodo kaip strypas, siekiantis septynių metrų ilgį. Jį sudaro 18 mažesnių vamzdelių, kuriuose buvo daug urano tablečių.

Vienoje kasetėje esančios urano tabletės sverdavo panašiai tiek, kiek sveria aukštas, tvirtesnio sudėjimo vyras – 110 kg. Iš viso reaktoriuje vienu metu būdavo 1661 tokia kasetė.

Ant reaktoriaus matyti ir kitų spalvų kvadratų. Kaip paaiškina I. Daukšienė, jie žymi kitus technologinius kanalus, kuriuose vykdavo reaktoriaus valdymas. Raudonai pažymėti kvadratai įvykus avarinei situacijai per kelias sekundes suskristų į reaktoriaus vidų ir gesintų vykstančią reakciją.

Panaudotos kasetės dešimtmečiams atgula saugykloje

Iš pilkais kvadratais pažymėtų vietų ištraukus panaudotą kuro kasetę, ji laikoma atlieka, tačiau tai – itin pavojinga atlieka. Ji pirmiausia būdavo nardinama į specialų baseiną. Vandenyje panaudotos kuro kasetės buvo laikomos bent penkerius metus.

Prieš dvidešimt metų elektrinė pasistatė naują atvirą sauso tipo saugyklą. Ten kasetės laikomos specialiuose konteineriuose. Į konteinerius telpa 91 į dvi dalis padalyta kasetė.

I. Daukšienės teigimu, strypą primenanti 7 metrų ilgio kasetė technologiškai pagaminta iš dviejų dalių, todėl ji dalijama į dvi 3,5 metrų ilgio dalis, kurios talpinamos į konteinerius. Kasečių pripildytas konteineris sveria 118 tonų arba maždaug tiek pat, kiek trys standartinį krovinį vežantys sunkvežimiai ar kiek mažiau nei pusė Puntuko akmens.

„Šiuo metu saugykloje jau yra 119 konteinerių. Iš viso ten bus 191 konteineris. Planuojame, kad iki 2022 m. mes visą kurą iš baseinų išvešime. Vandenyje nieko nebeliks, reaktoriai jau irgi yra tušti“, – sako I. Daukšienė.

Vandenyje kelerius metus prabuvusios kasetės konteineriuose saugykloje praleis dar penkis dešimtmečius. I. Daukšienė pabrėžia – tai laikinas saugojimo būdas. Iš viso panaudotų kasečių Ignalinos atominėje elektrinėje prisikaupė 22 tūkst. Visoms joms ir bus skirtos dvi sauso tipo saugyklos.

Lietuviai elektrinėje šiuo metu sudaro apie 15 proc. visų darbuotojų. Visi kiti – kitų tautybių, kurių elektrinėje priskaičiuojama net 26, atstovai. Dėl tokios išskirtinės savybės Ignalinos atominėje elektrinėje netgi leista vartoti rusų kalbą.

„Konteinerius į saugyklą išvežame kas savaitę. Atvažiuoja garvežiukas ir tempia tą vieną konteinerį saugiai į tą saugyklą. Visas darbas, visi procesai su vienu konteineriu – atvežimas, kuro dėjimas, nusausinimas, dangčių uždėjimas, užvirinimas, sutvarkymas – užima dvi savaites. Po to viskas jau kontroliuojama toje saugykloje: yra įvairūs detektoriai, situacija stebima, nuolat atvyksta TATENOS ekspertai, kurie kontroliuoja mūsų vykdomus procesus“, – pasakoja I. Daukšienė.

Penkis darbuotojus dabar pakeitė vienas

Apžiūrėję reaktoriaus salę iškeliaujame į koridorių, kuriame turime nusiimti ir išmesti polietileninius antbačius. Iš ten I. Daukšienė mus veda į antrojo bloko valdymo skydą – tai didžiulė patalpa, kurioje gausu skirtingų stalų – pultų – ir dar gausiau skirtingų mygtukų.

Dabar dalis jų, kaip ir dalis pultų, jau nebeveikia – po elektrinės uždarymo jie nebereikalingi. Veikiančius prietaisus atpažinti nesunku – jų mygtukai tebešviečia ir jie aptverti „Stop“ juosta. Visai likusiai technikai prižiūrėti ir saugiam veikimui užtikrinti dabar užtenka vos vieno darbuotojo.

Kai elektrinė veikė, šioje patalpoje vienu metu dirbdavo net penki žmonės ir dar būdavo vienas mokinys. Kiekvienas įrenginys, panašus į stalą su daugybe mygtukų, ekranų ir lempučių, buvo skirtas valdyti skirtingoms elektrinės sritims. Vienu darbuotojai galėjo valdyti patį bloką, kitu – turbinas, dar kitais – elektros cecho skydines, priešgaisrines sistemas, elektros srovių padavimą ir kt.

Lygiai tiek pat daug mygtukų, lempučių, rodiklių ir kitų prietaisų išdėstyta ir ant patalpos sienos. Vienoje vietoje galima pamatyti mygtukus, primenančius reaktoriaus viršų.

„Tie spalvoti mygtukai yra tokie patys, kaip tie kvadratėliai, – tai yra valdymo strypų pultas. Rodyklės šalia rodo, kaip giliai strypai įleisti. Žinoma, daug kas automatizuota, bet nemažai atliekama ir mechaniniu būdu. Darbuotojai čia tiek įgudę, kad vien iš garso, nežiūrėdami į ekraną, gali suprasti, kokia problema“, – pasakoja I. Daukšienė.

Norint tapti valdymo skydo darbuotoju prireikdavo ne vienų metų

I. Daukšienės teigimu, į šią patalpą tiek dabar, tiek anksčiau gali patekti tik nedidelė dalis žmonių: darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai susijęs su valdymo pultu, ir ekskursijų dalyviai. Anksčiau, kai elektrinė dar veikė, pastarieji privalėjo sustoti vos įžengę į patalpą ir likti ties ant grindų pažymėta riba. To buvo laikomasi, nes neatsargiai sujudėjęs lankytojas galėjo netyčia užkliudyti vieną iš prietaisų.

Patekti į valdymo skydą ir tapti jo darbuotoju taip pat sunku. Elektrinės darbuotojams, norintiems tapti specialistais, kurie iš tiesų galėtų čia dirbti, anksčiau tekdavo ruoštis kelerius metus.

Kaip pasakoja bloko vadovas Aleksandras, norint čia atsidurti, reikėdavo turėti bent penkerių metų patirtį energetikos srityje. Po to dar maždaug dvejus metus tekdavo treniruotis. Tik tada specialistas būdavo pasirengęs dirbti valdymo skyde.

Iš pradžių specialistui tekdavo dirbti prie vieno pulto, paskui prie kito, kol galiausiai jis pasiekdavo galimybę dirbti prie bloko valdymo.

„Mūsų dabartinis meras... Va, jo darbo vieta, – į vieną iš pultų rodo I. Daukšienė. – Jis baigęs Obninsko atominės energijos institutą. Jis vienas iš tų studentų, kurie buvo siunčiami į Ogminską, grįžo, dirbo čia, paskui dirbo kitame skyriuje vadovu.“

Milžiniškos turbinos virto metalo laužu

Palikę antrojo bloko valdymo skydą elektrinės koridoriais pasiekiame ir itin didelę patalpą, kurioje, veikiant elektrinei, buvo turbinos, per kurias praeidavo reaktoriuje susikaupę garai. Dabar tą vaizdą įsivaizduoti sunku – turbinų jau nebėra, jos išmontuotos. Toks pat likimas laukia ir likusių konstrukcijų.

Visa įranga, buvusi šioje patalpoje, pjaustoma, smulkinama ir talpinama į konteinerius. Kiekviena iš detalių patikrinama dozimetru. Jeigu reikalinga, atliekama dezaktyvacija – dalys valomos. Jeigu dalies dezaktyvuoti neįmanoma, ji tvarkoma kaip pavojinga atlieka ir patenka į atliekyną.

Vis dėlto, pastebi I. Daukšienė, didžioji dalis metalo šioje patalpoje nėra užteršta, todėl elektrinė netgi turi galimybę užsidirbti – supjaustytos dalys parduodamos kaip metalo laužas.

„Iš elektrinės nieko negalime išvežti be griežtos patikros, be tų daviklių ir rodiklių. Jeigu konteineryje nors vienas daviklis rodo, kad yra užterštumas, tai konteineris grąžinamas, vėl viską iš naujo turime patikrinti, peržiūrėti, dezaktyvuoti ir jau tada galime vežti toliau“, – pasakoja I. Daukšienė.

Besisukančios turbinos per transformatorius sukurdavo elektrą, kurios pakakdavo aprūpinti 70–80 proc. Lietuvos. Dar dalis elektros būdavo eksportuojama į Baltarusiją, Rusijos Kaliningrado sritį, Latviją ir Estiją.

„Ši elektrinė ir buvo pastatyta būtent tam, kad ji tiektų elektrą šio regiono vartotojams. Uždarius pirmą elektrinės bloką, vieno reaktoriaus galingumo pakako, kad galėtume ir Lietuvai gaminti elektrą, ir dar eksportuoti“, – sako I. Daukšienė.

Per mėnesį didžiausio Lietuvos ežero vanduo pereidavo per elektrinės sistemas

Elektrinė ribojasi su didžiausiu Lietuvos ežeru – Drūkšiais. Veikiant elektrinei, šio ežero vanduo buvo naudojamas aušinimui. I. Daukšienė pabrėžia – ežero vanduo niekada nesusiliedavo su vadinamuoju techniniu reaktoriaus vandeniu. Ataušinti panaudotas vanduo grįždavo atgal į ežerą. Tiesa, šiek tiek šiltesnis.

„Jis išeidavo į ežerą šiltesnis, todėl didesnė dalis ežero prie elektrinės žiemą neužšaldavo. Uždarius elektrinę pirmaisiais metais jau viskas ir užšalo. Vanduo cirkuliuodavo dideliais kiekiais – per mėnesį visas ežero vanduo praeidavo pro elektrinę“, – sako I. Daukšienė.

Jos teigimu, dėl tokios cirkuliacijos viso ežero vanduo buvo šiltesnis trimis laipsniais. I. Daukšienė pabrėžia: savaime suprantama, kad šildyti ežero vandens, kiek tik panorėjusi, elektrinė negalėjo, nes tai būtų sukėlę grėsmę gamtai.

„Šiaip ežere visada vyko žvejyba – ir prie veikiančios elektrinės, ir dabar. Yra nemažai įvairių žuvų rūšių. Dėl šiltesnio vandens tiesiog gal buvo daugiau dumblo, visokios augmenijos“, – tvirtina I. Daukšienė.

Iš elektrinės neišeisite nenusiplovę rankų

Apžiūrėję turbinų patalpą galiausiai pasukame atgal. Svečių kambaryje į lentyną reikia grąžinti šalmą ir batus, į skalbinių krepšį įmesti viršutinį švarką, viršutines kelnes, galvos apdangalą.

Tuomet svarbu atlikti vieną darbą – gerai nusiplauti rankas. Tai padeda nuplauti bet kokią taršą, kuri galėjo atsirasti prisilietus prie turėklų ar kitų vietų.

Visa tai atlikę, su apatiniu kostiumu po vieną žengiame į specialų aparatą, kuris patikrina, ar nėra radiacinės taršos.

I. Danauskienė patikina – per visus 24 darbo metus dar nepasitaikė atvejo, kad žmonės po ekskursijos priverstų aparatą signalizuoti apie taršą. Esą yra buvę nebent tokių atvejų, kai lankytojai pamiršo nusiplauti rankas arba tai padarė prastai, nors ekskursijos metu prie ko nors lietėsi plikomis rankomis. Tačiau visa tai nesunkiai išsprendžia paprastas rankų plovimas.

„Jis išeidavo į ežerą šiltesnis, todėl didesnė dalis ežero prie elektrinės žiemą neužšaldavo. Uždarius elektrinę pirmaisiais metais jau viskas ir užšalo. Vanduo cirkuliuodavo dideliais kiekiais – per mėnesį visas ežero vanduo praeidavo pro elektrinę“, – sako I. Daukšienė.

Tik po tokių procedūrų galima nusirengti ir apatinį kostiumą ir apsivilkti savus drabužius.

Išėję iš svečių patalpos kartu su I. Daukšiene patikriname visą laiką kartu turėtą dozimetrą. Jis rodo 2 mikrosivertus.

„Šiaip mums leistina norma būtų 50 vienetų. Čia mes gavome tik du“, – paaiškina I. Daukšienė.

Ji mus palydi iki pagrindinio išėjimo, kur ir vėl turi mus patikrinti panašiai kaip oro uoste. Išėję pro vartus ir dar vienas duris vėl atsiduriame priešais pagrindinį Ignalinos atominės elektrinės pastatą.