Pranciškonų vienuolis, kunigas Evaldas Darulis yra toks dvasininkas, kuris griežtų nurodymų dalyti nelinkęs: jis sako, kad kiekvienas gali sutikti Kūčias ir šv. Kalėdas taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Visgi kai kurie dvasininko pastebėjimai turėtų įkvėpti LRT skaitytojus, kurie suabejoja, ar per skubėjimą per šventes nieko neužmiršta ir pajunta tikrąją Kalėdų dvasią.
– Ar jums kartais neapmaudu dėl to, kad šiais laikais Kalėdos tapo vartotojiška švente ir bėgiojimas ieškant dovanų bei eglučių puošimas nustelbia tikrąją švenčių prasmę?
– Na, jei žmonės bėgiodami ir puošdami eglutes jaučiasi laimingi, tai jau gerai. Kalėdos ypatingas laikotarpis, tad natūralu, kad juntamas sujudimas ir kai kurie nori artimiesiems pripirkti dovanų.
Galbūt, lakstydamas ir jų ieškodamas, žmogus galvoja ne tik apie materialinius, bet ir apie dvasinius dalykus.
– O ar nepagalvojate, kad per mažai žmonių šiuo metu užsuka į bažnyčią?
– Žmonių tikrai ateina, didelio sumažėjimo nematau, ypač kalbant apie šventines mišias – štai pernai mūsų Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia buvo pilna.
Prisimenu, mano tėviškėje, Ukmergėje, tokiu metu žmonės į šventorių netilpdavo, prie klausyklų būdavo ilgiausios eilės – bet, kai pagalvoji, tuo metu mieste veikė tik viena bažnyčia, kitos dvi buvo uždarytos.
Matau ir pozityvų dalyką – žmonės, kurie dabar ateina, tikrai gilinasi į dvasinius dalykus, nėra tokių, kurie ateitų vien dėl to, kad reikia. Jie ateina ne vien tada, kai yra sunku, bet ir norėdami sužinoti, išgirsti, gilintis į tikėjimą. Nemažai jų atlieka išpažintį.
– Tad ar prieš Kalėdas kiekvienam katalikui rekomenduojama atlikti išpažintį ir dalyvauti Bernelių mišiose?
– Žmonės kviečiami atlikti išpažintį prieš kiekvieną didesnę šventę. Skubantieji dažniausiai ateina prieš mišias, o nemažai žmonių dabar tiesiog paskambina ir susitaria iš anksto. Atėjus kitu metu, ne prieš mišias, galimas ilgesnis, gyvesnis pokalbis, žmogui gali būti skiriama ir valanda laiko. Išpažintį galima atlikti ir per Kalėdas, ir vėliau, iki pat Trijų Karalių šventės.
Dievui mes esame svarbūs, reikalingi. Ir jeigu suklupome, padarėme klaidų, jis vis tiek mus myli.
Žmonės pasirenka, kokias mišias lankyti šventiniu laikotarpiu – tai gali būti Bernelių mišios, mišios Kalėdų rytą ar dieną.
Turbūt daugiausia renkasi Bernelių (Piemenėlių) mišias. Per jas prisimenama Jėzaus gimimo akimirka, šventinama prakartėlė. Jos taip vadinamos todėl, kad piemenėliams pirmiesiems buvo apreikšta, kad gimė Jėzus, pasaulio atpirkėjas. Taip žmogus gali tarsi susitapatinti su tuo piemenėliu, kuris pirmasis priima Dievo įsikūnijimo, Mesijo atėjimo iškilmės pradžią.
– Ką rekomenduotumėte atsiminti tiems žmonėms, kurie nori Kalėdų dvasios, bet lėkimas ir materialiniai reikalai ją nustelbia?
– Tikrai yra žmonių, kurie nori nupirkti daugybę dovanų, jie labai tuo rūpinasi ir apie visus galvoja. Bet galima apie visus galvoti ir maldoje, o tam, kad viduje išliktų ramybė, pakaktų prisiminti pačius artimiausius – nebūtina pasveikinti visų pažįstamų.
Malda už kitą žmogų yra didžiulė dovana – verta laiminti jį mintimis, prašyti Dievo palaimos. Šventė nėra susijusi vien su materialiu įvykiu, turinčiu fizinę išraišką, tai ir antgamtinę reikšmę turintis įvykis, kurio metu tu tiki, kad Dievas savo malonę teikia kaip dovaną – ne tik Kalėdų Senelis nešioja dovanėles. Dievas gali suteikti daug dalykų, kurių mes net nematome – ir sveikatos, ir dvasinės ramybės, o tai daug svarbiau už materialines dovanas.
– Tad kokia būtų ta tikroji Kalėdų prasmė?
– Dievas tampa vienu iš mūsų, ir tai prasideda jo atėjimu į šį pasaulį. Jis ne tik suaugęs būdamas mums kalba, bet ir būdamas trapus, bejėgis kūdikis – kai, būdamas Dievu, buvo visiškai priklausomas nuo žemiškų tėvų. Žmogus turėtų suprasti, kad kaip Jėzui reikėjo tėvų, taip ir mums reikia Dievo, o Dievui – mūsų.
Dievui mes esame svarbūs, reikalingi. Ir jeigu suklupome, padarėme klaidų, jis vis tiek mus myli, kaip vaikas myli savo tėvelius, už kuriuos jam nėra nieko svarbiau pasaulyje.
Tad šioje Jėzaus gimimo šventėje mums apreiškiamas santykis su pačiu kūrėju.
– Kaip būtų tinkamiausia pradėti Kūčių vakarienę, ar nuo kalėdaičių laužymo? Ir ką apskritai tie kalėdaičiai reiškia?
– Tai mūsų, lietuvių, tradicija. Dar kalėdaičių (plotkelių) yra Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, bet daugelyje kitų Europos šalių Kalėdos švenčiamos be jų.
Kaip ir gimtadienius visi švenčia skirtingai, kas plaukia baidarėmis, kas susitinka su draugais ar eina į teatrą – taip ir šalys skirtingai mini Jėzaus gimimą.
Sušiai ir panašūs patiekalai – tikrai ne nuodėmė, bet man asmeniškai norėtųsi tradiciškesnio, nuo vaikystės matyto Kūčių stalo vaizdo.
Kurį laiką gyvenau Italijoje, Toskanoje, buvo visai kitaip – italai Kūčių vakarą kepa kimštą riebią kiaulės koją, kurią valgo su lęšių koše, mums tai buvo didžiulis kontrastas, palyginus su mūsų pasninku.
Taigi namuose galima daryti įvairiai, svarbu, kad viskas vyktų darnoje ir taikoje. Paprastai vienas žmogus, šeimos galva ar vyresnysis, palaimina maistą, kurį valgysime, tuomet laužiame kalėdaitį – dalijamės vieną ar kiekvienas turi savo ir duoda atsilaužti po gabalėlį kitiems – ir palinkime kiekvienam ko nors gero, padėkojame ar atsiprašome, jei to reikia. Kalėdaitis – tai tarsi susitaikymo simbolis.
– Koks, jūsų nuomone, turėtų būti Kūčių stalas – dabar vis kyla klausimų, ar ant jo gali būti lašišos ar sušių? Ir ar būtina suruošti dvylika patiekalų?
– Dvylika patiekalų tikrai neprivaloma, tiesiog buvo dvylika apaštalų, dvylika Izraelio giminių, ir šis skaičius simbolizuoja pilnatvę.
Į majonezą mišrainėje ir kitus netinkamus produktus ant Kūčių stalo seniau buvo žiūrima griežčiau, dabar jau būna visaip. Sušiai ir panašūs patiekalai – tikrai ne nuodėmė, bet man asmeniškai norėtųsi tradiciškesnio, nuo vaikystės matyto Kūčių stalo vaizdo.
Mes namie po kalėdaičio pirmiausia valgydavome vadinamuosius šližikus (kūčiukus), stengdavomės paragauti visų dvylikos patiekalų. Man skaniausia būdavo džiovintų grybų sriuba su burokėliais (ji Aukštaitijoje reikšminga, kaip ir cibulynė Žemaitijoje), na, o tada eidavome prie visaip paruoštos silkės – tas šventinis stalas tikrai gausus, nors be mėsos ir pieno produktų.
– Pasninko jūs laikotės griežtai, o ar raginate tai daryti kitus?
– Pasninkas – mėsos atsisakymas penktadieniais – pats savaime nelabai keičia žmogaus gyvenimą. Gerai būtų, jei šalia to žmogus praktikuotų ką nors, kas jam padėtų tobulėti, visavertiškiau gyventi, išsilaisvinti iš priklausomybių. Atsimenu, kai buvau paauglys, per gavėnią ir per adventą neklausydavau muzikos, neidavau į repeticijas. Taip per pasninką tarsi įsivedi discipliną, kad susistyguotum gyvenimą, galbūt kam nors kitam skirtum laiko, atsisakęs to, kas tau nėra būtina.
– O koks turėtų būti katalikiškas Kalėdų šventimas, jei mišiose jau apsilankyta – daugiau rekomendacijų lyg ir nėra?
– Na, žinoma, tradiciniais laikomi Kalėdų dienos pietūs, kur jau būna ir riebių, mėsiškų patiekalų. Ir lieka tikėtis, kad žmonės šią dieną sutinka susitaikę, gerai nusiteikę.
Bet, žinoma, yra tokių, kurie neturi su kuo ar už ką švęsti. Vertėtų juos atsiminti bent jau maldoje.
– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie yra vieniši ir per šventes tas vienatvės jausmas sustiprėja?
– Taip, vienatvė išties suaštrėja... Yra bažnytinių ir kitokių įstaigų, kurios gali šventes praskaidrinti, o pačiam žmogui patarčiau, kad ir kaip sunku būtų tą padaryti, nesėdėti užsidarius ir žengti žingsnelį pirmyn, ten, kur gali sulaukti pagalbos, pajusti bendrystę. Kaip sunku bebūtų, gyventi reiktų judant.
– O ką patartumėte tiems, kurie, nors ir norėtų susitaikyti, viduje vis tiek jaučia pyktį ar apmaudą kam nors iš artimųjų?
– Jei kiti žino apie tą jūsų apmaudą, pyktį, gerai būtų apie tai išsikalbėti ir, žinoma, atsiprašyti. O jei neigiamos emocijos spaudžia viduje, kitiems to nežinant – reiktų atsiminti, kad jūs turite sau padėti, juk nuolatinis apmaudas ar pyktis, kurį jaučiate, visų pirma griauna jus patį, reikia iš to išsilaisvinti. Yra ir galimybių rasti pagalbos – tai ir išpažintis, ir psichologų konsultacijos.
– Kokios bus jūsų paties Kalėdos? Ir, jeigu galima to paklausti, ar kartais nebūna nesmagu, kad visi švenčia namie su šeimomis, o jūs turite dirbti, tegu ir bažnyčioje?
– Žinoma, tarnystėje tokiu laikotarpiu mišių, išpažinčių, žmonių lankymo padaugėja, bet mes su broliais pranciškonais taip pat sėsime prie tradicinio Kūčių stalo, laušime kalėdaitį, dar ir simbolinę dovanėlę vienas kitam paruošime (traukėme lapelius su vardais, kaip mokykloje, bet neišsidavėme, kas ką ištraukė).
Malda už kitą žmogų yra didžiulė dovana – verta laiminti jį mintimis.
Per Kalėdas taip pat sėsime šventinių pietų – žodžiu, mūsų gyvenimas vienuolyne ne taip jau skiriasi nuo įprastinio. Turime ir galimybę grįžti namo pas artimuosius, į tėviškę, bet paprastai nebūna laiko tuo pasinaudoti.
Gražios šventės ir dabar, mes juk žmonės, pasirinkę savo kelią.
– Kokių gražių dalykų matote aplink save prieš pat šventes?
– Smagu pasivaikščioti po miestą, pajusti tas šventines nuotaikas, pamatyti džiugiai nusiteikusių žmonių. Labai tikiuosi, kad žmonės šiuo metu būna laimingesni, juk šventės tam ir sukurtos – ar jos būtų religinės, ar valstybinės, jos skirtos tam, kad žmogus galėtų gyventi džiugiau, galiausiai, turėtų nedarbo dieną ir pailsėtų.
Kaip kunigas noriu palinkėti visiems Dievo palaimos, ramybės ir susitaikymo, o kaip žmogus – linkiu, kad mokėtume pasidžiaugti, pailsėti, palikti kasdienius rūpesčius ir atsitraukti nuo rutinos, lėkimo.
Kartais reikia sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką turime. Jei tau ant stalo netrūksta duonos, tavo šalyje nėra karo – reikia tuo džiaugtis ir už tai dėkoti. Ir prašyti Dievo, kad tai turėtume ir toliau.
