Kai daugelis lietuvių namie puošia vieną eglutę, o gal tik šakelę, vilnietė Asta Kaniušonienė nesikuklina: šiemet papuošė net septynias eglutes (pernai pakako šešių). Tiek eglučių moteriai reikia, nes turi surinkusi solidžią ir labai mylimą senų eglutės žaisliukų kolekciją, tad prieš šventes nori ja iki soties pasidžiaugti ir pradžiuginti artimuosius.
LRT.lt kviečia kartu laukti Kalėdų. Kasdien pasiūlysime idėjų, kaip papuošti namus ir eglę (ir pasipuošti patiems), paruošti švenčių stalą, ką nuveikti ir kaip sužadinti kalėdinę nuotaiką belaukiant švenčių ir kt. Savo šventinėmis rekomendacijomis dalysis ir žinomi žmonės bei LRT veidai: ką jie skaito, kokios muzikos klausosi, kokiomis staigmenomis džiugina save ir artimuosius per gražiausias metų šventes.
Dar prieš penkerius metus gimnazijos meno vadove bei teatro ir etikos mokytoja dirbanti Asta puošdavo vieną eglę kaip ir visi ir ją padabindavo panašiai kaip visi. Tiksliau, turėjo iš vaikystės likusius du labai mylimus žaisliukus – laikrodį, rodantį 23.55 val., ir laputę iš pasakos „Pilkakaklė“.
Šiuos žaisliukus ji visuomet kabindavo ant eglės maždaug ten pat, kur ir jos tėtis, truputį aukščiau nei per vidurį. Šalia pakabindavo senų pas anytą rūsyje rastų žaisliukų, menančių vyro, žinomo aktoriaus Vytauto Kaniušonio, vaikystę, ir dar keliolika, dukros nupirktų sendaikčių turgelyje.
Mano kambaryje, kur stovi trys eglutės, nė šviesos degti nereikia. Būna, grįžtu iš mokyklos pavargusi, nieko nesinori, tada grožiuosi savo eglutėmis ir atsigaunu – man tai pats geriausias poilsis.
Dar seniau Asta buvo mėginusi eglę puošti ir visai paprastai: „Naudojau dviejų spalvų burbulus, mėlynus ir baltus, didesnius ir mažesnius, bet man eglė tada atrodė kažkokia bedvasė. O seni žaisliukai primena vaikystę, jie visi rankų darbo – išpiešti rankomis, vatinukas (pagamintas iš vatos) – taip pat visas nučiupinėtas. Turiu kelis meškučius, kurie tarsi identiški, bet jų ranka pieštų veidukų išraiškos tikrai skiriasi“, – sakė Asta.
Viskas iš esmės pasikeitė, kai 2020 m. viena moters kolegė, žinojusi, kad jai patinka seni eglutės žaisliukai, prasitarė, kad yra jiems skirta feisbuko grupė. „Aš prie jos prisijungiau – ir man tarsi akys atsivėrė! Puoliau pirkti viską iš eilės, gaudavau po kelias siuntas per savaitę. Vėliau jau supratau, kad reikia elgtis išmintingiau, nes atsiranda vis gražesnių žaisliukų“, – sakė moteris.
Tas išmintingas elgesys reiškia, kad dabar ji namuose turi 9 senus lagaminus, dailiai išklostytus aksomu ir pilnus senų eglutės žaisliukų. Beje, lagaminus restauruoti jai padeda vyras, kuriam žmonos pomėgis taip pat patinka.
Nuo pasakų veikėjų iki gilių ir agurkų
Kolekcininkė dabar remiasi žaisliukų katalogais, kuriuose sužymėta, kokios jų serijos gamintos, taip pat ir pažymėta, kurie retesni, o kurių buvo daugiau.
Ji turi išsigryninusi, ką vaizduojantys žaisliukai jos širdžiai mieliausiai, tad dairosi tik jų. Tai yra pasakų herojai (neretai tokie žaisliukai leisti serijomis – tai „Daktaro Aiskaudos“, „Čipolino“, „Žvejo ir auksinės žuvelės“ ir kitų pasakų veikėjai), seni tapyti storasieniai burbulai, pelėdos, meškučiai, vaisiai ir daržovės, nameliai, vatinukai ir gilės.
„Sakiau, kad vatinukų niekuomet nerinksiu – bet užteko pačiupinėti vieną, ir pajutau, kokio jis šiltumo ir mielumo. Arba štai gilės – atrodo, kiek ten jų bebus... O jų yra daugybė, visokių formų, spalvų – fantastika“, – su užsidegimu pasakojo kolekcininkė.
Moteris neturi tikslo būtinai surinkti visą kažkurių žaisliukų seriją. „Tiesiog pamatau kokį žaisliuką – ir pajuntu, kad jis nori būti pas mane“, – sakė pedagogė.
Egles savo namuose ji ir puošia pagal temas. Savo kambaryje šiemet padabino net tris žaliaskares: vieną – savo numylėtiniais meškučiais, kitą – kankorėžiais, trečią – storasieniais burbulais. Šeimos valgomajame stovi eglutė, padabinta vaisiais (ypač daug gaminta žaisliukų, vaizduojančių vynuoges, bet yra ir agurkų, morkų, pupelių ir kt.), dar po vieną stovi sūnaus ir dukros kambariuose.
Visos dovanos keliaus po pagrindine, didžiausia egle, padabintą pasakų herojais, nameliais, Kalėdų Seneliais ir, žinoma, laikrodžiu bei lapute iš Astos vaikystės.
Geriausias poilsis pavargus darbe
Kiekvieną eglę moteris puošia kruopščiai, bent porą valandų – žiūri iš arčiau ir toliau, kur kuris žaisliukas tinka, kur geriausiai žiūrisi. Būna ir taip, kad jai pasirodo, jog vienas meškutis su kitu nedraugauja – jam reikia kitos kompanijos.
Eglutės Kaniušonių namuose dirbtinės, mat moteriai gaila sausį matyti tarpuvartėse išmėtytus gyvus medelius, be to, dirbtinėmis galima džiaugtis nuo lapkričio iki pat vasario. Visos žaliaskarės padabintos girliandomis.
„Mano kambaryje, kur stovi trys eglutės, nė šviesos degti nereikia. Būna, grįžtu iš mokyklos pavargusi, nieko nesinori, tada atsisėdu kambaryje, grožiuosi savo eglutėmis ir atsigaunu – man tai pats geriausias poilsis, meditacija“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ar gruodį negauna labai didelių sąskaitų už elektrą, patikino, kad tikrai ne, ledinės girliandos daug jos neišnaudoja.
Gali kainuoti ne vieną šimtinę
Tačiau seni retesni žaisliukai kainuoja nemažas pinigų sumas. „Pradžioje, kai pradėjau juos rinkti, ir draugų klausinėjau, gal turi ką atiduoti – būdavo, kai kurie atsimindavo, kad kažką nereikalingo matė pas tėvus spintoje. O dabar daugelis žmonių jau supranta, kad tai – šeimos relikvija, ir nori ją saugoti kartu su atsiminimais. Nors buvo ir taip, kad, šiemet gavusi naują auklėtinių klasę, vieną dieną savo kabinete pamačiau dėžutę, o ją atidariusi radau senų žaisliukų – tokia mokinės dovana mane labai sujaudino“, – pasakojo Asta.
Tiesa, feisbuko grupėje dar atsiranda vienas kitas žmogus, kuris pasidžiaugia dėžutę su senais žaisliukais radęs prie šiukšlių konteinerio – gal kas kraustė senų giminaičių paliktą butą.
Skelbimuose gali surasti ir senų žaisliukų, kurie kainuoja 2 ar 5 Eur, bet yra ir tokių, kurie kainuoja 200 ar 500 Eur. Moteriai tam išleistų pinigų visiškai negaila, ji nemąsto apie tai, kad vietoje vieno gyvenimo mačiusio meškiuko būtų galėjusi nusipirkti naujus batus prestižinėje parduotuvėje.
„Kai vyras paklausia, kiek naujas žaisliukas kainavo, būna, atsakau: „Brangiai“ ir nedetalizuoju. Bet patikinu, kad, jeigu jau būtų blogai, tai nemažai savo žaisliukų galėčiau parduoti dar brangiau, nei pirkau, nes jų vertė tik auga“, – pasakojo kolekcininkė, kuri nėra skaičiavusi, nei kiek visi jos žaisliukai kainavo, nei kiek iš viso jų turi.
Daugelis atkeliauja iš Ukrainos
Seniausi žaisliukai Astos kolekcijoje – bene iš 1938 metų (turbūt yra ir senesnių, bet datą nustatyti sunku), didesnė dalis jų pagaminta sovietmečiu. Seniau žaisliukus ji siuntėsi ir iš Rusijos, Kazachstano, dabar siunčiasi iš Ukrainos (kažką dominančio kartais randa ir Lietuvoje).
„Ukrainiečių pardavėjų istorijos dažnai būna liūdnos, jei ne karas, jos tų žaisliukų tikrai nepardavinėtų... Viena moteris pasakojo savo kolekcijos dėžes paskirsčiusi – vieną paliko saugoti pas vieną draugę, kitą – pas kitą, kad prasidėjus bombardavimui neprarastų viso savo turto. Kita moteris atsiuntė man labai mielą mėlyną mergaitę. Parašiau jai, kad tas siuntinukas mane labai nudžiugino, moteris pasidžiaugė, kad mergaitė pakliuvo į geras rankas – jai buvo gaila su ja išsiskirti. Norėjau ją grąžinti, bet pamaniau, kad vėliau vis tiek parduos“, – susigraudino atsiminusi Asta.
Reikia pasigrožėti iki soties
Moteris žino ir tokių kolekcininkų, kurie savo surinktais žaisliukais nė nepuošia namų, juos tiesiog laiko dėžutėse ir kataloguoja. Jai sunku suprasti tokį pasirinkimą – juk ji savo kolekcija džiaugiasi nuolatos, kad ir vasarą.
Viena eglutė jos namuose stovi ištisus metus kaip koks kambarinis augalas. Dažniausiai ji tuščia, bet gavusi naują žaisliuką Asta jį ant jos pakabina – ir kokią savaitę vis prieina juo pasigrožėti. Kai pasigroži iki soties, saugiai padeda jį prie kitų žaisliukų.
„Nežinau, gal tai ir išprotėjimas – bet jis mielas širdžiai. Man tai ir meditacija, ir džiaugsmas, ir gražūs prisiminimai. Man atrodo, kiekvienas žmogus turi rasti jam mielą pomėgį – ir gyventi bus smagiau!“ – sakė Asta.
