Daugiausia apie amžinybėn iškeliavusią pirmąją ponią Almą Adamkienę pasakoja jos darbai, tačiau LRT archyvuose išlikę ir jos pačios žodžiai bei mintys apie sunkiausią gyvenimo etapą Vokietijoje pokariu, apie laimingą santuoką su prezidentu Valdu Adamkumi, apie Lietuvą, kokią pažino čia sugrįžusi, labdaringą veiklą ir save. LRT kviečia prisiminti ją nuotraukose bei archyvuose saugomuose senuose interviu.
„Aš niekada nesigailiu to, kas praeina. Galvoju, kad turėjau pakankamai gerą ir laimingą gyvenimą. Niekad nejaučiau jokio gailesčio ar nusivylimo. <...> Aš visada pasitenkindavau tuo, ką turiu. Niekada neturėjau kažkokių reikalavimų ar neįsivaizduojamų norų. Galbūt todėl man visada būdavo lengviau nei kitiems“, – kadaise interviu žurnalistei Daliai Kutraitei sakė šviesios atminties A. Adamkienė, tapusi šalies elegancijos ikona ir gražiu pirmosios ponios pavyzdžiu.
Ji gimė 1927-ųjų vasario 10-ąją Šiauliuose, Onos ir Stasio Nutautų šeimoje, augo su seserimi Danute. Rusų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą Nutautų šeima pasitraukė į Vokietiją.
„Laikas po karo buvo bene sunkiausias, persmelktas nežinios. Keturiese gyvenome viename kambarėlyje, nebuvo darbų, gyvenome, galima sakyti, priklausomi nuo kitų, nuo amerikiečių. Tačiau tuo metu daugybė šeimų buvo išardytų, tad vien jau buvimas kartu mums buvo didelė laimė ir džiaugsmas“, – prisimindama likimo išbandymus, buvo sakiusi pirmoji ponia.
A. Adamkienė, tuo metu Nutautaitė, Vokietijoje baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją, kur sutiko būsimą vyrą Valdą Adamkų.
„Susipažinome ant laiptų. Ėjau žemyn, jis bėgo į viršų labai skubėdamas. Prisimenu, sustojo, pasižiūrėjo ir nuėjo, o po to, savo draugui pasakė: „Jei kada gyvenime vesiu, tai bus ta mergaitė, kurią sutikau ant laiptų.“ Tada jis net mano vardo nežinojo. Nuo to viskas prasidėjo“, – prisiminimais dalijosi A. Adamkienė.
Ji pasakojo, kad lemtingas susitikimas su būsimu vyru įvyko iškart po to, kai išeiviai sužinojo, jog Vokietijoje bus lietuvių gimnazija, o po poros savaičių jiedu susitiko ir vienoje klasėje.
„Visi šventai tikėjome, kad grįšime į Lietuvą, todėl norėjome kuo greičiau pradėti mokytis“, – pridūrė A. Adamkienė, ne kartą atviravusi, jog visą gyvenimą svajojo apie grįžimą į tėvynę Lietuvą.
„Karui pasibaigus, galvojome, kad grįšime į namus. Ir nors tai neįvyko, vis tiek visą laiką skyrėme lietuviškoms organizacijoms ir pan. Sakyčiau, kad savotiškai šalinomės amerikiečių draugystės norėdami nenutolti nuo savo krašto, nuo savo žmonių“, – laidai „Stilius“ buvo sakiusi ponia Alma.
Dar gyvendama Vokietijoje A. Adamkienė studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, o 1949 m. su šeima ir V. Adamkumi persikėlė į JAV. Ten Alma dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje.
1951 m. Valdas ir Alma Adamkai iškėlė vestuves. „Atsimenu kiekvieną šventės minutę. Ji vyko viename klube Rokforde, 160 kilometrų nutolusiame nuo Čikagos. Šventėje dalyvavo 40 svečių, visos pamergės buvo iš Rokfordo, visi pabroliai – iš Čikagos.
Beje, visi svečiai buvo lietuvaičiai, taigi, galima sakyti, tuokėmės labai lietuviškoje aplinkoje. Ir pati vestuvių ceremonija vyko lietuvių bažnyčioje, o patiekalus šventei paruošė nuotakos mama ir draugės“, – apie prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius vykusias savo vestuves LRT.lt yra pasakojęs V. Adamkus.
Nuo 1962 m. net dvidešimt penkerius metus A. Adamkienė vadovavo iš JAV lietuvių bendruomenės aktyvisto Juozo Bačiūno įsigytai Tabor Farmos vasarvietei, tapusiai svarbiu lietuvybės centru.
Grįžę į Lietuvą Valdas ir Alma Adamkai aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime. 1998 m. V. Adamkus buvo išrinktas prezidentu, o Alma netrukus įkūrė savo vardo labdaros ir paramos fondą.
„Per pirmuosius rinkimus važinėjau su Valdu. Jis daugiausiai važinėjo po kaimus, po miestelius. Ir jam, ir man Lietuva buvo išsvajotas kraštas, bet visos kasdieninės Lietuvos mes dar nepažinojome. Ir tikrai, būtų neteisinga sakyti, kad šalį pažinojome. Mums reikėjo susipažinti su viskuo – su Lietuva klestinčia, su vargstančia, su Lietuva beteisių...
Džiaugiuosi, kad su juo važinėjausi – jis salėse kalbėjosi su žmonėmis, bendravo, o aš bendravau su eiliniais žmonėmis, su vaikais. Man buvo įdomu pamatyti, kaip jie gyvena, kokiose mokyklose mokosi.
Mano susidarytas įspūdis – kad reikia pagalbos kaimo mokykloms, kaimo vaikams. Visuomet prisimindavau, kaip mano mama vis pasakodavo, kaip pirmą kartą atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje trūko inteligentų. Kaip iš kaimo ir užsienio grįžo žmonės, kurie Lietuvą mylėjo, dievino ir norėjo atstatyti.
Kaip mama sakė, ateidavo pasiaukojimo pilni žmonės, kurie darė viską, kas buvo prašoma. Jie negalvojo, kiek jiems bus mokama, jie tiesiog norėjo, kad Lietuva greičiau atsistotų ant kojų. Galvoju, kad jei tada atsirado tiek daug protingų, gabių žmonių iš kaimo, tai reiškia, kaimas išaugino patriotą.
Dabar turi būti tas pats. Jei kaime duosime sąlygas tokias, kokias turi miesto vaikai, mes galime atrasti talentus. Išaugs žmonės, kurie pasižymės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Svarbiausia suteikti jiems sąlygas“, – laidoje „Be pykčio“ mintimis dalijosi A. Adamkienė.
Nuo pat veiklos pradžios A. Adamkienės fondas organizavo „Kalėdų karavano“ projektą, kurio metu būdavo renkamos kalėdinės dovanėlės vaikams. Karavanas aplankydavo Vilniaus, Kauno, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Šilutės, Klaipėdos bei Šiaulių regionų miestus ir miestelius.
2017-aisiais Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentė Dalia Grybauskaitė A. Adamkienei įteikė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių – taip įvertinta labdaringa veikla, kuria, būdama pirmąja šalies ponia bei vėliau, A. Adamkienė užsiėmė net penkiolika metų.
„Man atrodo, kad duodami, padėdami ir suteikdami džiaugsmo kitiems, patys sau sukuriame didžiausią šventę. Kadangi tada žmogus gali drąsiai ir su pasitenkinimu pasakyti, kad šventės praėjo reikšmingai. Nereikia jokios reklamos, nereikia, kad apie tai rašytų ar žinotų, užtenka, kad tu pats tai jauti ir nuoširdžiai darai. Manau, tai didžiausia dovana sau“, – laidoje „Be pykčio“ kalbėjo ponia Alma.
„Jei laimėčiau milijoną, pastatyčiau senelių namus, ne prieglaudą, o namus, kuriuose žmonės turėtų po porą kambariukų, bendrą valgyklą, skaityklą, būtų vežiojami į koncertus, – beveik prieš 20 metų duodama interviu laidai „Be pykčio“ sakė A. Adamkienė. – Milijono aš nelaimėjau, tačiau noras padėti niekur nedingo. Pagalvojau, kad reikia auklėti vaikus, duoti jiems išsilavinimą, juos taip auklėti, kad jie būtų geri piliečiai, kad jie išmoktų gerbti žmogų, ko Lietuvoje dar labai trūksta.“
1998-aisiais A. Adamkienė buvo išrinkta Lietuvos metų moterimi. Per apdovanojimų laidos „Stilius“ paklausta, kaip mano, už ką yra tokia mylima Lietuvoje, pirmoji ponia pritilo.
„Norėčiau, kad man kas nors paaiškintų ir pasakytų, – prisipažino ji. – Toks nuoširdumas, toks parodytas dėmesys, mane tikrai labai jaudina, tikrai esu labai dėkinga už tai. Tačiau atsakyti, už ką, tikrai negaliu – žinau, kad čia yra daug moterų, kurios seniai dirba panašų darbą ir daug yra padariusios. Ir aš didžiuojuosi, kad lietuvės moterys yra tokios veiklios.“
V. ir A. Adamkai Lietuvoje priėmė ne vieną užsienio monarchą. Japonijos imperatoriaus vizitas Lietuvoje:
Elžbietos II vizitas Lietuvoje:
Taip pat žiūrėkite dokumentinį filmą „Prezidento vienatvė“:
