„Išmokau su tuo gyventi, eiti lėčiau, kalbėtis, kvėpuoti. Tai tikrai ne nuosprendis“, – apie ją lydintį nerimo sindromą portalui LRT.lt sako aktorė ir prodiuserė Gabija Siurbytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį ką tik pasirodžiusioje juostoje apie mokslininkę, taip pat lydimą nerimo. Dėl savo darbo aktorė pasiruošusi bet kam – nugalėti savo baimes, perplaukti visas jūras, o dažnai ir dirbti neskaičiuojant valandų. Su Gabija kalbamės apie likimo išbandymus, prabangą daryti tai, ką myli ir kone du dešimtmečius trunkančią santuoką.
– Po serialo „Trolių ferma“ premjeros pasiekė žinia, kad serialas atrinktas į prestižinį tarptautinį Berlyno filmų festivalį. Tai – vienintelis serialas iš Baltijos šalių ir pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai serialas yra pristatomas A lygio festivalyje. Matyt, ne veltui sakoma, kad geri dalykai reikalauja kantrybės ir pastangų.
– Išties, „Trolių ferma“ brandinta trejus su puse metų. Tiesa, minčių sukurti kokybišką lietuvišką serialą turėjau jau prieš dešimtmetį. Viskas susiklostė taip, kad teko savo idėją užkonservuoti. Dirbdama koprodiusere įvairiuose užsienietiškuose, dažniausiai švediškuose, serialuose, pažiūrėjau, kaip ten viskas daroma, kaip planuojami finansai ir supratau, kad visa tai galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Taip gimė „Trolių ferma“ – komiška 5 dalių drama, pristatoma kaip dramedija apie meilę, kerštą ir internetą.
Mano kelionė su nerimu yra kaip kelias nuo A iki B – tik, kai jau pagalvoju, kad priartėjau prie to B, paaiškėja, kad jis dar toli toli...
– Atrodo, kad jums visai smagus metas, kai viena premjera veja kitą – į kino teatrus žengia ir juosta „Man viskas gerai“, kurioje taip pat atliekate pagrindinį vaidmenį. Šis, panašu, buvo jums visapusiškai nemenkas išbandymas.
– Kaip juokavo komanda, režisierius (Ernestas Jankauskas, Gabijos vyras – LRT.lt) kiekvieną filmavimo pamainą bandė mane nužudyti, bet jam nepavyko! (Juokiasi.)
Filmuojantis man teko ir po pievas su aukštakulniais bėgioti, ir būti uždarytai už grotų, filmuotis po vandeniu ir virš vandens, nors kartais šis būdavo kone ledinis ir pan. Tam, kad būčiau geros fizinės formos, prieš filmavimus ruošiausi su treneriu, be to, per pirmuosius filmavimus kausčiusios filmavimų po vandeniu baimės atsikračiau – perėjau svarbiausią ir sunkiausią povandeninio nardymo mokymų dalį.
Aš buvau moksliukė, visuomeninių organizacijų narė, Moksleivių sąjungos viceprezidentė, o jis man atrodė nuplyšęs muzikantas.
– Anksčiau daugeliui turbūt buvote geriau žinoma kaip filmų prodiuserė, tačiau 2018 m. pasirodžius juostai „Čia buvo Saša“, o dabar – „Trolių fermai“ ir „Man viskas gerai“, atrodo, kad įvyko tam tikras lūžis ir jus vis geriau pažįstame kaip aktorę.
– Turbūt taip susidėliojo, kad Lietuvoje kiek užtrukau. Iš tiesų, visų pirma esu aktorė. Nors ir prieš tai turėjau smulkesnių vaidmenų, lietuvišku debiutu kine laikau vaidmenį Emilio Vėlyvio filme „Zero“. Esu dėkinga režisieriui už pasitikėjimą, nes man tai buvo svarbus postūmis – supratau, kad tikrai noriu būti kine, būtent čia jaučiuosi savo vietoje.
Po to susikroviau lagaminus ir išvykau į Niujorką pasimokyti kino vaidybos, o tam, kad galėčiau vaidinti ir teatre, kuris mane taip pat labai žavi, grįžusi iš JAV, baigiau Jono Vaitkaus kuruojamą kursą LMTA.
Po studijų vaidinau ir teatre, turėjau didesnių ar mažesnių vaidmenų, bet dažniau užsienietiškuose filmuose ar serialuose, kurie pas mus nebūtinai plačiai nuskambėdavo. Pasirodžius juostai „Čia buvo Saša“ galbūt vėl apie save priminiau.
Manau, tai, kad ir prodiusuoju, ir vaidinu, yra mano stiprybė. Kažkada pati labai skyriau šiuos du dalykus – buvo laikas, kai prodiusuodama nesakiau, kad dar ir vaidinu, o vaidindama neminėjau prodiusavimo. Galiausiai supratau, kad esu, kas esu ir negaliu savęs dalyti į dvi dalis. Juolab sakoma, vaidyba ir vadyba skiriasi tik viena raide (Juokiasi).
– Trumpam sugrįžkime į studijas Niujorke, skamba įspūdingai. Kaip dabar prisimenate tą laiką?
– Tuo metu Lietuvoje nebuvo galimybės mokytis kino vaidybos. Taigi dairiausi mokyklos, kurioje galėčiau leisti sau pastudijuoti svetur. Tais metais labai daug dirbau renginių organizavimo srityje, taip pat buvau režisieriaus asistentė. Mano vyras Ernestas taip pat labai daug dirbo, taigi jis man atidavė viską, ką turėjo, aš pridėjau savo turimą sumą ir man pavyko išvykti į itin intensyvius 3 mėn. trukmės mokymus Niujorke.
Tą laiką prisimenu tik gerai – man pavyko nusifilmuoti daugybėje studentiškų filmų, turėjau nuostabią italę vaidybos dėstytoją, kuri labai palaikė, savo kurse susipažinau su labai skirtingais žmonėmis – jame buvo brazilė, meksikietis, indė iš Kanados, „Mis Malaizija“.
Visi mano pinigai tada buvo skirti mokslams, dar reikėjo sumokėti už būstą ir pavalgyti, tad tuo metu net garsioji „Starbucks“ kava man buvo prabanga. Pusryčiaudavau užkandinėse, kuriose už kelis dolerius galėdavau nusipirkti porą blynų, o mano pietūs būdavo dešrainiai po 2 dolerius, tiesa, pardavėjas man darė nuolaidą taigi galėdavau papietauti už 3 dolerius. Tie dešrainiai buvo tokie skanūs, kad jų skonį sapnuoju iki šiol.
Taupiau ir todėl, kad labai norėjau įsigyti knygų apie aktorystę. Save vadinu knygomane, visada labai daug skaičiau, tad Niujorke susiradau knygyną, kuriame buvo prekiaujama dėvėtomis knygomis, kai keliavau namo, knygos užėmė pusę mano lagamino. Maždaug taip atrodė mano Niujorkas. Tą miestą iki šiol labai mėgstu ir pasiilgstu. Tikiuosi, neilgai trukus ten ir vėl nukeliausiu.
Turbūt esu keistas naujadaras, nes ir man pačiai reikėjo susivokti, kaip prisistatyti ir save susidėlioti.
– Niujorkas apipintas legendomis ir stereotipais, visai kaip ir aktoriaus profesija. Ar dažnai tenka susidurti su tam tikrais įsitikinimais, lydinčiais aktorystę?
– Labai norint gal ir būtų galima kokią nors etiketę užklijuoti, bet tie, kas mane geriau pažįsta, nė nebando – mane labai sudėtinga įstatyti į kažkokį stereotipų rėmą, nes aš niekur netelpu ir netinku. Aš ir prodiusuodama sugebu kūrybiškai skraidyti, o vaidindama matematiškai mąstyti. Turbūt esu keistas naujadaras, nes ir man pačiai reikėjo susivokti, kaip prisistatyti ir save sudėlioti.
– Sakėte, kad negalite savęs dalyti pusiau – esate ir aktorė, ir prodiuserė, ir dar turbūt vadovė – turite ir jau daugiau nei dešimtmetį gyvuojančią kino gamybos kompaniją „Dansu“.
– „Dansu“ atsirado Ernesto mintyse. Kai Lietuvos kino studija buvo privatizuojama, jis pagalvojo, jog būtų smagu turėti savo įmonę. Iš pradžių didelių ambicijų neturėjome, tiesiog norėjome susikurti darbo vietą, kurioje būtų gera. Taip ir nutiko. Mes abu labai mėgstame filmavimo aikštelę, mums patinka darbas už kadro, patinka žmonės, su kuriais dirbame. Į nieką to neiškeisčiau.
Be to, esu labai laiminga aktorė, nes išgyvenu ir iš prodiusavimo, tad man nebūtina imtis širdžiai nemielų vaidmenų vien tam, kad sudurčiau galą su galu.
– Galbūt ta meilė darbui ir bendri interesai jus suvedė su vyru, režisieriumi Ernestu Jankausku?
– Susitikome dar mokyklos laikais. Ernestas buvo muzikantas, turėjo grupę „Balloons“, kuriai visai neblogai sekėsi. Grupė turėjo studiją mokyklos rūsyje ir ten repetuodavo. Mano tuometinis vaikinas kūrė jiems interneto svetainę ir kartą į repeticiją nusivedė mane. Taip ir susitikome.
Tačiau meilė neužgimė staiga. Aš buvau moksliukė, visuomeninių organizacijų narė, Moksleivių sąjungos viceprezidentė, o jis man atrodė nuplyšęs muzikantas. (Juokiasi.)
Nors kažkada tikėjau, kad kai sutinki savo žmogų, iškart tai supranti ir įsimyli, mudviem viskas susiklostė kitaip – ilgą laiką bendravome ir tik tada supratome, kad esame daugiau nei draugai.
Esu visiškai pasiruošusi toliau perplaukinėti pasitaikančias srutų jūras vardan to, kad galėčiau daryti tai, kas man patinka.
– Galbūt ta draugystė ir yra patvarus pagrindas tvirtai, 17 metų besitęsiančiai jūsų santuokai?
– Iš viso kartu esame dar ilgiau – gal 19 ar 20 metų. Atrodo, tiek daug, bet tas laikas prabėgo nejučia. Iš tiesų sugebėjome pamiršti savo santuokos dešimtmečio metines, 15-ųjų nepaminėjome dėl pandemijos. Galbūt norėtųsi surengti smagią šventę su draugais, nes pačios vestuvės buvo labai smagios. Juokauju, kad sutikčiau išsiskirti tam, kad su tuo pačiu žmogumi vėl galėtume susituokti ir taip atšvęsti.
– Kaip manote, kas padeda išlaikyti tą tvirtą ryšį?
– Tikriausiai tai, kad vienas su kitu esame labai atviri. Nesistengiame nieko „užvynioti“ ar nutylėti – net jei pabostame vienas kitam, taip ir pasakome. Tai kainuoja daug darbo, nepatogumo, tikrai ne visada lengva visiškai atsiverti, bet kai esi atviras sau ir savo partneriui, santykiams tai labai padeda. Mūsų draugai neretai sako, kad mūsų pora yra tam tikras rodiklis, įrodantis, kad meilė šioje žemėje dar egzistuoja. Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, nes mes ir pasipykti tikrai mokame.
Svarbu aiškiai suvokti, kad esame lengvai pakeičiami.
– Tikriausiai tai neišvengiama, nes kartu ir dirbate. Veikiausiai darbo ginčai kartais persikelia į namus.
– Turbūt tiesiog yra porų, kurios negali dirbti kartu, o yra ir tokių, kurios gali. Esame iš pastarųjų. Mes ir pasiginčijame, ir pasipykstame, tačiau tuo pat metu vienas kitą labai palaikome ir papildome. Turime daug skirtingų talentų, o visus juos sujungus į vieną viskas visai neblogai klostosi. Be to, esame nusibrėžę taisykles ir aptarę, kuris kokioje srityje priima galutinį sprendimą kilus ginčui.
Vis tik net ir kartu dirbdami vienas kito labai pasiilgstame. Yra ir projektų, kuriuose dirbame atskirai, tad tikrai pabuvę kartu jaučiamės nebent atostogaudami.
– Jei jau esate nusistatę santykių darbe taisykles, galbūt ir savo darbo valandas stengiatės riboti – turintys savo įmones paprastai laiko neskaičiuoja.
– Ir aš! Bet ne todėl, kad esu darboholikė ir perfekcionistė (o tikrai esu), o todėl, kad labai patinka tai, ką darau. Žinoma, būna pervargimo ir perdegimo laikotarpių, tačiau vis tiek džiaugiuosi galėdama dirbti mėgstamą darbą – tai didžiulė prabanga.
Ir esu visiškai pasiruošusi toliau perplaukinėti pasitaikančias srutų jūras vardan to, kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, kad galėčiau būti ten, kur jaučiuosi geriausiai ir savo darbą išmanau.
Viena tų minėtų jūrų ir yra neskaičiuojamas darbo laikas ir užimti savaitgaliai. Tik aš nesu išskirtinė – nemaža dalis kūrėjų, prodiuserių ir kūrėjų savo darbą mėgsta ir elgiasi taip pat.
Kalbant apie psichologinę sveikatą, daromės brandesni, suvokiame, kad reikia skirti laiko poilsiui. Taigi nebelekiu tiek, kiek lėkiau prieš dešimtmetį, jau išmokau išvažiuoti savaitei atostogų, išjungti telefoną, kompiuterį.
Turbūt svarbu aiškiai suvokti, kad esame lengvai pakeičiami. Visų pirma, pasaulis nesugrius, jei savaitę netikrinsi elektroninio pašto ir kolegos tikrai išsivers be tavęs. Visų antra, jei neturėsi sveikatos ir būsi nuvarytas nuo kojų, tave taip pat ras kuo pakeisti. Ši mintis dvigubai motyvuoja sustoti ir pailsėti.
Nemokamų pusryčių nebūna, tad už galimybę daryti tai, ką noriu, moku įtampa, stresu, nuovargiu, kritika.
– Sakėte, jūsų kelyje būta perdegimo momentų. Kaip save pagauti? Įmanoma laiku sustoti?
– Dažniausiai patys ir esame kalti – nesuplanuojame savo laiko, savęs netausojame. Svarbu klausytis savo organizmo įspėjimų, kad jau prieiname liepto galą. Kiekvienas turime savo saugiklius – kad pasiekiau savo ribą, suprantu, kai nieko daugiau nebenoriu ir naktimis pradedu žaisti PlayStationu. Kai pastebiu, kad neįdomu niekas, tik žaidimas, suvokiu, jog reikia atostogų.
O kai šios nepadeda, padeda psichoterapija, kurią taip pat lankau ganėtinai seniai. Be to, internete bei knygose yra daugybė informacijos, kuri gali padėti surasti tinkamą pagalbą ir susidėlioti tinkamiausią veiksmų planą.
– Veikiausiai dirbant kino industrijoje ir be pervargimo papildomų stresorių užtenka – konkurencija, tam tikri vis dar neišgyvendinti reikalavimai išvaizdai ar net amžiui...
– Negaliu skųstis – pati tokį kelią pasirinkau ir žinojau, kur einu. Galiausiai kaskart, kai atsirasdavo papildomų niuansų, kurių nebuvau numačiusi ar apgalvojusi, galėjau apsisukti ir pasakyti „Šis darbas ne man“.
Situacija gerėja, stengiamės būti vienas kitam pakantesni, draugiškesni, bet mano profesija yra meninė profesija ir kuriu žmonėms. Tai ir mano profesijos grožis, ir įtampa – neišvengiamai visi apie tavo darbus turės savo nuomonę, kritikuos, o gal su purvais maišys. Nė viena meninė profesija to neišvengia.
Nemokamų pusryčių nebūna, tad už galimybę daryti tai, ką noriu, moku įtampa, stresu, nuovargiu, kritika. Aš galiu išvengti perdegimo, galiu rinktis su kuo dirbti, bet negaliu išvengti visuomenės atsako.
Net ir kartu dirbdami vienas kito labai pasiilgstame.
– Atvirai prakalbote, kad jau 15 metų gyvenate su nerimo sindromu ir panikos priepuoliais. Kokia ta jūsų kelionė?
– Mano kelionė su nerimu yra kaip kelias nuo A iki B – tik, kai jau pagalvoju, kad priartėjau prie to B, paaiškėja, kad jis dar toli toli... Kartais stengiuosi greitai bėgti ir pabėgti nuo šalia esančio nerimo, bet jis – labai geras maratonininkas, tad jei aš bėgu, jis mane iškart pasiveja.
Kai išmokau eiti lėčiau ir priimti jį kaip pakeleivį, jam tas keliukas pradėjo patikti mažiau. Taip juokauju, o iš tiesų, tiesiog susitaikau su situacija tokia, kokia ji yra, išmokau su tuo gyventi, eiti lėčiau, kalbėtis, kvėpuoti. Tai tikrai ne nuosprendis.
– Jo tikriausiai yra ir dabar, kai pristatėte net du savo darbus. Ar po dviejų premjerų laukia atostogos, ar naujų darbų verpetai?
– Šių metų premjeros vainikavo labai intensyvius 2022-uosius. Juos taip pat pradėjau su premjera – su Ainiu Storpirščiu pristatėme spektaklį „Plaučiai“. Po to filmavausi Vokietijoje, „Trolių fermoje“, taip pat viename seriale, kurį kūrėme kartu su ukrainiečiais. Taigi po tokio etapo tikrai jaučiuosi nusipelniusi atostogų. Labai tikiuosi, kad kai kurie darbai turės tęsinį, ir toliau norėčiau kurti serialus. Galiausiai yra daugybė problemų ir temų, kuriomis norisi kalbėti, idėjų jau taip pat turiu ne vieną ir ne dvi.
Serialą „Trolių ferma“ žiūrėkite sekmadieniais nuo 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT mediatekoje. Kiekvieną iš penkių serialo epizodų sekmadieniais palydi ir populiariausiose tinklalaidžių platformose pasirodysianti LRT tinklalaidė „Gilyn į Trolių fermą“. Joje lankosi kūrybinė „Trolių fermos“ komanda bei kviestiniai svečiai, analizuojantys epizoduose gvildenamas manipuliacijų, interneto trolių, melo ir keršto temas.
