Veidai

2021.10.12 10:57

Atviras Mildažytės interviu: supratau, kokia apsvaigusi esu, ir vis tiek važiavau, žinojau, tikriausiai, kad mane sustabdys

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt2021.10.12 10:57

„Aš supratau, kokia apsvaigusi esu, ir aš vis tiek važiavau. <...> Kodėl aš taip padariau, aš nežinau“, – specialioje LRT.lt transliacijoje atvirai kalbėjo Edita Mildažytė. Kodėl sėdo už vairo išgėrusi, ji sakė bandanti išsiaiškinti psichoterapeuto kabinete.

Žurnalistė neslėpė – leisdama valandas areštinėje, daug ką apgalvojo. „Aš visada sakydavau: „Jeigu perskaitysit, kad sulaikė Mildažytę neblaivią už vairo, tai bus netiesa.“ Bet šį kartą tai buvo tiesa.“

Žurnalistė, televizijos laidų vedėja E. Mildažytė rugsėjo 19 d. buvo sulaikyta prie vairo apsvaigusi nuo alkoholio ir atsidūrė areštinėje. Jos vairuojamas automobilis sustabdytas Vilniuje, Nemenčinės plente. Moteriai nustatytas 2,36 promilių girtumas (vidutinis girtumo laipsnis).

Specialioje LRT transliacijoje Editą Mildažytę kalbino LRT.lt vyriausiasis redaktorius, žurnalistas Mindaugas Jackevičius.

Edita Mildažytė – atvirai: supratau, kokia apsvaigusi esu, ir vis tiek važiavau

– Edita, pastarosiomis savaitėmis dėl skandalo, kada vairavote išgėrusi, buvote dėmesio centre ir iki šiol tebesate. Kaip šiandien jaučiatės?

– Taip gerai, kaip galima tokioje situacijoje jaustis. Jaučiuosi taip, kaip, turbūt, jaustųsi kiekvienas žmogus tokioje situacijoje, tik dar pridėkite tą viešumą, kuris yra.

– Viešumas, turbūt, ir buvo nemaloniausias momentas.

– Viešumas visada yra nemaloniausias momentas, ir aš pagalvojau, kad, turbūt, mes esame pasiekę tokį viešumo ir viešinimo lygį, kad visai nesvarbu, ką tu padarai – teigiamą ar neigiamą veiksmą, vis tiek galutinis komentarų arba apžvalgų taškas bus tau neigiamas.

Nes jeigu aš, pavyzdžiui, dabar būčiau ištekėjusi, tai galutiniai komentarai vis tiek būtų labai neigiami. Tai, tiesą pasakius, aš pirmą kartą gyvenime žinau, už ką aš gaunu. Nes iš tikrųjų esu prisidirbusi, tą pripažįstu ir suprantu, už ką gaunu. Nes esu kalta. O šiaip gaudavau lygiai taip pat, tik nežinodavau, už ką.

Stumdama valandas areštinėje, aš labai daug ką apgalvojau, ir apie savo kolegas daug ką, ir apie vienokį elgesį kolegų, ir apie kitokį elgesį kolegų

– Turbūt laimėjusi Nobelio premiją mažiau dėmesio būtumėte sulaukusi iš žiniasklaidos.

– Tai jūs pasižiūrėkite, laimėjo „Auksinius liūtus“. Kiek išėjo pranešimų atskiroje filmų kategorijoje mūsiškėje? Paskui mergaitės laimėjo puikią vietą Venecijos bienalėje. Mes net nematėme tų spektaklių, mes net nematėme, kaip jie atrodo. Kiek kartų parodėme? Ir tai parodė, turbūt, jūsų portalas ir nacionalinis kanalas. Daugiau niekas. Galų gale ta pati mūsų superžvaigždė, megažvaigždė operos solistė Asmik Grigorian. Kiek jau mes ja pasidžiaugėme? Ir graži, ir jauna, ir įdomi, ir padūkusi, ir žvaigždė. Na, ir ką?

– Edita, grįžkime į tą dieną. Kas tokio atsitiko, kad sėdote už vairo su 2,36 promilės?

– Žinot, kad aš iš tikrųjų niekur neturėjau važiuoti ir net nebuvo tokio plano. Bet ar jums taip yra buvę, kai jūs darot beprotybę, suprantat, kad ją darot, ir darot ją toliau? Yra buvę tokių dienų?

– Prigavote, sunkiai kažką atsakysiu. Jums buvo ši diena?

–Tai buvo taip. Aš supratau, ką aš darau. Nebuvo taip, kad aš nesuprasčiau, kad būčiau kažkokios afekto būsenos ir t. t. Aš supratau, kokia apsvaigusi esu, ir aš vis tiek važiavau. Ir žinojau, tikriausiai, kad mane sustabdys. Kodėl aš taip padariau, aš nežinau.

Tai va dabar nuėjau pas psichoterapeutą išsiaiškinti, ką aš padariau ir kodėl aš tai padariau. Nes aš nesu iš tų vairuotojų apskritai, kurie, pavyzdžiui, geria kokį nors nealkoholinį vyną ar nealkoholinį alų. Niekada aš net negeriu jokių ten taurių šampano. Visi mano draugai buvo žiauriai nustebinti, nes aš visada sakydavau: „Jeigu perskaitysit, kad sulaikė Mildažytę neblaivią už vairo, tai bus netiesa.“ Bet šį kartą tai buvo tiesa.

– Edita, ar tai buvo pirmas kartas, kada tokią beprotybę padarėte?

– Šiaip beprotybių visokių esu padariusi įvairių.

– Bet už vairo išgėrusi.

– Ne, ne. Be abejo. Aš teises turiu nuo 1987-ų metų. Tai kiek laiko aš vairuoju, nebuvau sulaikyta niekada analogiškoje situacijoje ir niekada nesu sukėlusi jokios avarijos pati per tiek metų.

– Sutikite, kad gimėte po labai laiminga žvaigžde, nes nei kitų užmušėte, nei sužalojote, nei pati susižalojote.

– Tai yra didžiausia laimė, kad šitoje situacijoje aš niekam nepadariau nieko blogo. Išskyrus sau pačiai – tai vienintelė nesėkmė. Bet vis dėlto, taip sakant, stumdama valandas areštinėje, aš labai daug ką apgalvojau, ir apie savo kolegas daug ką, ir apie vienokį elgesį kolegų, ir apie kitokį elgesį kolegų ir t. t.

Ir ką turėčiau, turbūt, padaryti, tai ypač atsiprašyti tų žmonių, kurie dėl tokio vairuotojo prarado savo artimuosius, kurių vaikai arba bet kokie artimieji buvo suluošinti ir t. t. Tai mane Dievas saugojo ir aš tau papasakosiu dar vieną dalyką.

Mano kaimynas, kurio durys yra greta, va tokiu būdu neteko savo dukters, ji ėjo su mano sūnumi į tą pačią klasę. Na, ir aš sėdžiu toje areštinėje ant tų gultų ir galvoju: „Bet tai kaip aš Rimui pasakysiu? Ką aš jam pasakysiu? Ką aš pasakysiu jo žmonai?“. Galvoju, va, pareisiu, ir ką man dabar reikės jiems pasakyti? Ir aš kokias dvi naktis dėliojau atsiprašymo laišką jiems. Dėliojau, dėliojau, vienaip, kitaip. Ten nukerpu, ten pridedu.

– Nedrįsote išsiųsti? Netinkamas buvo?

– Aš jo neparašiau, neradau tiesiog teksto. Ir kadangi jiems susiklostė dar ir visokių laimingų aplinkybių šalia tų nelaimingų gyvenime, tai aš einu su anūkais į vaikų žaidimų aikštelę ir žiūriu, iš priekio ateina jis. Jis mane taip paguodė, ir iš tikrųjų man tiek daug pareiškė palaikymo, užuojautos ir sakė: „Vaikeli, tu tik negalvok. Visiems visko būna, tau pasisekė.“ Ir supratau dar vieną dalyką: kaip yra sunku mylėti kaltą žmogų. Suprantat? Nes aš įsivaizduoju, kad tas žmogus, kuris važiavo su ta „City Bee“...

Nuėjau pas psichoterapeutą išsiaiškinti, ką aš padariau ir kodėl aš tai padariau.

– Kur įvyko nelaimė.

– Taip. Jam tai įvyko rimtai. Ir kažkokiai šeimai įvyko baisi tragedija. Tai čia yra didžioji problema. Bet, sakau, ir čia Dievas mane myli. Ir susitikau Rimą, tai nebereikėjo ilgai galvoti, ką čia daryti.

– Edita, LRT pranešime rašoma, kad jūs kreipėtės profesionalų pagalbos. Ar pripažįstate, kad turite alkoholio vartojimo problemų?

– Ne, neturiu problemų, ir tą pasakė ir psichoterapeutas. Sakė, jeigu nori, tai gali ateiti, bet tai nėra alkoholio vartojimo problema.

– Bet kieno? Nes yra sakoma, kad pirmiausia reikia pripažinti sau, ir dažniausiai tie žmonės, kurie turi problemų, visų pirma neigia.

– Aš neneigiu to, užtai ir nuėjau pas profesionalą. Jeigu pajutau, kad pusė Lietuvos mane kala prie kryžiaus, pusė – gydo, na, tai, vadinasi, geriau aš gal pasigydysiu. Tai ir sakau, nuėjau. Sulaukiau, kol grįš iš užsienio mano specialistas, kurį aš gerbiu ir kuriuo pasitikiu, bet tai nėra kokia nors specializuota priklausomybių terapija. Ne. Tai yra terapija, bet kitokia.

– Bet lankysitės nuolat pas specialistą?

– Aš nežinau, ar aš lankysiuosi. Manau, kad lankysiuosi. Ir manau, kad gal man netgi bus labai įdomu, ir tai gal bus visai naujos patirtys ir visiškai nauji dalykai. Manau, kad vis tiek kiekvienas toks atsitikimas kur nors tave atveda. Tai tik tiek, kad, žinai, būna smūgis minkštas, nusileidimas – kietas, būna smūgis kietas, nusileidimas – minkštas. Tai čia aš į viską tą žiūriu kaip į patirtį. Labai nemalonią, labai sudėtingą, bet kaip į patirtį.

– Žinote, kada nutiko šis įvykis, skaičiau komentarus ir mačiau ne vienoje vietoje: „Štai, Mildažytė tiek metų bėdomis prekiavo, pasirodo, kad ir savų bėdų turi.“

– Tai labai gražiai peliukai („Dviračio žinios“ – LRT.lt) sakė. Tai kas šitą bėdą pirks dabar?

– Psichoterapeutas gal nupirks.

– Gal ir nupirks. Aš manau, kad jeigu patirsiu ką nors tikrai įdomaus, vertingo ir kažką labai naujo, sukrečiančiai įspūdingo ir naudingo visuomenei, tai būtinai apie tai pranešiu.

– Ir papasakosite savo pavyzdžiu, kad žmonės turi problemų ir ne gėda kreiptis į specialistus.

– Ne, tai aišku, kad ne gėda. O kokia čia gėda.

– Edita, minėjote apie tai, kad pusė visuomenės kalė prie kryžiaus, kita pusė guodė. Kurių buvo daugiau?

– Nežinau, nes turiu prisipažinti, kad neskaičiau nei straipsnių, nei komentarų. Elementariai saugodama savo psichiką. Nes nuo to niekas nepagerės. Faktas yra toks, koks yra, jis yra jau įvykęs, o kas vyksta aplink, tai akmuo įkrito į vandenį ir ratilai eina. Jeigu nori, kad jie nenustotų eiti, tai dar pamėtai akmenukų aplinkui, bet jau tas pagrindinis akmuo nugrimzdo, jis toks yra, koks yra, ir jis nepuošia, aišku.

– Gatve galite pereiti laisvai?

– Galiu. Bet, žinokite, kiek žmonių mane stabdo, reiškia man užuojautas. Šiaip tai labai noriu padėkoti žmonėms už tą palaikymą. Aš suprantu, kad jie nepalaiko paties fakto ir nėra čia nieko pagirtino. Bet tas palaikymas, kad žmonės reaguoja į tai kaip į klaidą. Ir aš suprantu, kad klaida yra atleidžiama vieną kartą. Tai irgi tą labai aiškiai suprantu, kad tai negalėtų būti sisteminiai kokie nors dalykai.

Jeigu, sakykime, mūsų karta buvo labai išreikštai alkoholikų karta, tai aš manau, kad jaunesni už mus yra pakankamai aiškiai išreikšta narkomanų karta.

– Tai tarsi įsipareigojimas prieš visuomenę.

– Tai jau čia toks įsipareigojimas, kad mažai nebus.

– Pastebėjote, kad žinomiems žmonėms, mylimiems žmonėms visuomenė atlaidesnė, nes kiek teko skaityti, tarkime, komentarus socialiniuose tinkluose, tai labai daug palaikančių.

– Žinot, aš jums pasakysiu, kad, turbūt, yra visaip. Bet aišku, kad kiekvienam žmogui būtų žymiai maloniau, jeigu būtų likę inicialai ir įvykis, nes tokių kaip aš šiandien Lietuvoje yra kokie trys tūkstančiai ir ten kažkiek šimtų. Su maždaug tokiomis promilėmis sulaikytų ir t. t.

Ką jūs apie juos žinote? Nieko, jeigu jie nieko neiškrėtė. Kiti dar ir iškrėtė: apdaužė mašinas, įvažiavo kur nors, kad ir į kokią šiukšlių dėžę. Būtų užtekę įvažiuoti į mažiausią šiukšlių dėžę ir jau būtų kitaip traktuojami visi šitie dalykai.

Tai aš manau, kad tiems žmonėms, kurie yra nežinomi, tie įvykiai susiklosto žymiai paprasčiau. Ir ne veltui mano tyrėja sakė: „O, mes čia tų pavardžių garsių, tai žinai, kiek čia... Negalvok, kad čia kas nors tokio.“

– Dar stosite prieš teismą, dar turės būti etapas.

– Be abejo. Aš puikiai viską tą suprantu.

– Negaliu nepaklausti, kaip tas laikas areštinėje?

– Nieko. Viskas ten buvo normalu. Tik unitazas, jeigu išjungdavo vandenį, tai jis visiškai iš visur išsijungdavo, o jeigu jį paleisdavo, tada jis nonstopu bėgdavo. Tai aš turėdavau rinktis, ar klausytis, kaip tas vanduo kliokia, ar paprašyti, kad atsuktų vandenį, nes gerti noriu. Tai nieko, paskui perkėlė į kitą... Šiaip patalpos visiškai normalios, nauja ta areštinė, tiek, kad buvo vėsu. Tai šiek tiek buvo šalta.

– Ką mąstėte tuo metu? Keikėte save, verkėte, atgailavote?

– Ne, aš tiesiog labai... Žinote, kaip yra. Aš esu iš tų žmonių, kurie yra tikrai gyvenime lupti. Ir aš labai greitai supratau. Mane sustabdė ir aš labai aiškiai supratau, kas dabar bus. Man nebuvo jokių ten klausimų, kaip čia atrodys, galbūt kaip nors kitaip bus. <...> Aštuntą valandą pasižiūrėjau į laikrodį, pagalvojau, kad „aha, jau turėtų prasidėti“. Bet kadangi aš neturėjau telefono, nes jis buvo paimtas, tai aš visiškai ramiai praleidau tą naktį.

– Žinojote, kad kolegų žurnalistų būrys už to lango laukia ir tyko?

– Be abejo. Ir aš visai gal būčiau išėjusi pas tuos savo kolegas ir būčiau gal ką nors pasakiusi. Bet man patys pareigūnai sakė: „Žinai, mes tau pasakysime labai paprastai: jeigu byloje kokių nors įrodymų gali nebūti, tai jų ir nebūna. Arba jeigu ko nors nėra, tai to ir nėra. Tai jeigu tavo vaizdo ten nebus, tu tikrai dėl to nenukentėsi.“ Ir esu labai dėkinga už tą patarimą.

– Suprasti taip, kad geriau neprisišnekėti dar daugiau?

– Ne, ne tik dėl to. Dėl to, kad tu išeini iš areštinės ir tos nuotraukos jau yra. Ir jos yra visiems laikams. Jas visada ištrauks, jos visada bus ir t. t. Tada, vadinasi, geriau elgtis taip, kad jų nebūtų.

– Edita, šiandien išplatintame pranešime rašote, kad jūs ir užaugusi, kaip ir jūsų amžiaus žmonių dalis, toje alkoholio visuomenėje.

– Tai be abejo. Mes visi esame užaugę alkoholinėje visuomenėje, kur visi įvykiai, ar jie būtų geri, ar jie būtų blogi, ar jie būtų ritualiniai, ar jie būtų, sakykime, šeiminiai, jie vis tiek vienaip ar kitaip yra lydimi alkoholio. Ar susitinka du draugai, eina alaus išgerti į barą, ar susitinka dvi draugės, eina gerti kokio nors ten putojančio šampano, ar šermenys: tai vis tiek, vyrai, sušalot, po stikliuką.

– Brendžiuko ar likeriuko.

– Ko nors. Štai giedam kalnus, tai labai ilgai, tai reikia duoti giedotojams ir užkąsti, užvalgyti. Imkit folklorą, imkit bet kokį filmą. Imkit bet kokį, nežinau, trilerį, ne trilerį – tai ten ne tik kad girti važiuoja, ten ir skraido girti. Arba, pavyzdžiui, tas pats Jamesas Bondas.

– Ir žiniasklaidos pasaulis ypač, kada pašneku su veteranais to paties LRT, tai pripasakoja istorijų, kad būdavo įprasta ir laidas atšvęsti, ir viešai, ir kabinetuose.

– Tai jūs taip jau paimkit ir pagalvokit, kiek yra kokių nors tokių tikrai linksmų nutikimų ir kokių nors fokusų įvykę visiškai blaiviems. Beveik niekada, ar ne? Juk visi prisiminimai, visi nuotykiai, visi, su nedidelėmis išimtimis. <...> Ta pati, pasižiūrėjau, Kazimiera Kymantaitė. Lentą tik ką atidarė. Tai pasiskaitykite jos atsiminimus. Arba ten kokia nors Galina Dauguvietytė. Pasiskaitykite jos atsiminimus. Yra labai pasikeitęs gyvenimas, labai pasikeitę dalykai.

Kitas dalykas, kad jeigu anksčiau, pavyzdžiui, gerai įpiešusią Galiną kas nors suvairuodavo gatvėje, tai ją stengdavosi saugiai parvesti namo ir perduoti vyrui. O dabar pastatytų prie medžio, „prisifotkintų“ ir sudėtų į feisbuką.

– Pati per gyvenimą irgi kalbinote ne vieną žmogų, turėjusį problemų su alkoholiu, tiek moterį, tiek vyrą.

– Labai nedaug kalbinau. Kalbinau „Bobų vasaroje“ ir tokia viena labai smagi moteris, baisiai ji piktinosi, kodėl ją uždarė į profilaktoriumą ir kodėl jai neleidžia gerti, nes ji pati nebuvo priėmusi tokio sprendimo. Ir ji tiek pikta, sakė: „A kodėl? Ir Adamkus, ir kiti, ir Brazauskas, net ratu susistoję geria. O kodėl man negalima?“. Aš manau, kad čia yra vienintelis kelias, kai pats žmogus nusprendžia.

– Jūsų akimis, kiek alkoholizmas bėda Lietuvoje? Kiek tai socialinė problema?

– Man labai sunku atsakyti į šitą klausimą. Yra ne tik alkoholizmas, yra ir narkomanija. Ir jeigu, sakykime, mūsų karta buvo labai aiškiai alkoholikų karta, tai aš manau, kad jaunesni už mus yra gana aiškiai išreikšta narkomanų karta. O dabar jeigu įbristume giliai kalbėdami apie svaiginimosi tradicijas ir t. t., tai svaiginasi visas pasaulis, net ir gyvūnai.

– Tik čia patikslinsiu, juk nekalbame apie pasiteisinimą ar kad alkoholis yra gerai?

– Ne, tai aš tiesiog kalbu, kad apskritai mokslininkai tiria, kas atsirado, ar duona, pavyzdžiui, ar alus pirmiausia. Nes, teoriškai galvojant, maisto buvo galima žymiai paprastesniais būdais gauti. Sakykime, nusišovus kokį paukštį. O įsivaizduok: sėti, nuimti tą derlių, nukulti, sumalti ir t. t. Koks procesas.

– Bet tą dieną jau ne derlių ėmėte.

– Ne, ne, ne.

– Edita, dar viena tema. Portale LRT.lt jau kitą savaitę pasirodys naujas jūsų projektas, vadinsis „Svečiuose pas Editą“. Turbūt reikia čia patikslinti, kad tai nėra šios laidos reklaminė kampanija ir ta laida buvo nufilmuota gerokai anksčiau iki to nemalonaus įvykio.

– Taip, iš tikrųjų visos laidos jau buvo nufilmuotos vasarą, ir tai visiškai akivaizdžiai matyti. Čia turbūt LRT TELEVIZIJA padarė didelių nuolaidų, aš taip įsivaizduoju, man. Ir dėl to, turbūt, kad norėjo tęsti sutartį ir įsipareigojimus, parodė gerą valią, už tą aš esu labai dėkinga. Tai ta laida turėtų prasidėti, kaip aš suprantu, 18 d., ar ne?

– Taip, kitą savaitę, pirmadienį. Kokia bus laida? Ar tai bus kažkas panašaus į „Bobų vasarą“ ar „Vakarą su Edita“?

– Ne, tai yra tokie ramūs pašnekesiai kokia nors įdomia tema namuose. Mes ir tokį šūkį sugalvojome: „Išsivirk arbatos ir apsiauk šlepetes.“ Nes mes labai daug dabar turime tos parketinės žurnalistikos, kur viskas yra iš studijų, kur viskas yra apie kokius nors reikalus.
Jūs pagalvokite, jeigu jums dabar reikėtų padaryti kokį antropologinį vaizdą, kaip gyvena žmonės. Ką galima būtų iš kokių laidų paimti, kad sukurtum tokį vaizdinį? Aš kažkada juokiausi, kad iš mano „Bėdų turgaus“ kada nors, po kokių 20 metų, rašys antropologines disertacijas.

– Nes tikri žmonės su tikromis bėdomis.

– Taip, bus tikra medžiaga. Ir tai bus tas lobynas, iš kurio galima kaip iš kokio Buračo nuotraukų paskui semti. Tai, atsispiriant nuo šito, man tiesiog norėjosi paprastų pašnekesių su paprastais žmonėmis. Tiksliau – ne su paprastais žmonėmis, o su įdomiais žmonėmis, kurie vis tiek namų aplinkoje kitaip atsiskleidžia ir jie vis tiek yra tokie lengvesni, tikresni.

Man norėjosi tokios šviesos žiežirbos, tiesiog kad būtų ten tas dvidešimt kelias minutes žmogui klausančiam šviesu. Ir viskas. Nes man atrodo, kad šitas laikas yra tikrai labai sunkus visai visuomenei, tai nėra paprastas laikas. Mes kada nors atsigręšime, kai jau išsirankiosime savo visas psichozes ir visokius kitokius nukrypimus, tai tada, manau, labai paaiškės, po kokių penkerių, šešerių metų, kas tai buvo per laikas.

– Edita, labai įdomus sutapimas, kad pirmoje laidoje kalbinsite teatro ir kino aktorių Marių Jampolskį, kuris visiškai atsisakė alkoholio.

– Tai čia nėra visai sutapimas, mes iš tikrųjų planavome tą laidą rodyti truputį vėliau, bet suprantama, kad dėl šitų aplinkybių ji tiesiog labai derėjo. Ir mes visai net nesitarėme su Mariumi, kad jis kalbės apie tai, kad jis nevartoja alkoholio.

Jis atvažiavo ir kažkodėl pats tai pareiškė. O kadangi pareiškė ir turėjo visą savo pagrindimo sistemą, ir buvo sugalvojęs, kodėl jis taip nutarė ir kodėl jam dabar taip yra labai gerai, tai mes apie tai ir šnekėjomės. Taip tiesiog susiklostė.

– Galbūt užkrėtė Mariaus pavyzdys, įtikino, kad tikrai nuostabi savijauta, kai visiškai nevartoji alkoholio?

– Žinot, aš jums pasakysiu, kad tai yra labai rimtas sprendimas, ir, norint tokį sprendimą viešą padaryti, reikia labai apgalvoti, labai apsispręsti ir žinoti, kad tu tikrai taip nori pasielgti. Suprantate, turbūt, alkoholis – kaip ir vaistai. Pasidaro nuodas tada, kai yra dozė ir vartojimo terminai. Kaip ir bet kas kitas.

Tai aš asmeniškai turbūt turiu apie ką pagalvoti, bet tie žmonės, kurie sugeba normaliai tvarkytis su šitais reikalais, manau, neturėtų būtinai sekti mano pavyzdžiu.

Jeigu anksčiau, pavyzdžiui, gerai įpiešusią Galiną kas nors suvairuodavo gatvėje, tai ją stengdavosi saugiai parvesti namo ir perduoti vyrui. O dabar pastatytų prie medžio, prisifotkintų ir sudėtų į feisbuką.

– Kokių dar pašnekovų ir kokių temų sulauksime laidose?

– Pašnekovų pačių įvairiausių. Man iš tikrųjų padarė gana didelį įspūdį, kad visi atlikėjai (mes filmavome tuo aktyviuoju laiku, vasara dar buvo), jie turėjo darbo, bet tai buvo toks nerimas.

– Nerimas dėl ko?

– Todėl, kad ir vėl alkana žiema. Visiškai neaišku, kada...

– Bus užsidarymas, nebus, kovido kokie skaičiai bus.

– Bus užsidarymas, nebus. Gali kas nors suorganizuoti kokių nors vakarėlių Kalėdų ar Naujųjų metų... Žmonės pavargo gyventi be kalendorių, žmonės pavargo gyventi be jokių gairių, ir atlikėjai iš tikrųjų šiuo periodu suprato, kad jie yra paskutiniai šitoje eilėje. Kad už jų jau tik praraja, nes jiems buvo labai aiškiai parodyta, kad jeigu kas nors niekam nerūpi, tai jie nerūpi niekam.

Ir nesvarbu, ar tai yra klasikinės muzikos atlikėjai, ar tai yra kokio nors komedinio žanro, ar ten yra kokie nors renginių organizatoriai, – jie visi yra paraštėse. Tai dar kas turi kokį etatėlį, tai dar už to etatėlio kabaliuojasi. Bet žinai, gali sakyti, kad nuostabu yra daryti koncertą vienam žiūrovui. Gal ir nuostabu. Vieną kartą.

– Jeigu už jį kas sumoka.

– Taip. Ir vieną kartą. Matosi, kad žmonės yra ties emocinio išsekimo riba. Priėmimas žinote, kaip krito į visas meno specialybes. Dėl to, kad vaikai tiesiog suprato.

– Ar iš to valgysi duoną.

– Ne, tai yra paskutinis daiktas, ką tu galėsi panaudoti esant kokiai nors kritinei situacijai.

– Edita, dabar pati, apibendrinant, kaip išgyvenote karantiną ir tą kovidinį laikotarpį?

– Sunkiai mes labai išgyvenome. Pavyzdžiui, per pernai, esant bet kokioms aplinkybėms, kokios buvo, nesvarbu, sirgome, nesirgome, kas nors iš komandos iškrenta, atsisakinėja, visą laiką suėsdavo ne galvojimas dramaturgiškai, kaip padarysi, bet galvojimas, kas neatsisakys ir kas su kuo neturėjo kontaktų. Ir jeigu vairuotojas negali, tai gal operatorius gali, o jeigu pašnekovas negali, tai gal jo marti gali apie tai kalbėti.

Įsivaizduokite, kad mes per praeitus metus padarėme 36 valandas „Daiktų istorijų“ ir 36 valandas „Vakaro su Edita“. Per vasarą irgi 36 serijas „Svečiuose pas Editą“, tada du filmai buvo pabaigti ir dar turėjau prisifilmuoti „Daiktų istorijoms“ kokius 10 siužetų. Tam, kad galėtume normaliai startuoti. Tai, sakykite, kokios priklausomybės ir kada? (Juokiasi.)

– Skamba labai produktyviai.

– Tai taip ir yra.

– Tai tie metai buvo išnaudoti kūrybai.

– Buvo, bet sakau, ta logistika visa ir tas toks vartymasis per galvą neišėjo, matyt, į naudą man, bet neišėjo ir kitiems mūsų grupės nariams, nes yra tokių visokių rimtų sveikatos problemų.

– Jaučiate visuomenės psichologinį nuovargį, apie ką kalba specialistai, kad eilės pas psichiatrus, pas psichologus?

– Aš manau, kad čia jau net ne pas psichiatrus ir ne pas psichologus dabar yra laikas eiti, nes yra kažkoks visuotinis piktumas bala žino ant ko, kažkoks pasiskirstymas kažkokiomis grupėmis. Man atrodo, kad visuomenės tikslas yra ne vieniems nubėgti pirmiems ir paskui laukti kitų, kurie iš paskos atlapatuoja.

Jeigu mes esame visuomenė, tai mūsų tikslas yra kažkaip kaip galima geriau nugyventi ir kaip galima smagiau maišantis pasiekti kokių nors bendrų tikslų. Tai šita dviejų greičių Lietuva ir šitas kažkoks garsiai neįvardijamas vienų piktumas ant kitų, man atrodo, yra šito psichologinio nuovargio išdava. Ir žmonės nesupranta, jiems reikia ką nors kaltinti, ir tiesiog vieni kitus kaltina.

– Reiktų daugiau draugiškumo, kalbėjimosi?

– Tas kalbėjimas, matote, irgi darosi apsimestinis. Nes kai kalba profiliai, tai nekalba žmonės. Net politikai, kodėl jie negali priimti sprendimų? Nes jie renka „laikus“. Tai suprantate, jeigu aš rinkčiau „laikus“, tai tikrai neateičiau pas jus.

– Ši laida filmuota jūsų sodyboje, teisingai?

– Taip.

– Rasdavo kelią žmonės?

– Ten labai lengva rasti kelią iš tikrųjų. Ta sodyba yra mūsų su vyru su meile sukurta ir tikrai man buvo labai smagu joje priimti žmones. Ir kažkada seniai seniai buvo tokia mintis, kad ten būtų gal galima filmuoti laidas, tik aš buvau sugalvojusi kitokio pobūdžio.

Tarp kitko, paskutinius trejus metus ir „Bėdų turgų“ mes ten filmavome, tai nebuvo labai didelė naujiena. Bet taip, kad jau sodyba taptų ir, sakykime, interjeru, taip atsitiko pirmą kartą. Ir viskas Jums.

– Beje, paminėjote kelią. Kas jus dabar vežioja? Nes automobilis konfiskuotas ir greičiausiai neteksite teisės vairuoti.

– Jis dar nėra konfiskuotas, jį konfiskuos, turbūt, teismas. Bet taip, <...> jokie „City Bee“ man negalioja ir jokie ten galėjimai dalintis...

– Teks sėsti ant paspirtuko, kurių Vilniuje pilna?

– Visaip gali būti. Bet šiaip tai važiuoju arba taksi, arba su kokiais pavežėjais, arba kas nors nuveža. Arba tariamės, pavyzdžiui, jeigu filmavimo grupė, tai tariamės su operatoriais. Bet aišku, problemų yra. Galvoju, kad gal reikės kokį vairuotoją samdyti.

„Svečiuose pas Editą“ – nuo spalio 18 d., pirmadieniais ir ketvirtadieniais, LRT.lt mediatekoje.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt