25-metį trankiai atšventęs „Keistuolių teatras“ taip pat minėti 30-mečio nepanoro – vienas aktorių Aidas Giniotis LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ sako, kad „keistuoliai“ visada darė kitaip, o dabar švęsti gimtadienius arenose madinga. Režisierius pasakoja, kad „Keistuolių teatro“ kitoniškumas leidžia jaustis ir saviems tarp svetimų, ir svetimiems tarp savų, ir nesistengiant pritraukti žiūrovų.
A. Giniotį kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.
– „Keistuolių teatrui“ praėjusiais metais sukako 30 metų. Nebuvo didelio baliaus – atsimenu, 25-metis buvo švenčiamas „Žalgirio arenoje“.
– „Keistuolių teatras“ visą laiką kažkuria prasme būdavo opozicinis. Mes visą laiką stengdavomės daryti kitaip, originaliai arba netgi labai neoriginaliai, jei visi aplinkui darydavo labai originaliai. Arenų atsisakėme, nes koncertai arenose dabar labai populiarūs – kartoti tą patį, ką visi daro...
Visą laiką taip ir gyvenome – sugalvodavome ir sau, ir kitiems kažką netikėto. Tas mus visą laiką veždavo. Lįsdavome į tokius renginius ir sritis, kur teatrui gal ne visada ir derėdavo pagal savo paskirtį ir misiją lįsti, bet tai buvo mūsų savastis.
Mes labai daug bendraudavome su pramogų pasaulio atstovais. Kartais Darius Auželis juokaudavo, kad mes tarp teatralų – svetimi, o tarp muzikantų – savi, savi tarp svetimų ir svetimi tarp savų.
– Jūs buvote pirmas nepriklausomas teatras? Pašėlę 90-ieji – aktyviausias laikotarpis? Buvote visur: renginiuose, prie ežero, lenktynėse... Gal dėl to jus ir mėgo, nes buvote savi.
– Mes labai daug bendraudavome su pramogų pasaulio atstovais. Kartais Darius Auželis juokaudavo, kad mes tarp teatralų – svetimi, o tarp muzikantų – savi, savi tarp svetimų ir svetimi tarp savų.
Kiekvienas iš mūsų nebuvo apsiribojęs vien teatru. Mūsų domėjimosi ratas buvo platus – mūsų niekas nebūtų privertę lįsti į muzikos pasaulį, jeigu mums tai nebūtų buvę artima. Taip viską susuko likimas – buvome jauni, veržlūs ir visko labai norėjome, mūsų apetitas buvo labai didelis.
Tuo metu nelabai turėjome šansą įsiprasminti kaip teatras. Buvo sunku išgyventi kaip teatrui, nes teatras nėra pigus menas. Bet verstis, muzikuoti ir viską daryti aukštyn kojom būdavo gana pigu – reikėjo tik vaizduotės ir polėkio.
Mes nelabai skųsdavomės dėl žiūrovų – jie kažkaip ateidavo. O kodėl ateidavo? Lyg ir nedarėme nieko specialiai – darydavome tai, kas mums iš tikrųjų rūpėdavo, ką norėdavome daryti.
– Ar žmonės dabar eina į teatrą? Buvo visokių laikų: buvo laikas, kai būdavo neįmanoma gauti bilietų, o būdavo, kai teatras vegetavo, paskui – vėl bumas.
– Kažkas iš kolegų sakė, kad teatre visą laiką krizė. Tai amžinas judėjimas – žiūrovai, kurių vakar nebuvo, šiandien yra, bet rytoj jų vėl gali nebūti. Viskas priklauso nuo to, kiek tau pačiam teatras reikalingas – ne kaip projektas ar gyvenimo šaltinis. Yra sena, banali gyvenimo tiesa: jei negali nekurti, nekurk; negali būti teatre, nebūk.
Mes nelabai skųsdavomės dėl žiūrovų – jie kažkaip ateidavo. O kodėl ateidavo? Lyg ir nedarėme nieko specialiai – darydavome tai, kas mums iš tikrųjų rūpėdavo, ką norėdavome daryti. Mums patiko durniuoti, lakstyti palei jūrą, filmuotis, kurti dainas... Reikia nepamiršti ir laikotarpio – jeigu kas prisimena maestro Vytautą Kernagį, labai daug žmonių pasakys, kad geriausios jo dainos – „Baltojo Nieko dainelės“.
– Autorinės dainos – žanras, kurio vienas iš pradininkų buvo V. Kernagis. Viskas prasidėjo natūraliai, o dabar yra didžiulis judėjimas: „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“... Visi renkasi paklausyti žmogaus, kuris groja akustine gitara ant taburetės.
– Aš atitolęs nuo tos veiklos, juoda katė perbėgo ne laiku ir ne vietoje. Bet tenka pačiam prisiminti V. Kernagį, kurį matydavau. Atsimenu patį pirmą koncertą, kurį mačiau – buvo labai geras sukrėtimas, nes buvau užkietėjęs bitlomanas ir labai nemėgdavau lietuviškos estrados. Pirmą kartą scenoje pamačiau žmogų – manęs nežavėjo, kad jis groja gitara, jis grojo ir pianinu, ir man buvo visiškai vienodai – galėjo ir arfa groti. Bet aš pamačiau scenoje žmogų, kuris yra gyvas, protingas, turi ką pasakyti. Tas mane iškart nupirko. Kai aš jį pamačiau, sprogo kažkokia bomba – va, kas yra daina, muzika, perteikimas.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
