Veidai

2020.01.21 20:30

Brolio netektį prisiminusi Elžbieta Latėnaitė: apie tai reikia kalbėti atmetus kaltę ar gėdą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.01.21 20:30

„Prabanga valandą per savaitę skirti sau, slaptoms ir neslaptoms emocijoms, mintims“, – portalui LRT.lt sako aktorė Elžbieta Latėnaitė. Psichoterapiją ji vadina meilės sau išraiška ir džiaugiasi, kad kreipėsi specialistų pagalbos. Netekusi brolio ji turėjo susidoroti ne tik su neblėstančiu skausmu, bet ir su kaltės jausmu.

– Neretai savo socialinių tinklų paskyrose kalbate labai aktualiomis ir net itin jautriomis temomis, pavyzdžiui, artimojo netektis, savižudybė. Esate atvirai pasakojusi apie asmeninę patirtį netekus brolio, kas paskatino tai padaryti?

– Apie netektis dažniausiai prabylu prieš brolio mirties metines ar po jų. Lapkritį minėjome penktąsias. Tas laikotarpis man visada sunkesnis, tamsesnis, jautresnis. Manau, kad galbūt jau praėjo pakankamai laiko, kad galėčiau apie tai kalbėti.

Prabilusi šia tema „Instagramo“ paskyroje, sulaukiau daugybės sekėjų laiškų, kuriuose jie dalijosi savo netekčių istorijomis. Visas jas vienijo tas pats skausmas, tik vienų jis dar labai šviežias ir aštrus, kiti su netektimis gyvena jau daugelį metų, tačiau vis dar nesusitaiko. Pamačiau, kad su tuo skausmu vaikšto labai daug žmonių.

Netikiu, kad žmogus gali būti geras aplinkiniams, nebūdamas geras sau.

– Manote, šiai temai skiriama per mažai dėmesio?

– Manau, per mažai. Tai nėra labai maloni tema, kažkodėl joje – daug kaltės ir gėdos. Iki šiol yra žmonių, kuriems atrodo, kad toks įvykis užtraukia šeimai tam tikrą gėdą, tarsi ji būtų susitepusi ar kažkas jai būtų ne taip. Neturėtume taip mąstyti.

Be to, žmogui pasitraukus iš gyvenimo, jo artimieji gyvena su kaltės jausmu, nuolat save kankina klausimais, ko jie nepadarė ir ką galėjo padaryti. Apie savižudybę kalbėti reikėtų atmetus kaltę ir gėdą.

Su kaltės jausmu gyvenau ir aš pati, tik po brolio mirties pradėjau daugiau domėtis šia tema. Žinoma, būtų buvę idealu, jei būčiau visa tai sužinojusi daug anksčiau, galbūt būčiau galėjusi kažką pakeisti, galbūt dabar galima padėti kažkam kitam.

Išaugau ir nematuoju savo veiksmų ar žodžių pagal tai, ką kiti pagalvos ar pasakys.

– Sakėte, kad po brolio netekties pradėjote daugiau domėtis šia tema, ką sužinojote?

– Pavyzdžiui, kad reikia nebijoti tiesiai paklausti ir labai atvirai pasikalbėti, apie ką jis galvoja, kas jį kankina, ir paraginti kreiptis į specialistus. Gal žmogus išgyvena būseną, kai jam atrodo, kad tėra vienintelė išeitis, tad svarbu jam įkvėpti vilties ir parodyti, kad išeičių yra ir daugiau.

Žmogui, kuris prasitaria apie norą pasitraukti iš gyvenimo (ar bent įtariate, kad jis gali turėti tokių minčių), reikėtų atviro pokalbio nebijant užduoti tiesių klausimų, pvz., „Ar galvoji apie savižudybę?“ Iš tiesų, informacijos, kaip tokiam žmogui padėti, yra internete (pvz., svetainėje jaunimolinija.lt).

Svarbiausia – neignoruoti, klaidingai nemanyti, kad tokiu būdu žmogus tik siekia dėmesio. Bet kokia užuomina apie savižudybę yra pagalbos šauksmas, į jį reikia žiūrėti rimtai.

Pati tik netekusi brolio supratau, kokia rimta padėtis iš tiesų buvo. Visi stengėmės jam padėti, ypač tėvai, tačiau ir jie, galbūt nenorėdami skaudinti likusių šeimos narių, kai ką pasilikdavo sau.

Nevisiškai žinojau, kas dedasi brolio mintyse, o ir tam tikrų savo asmeninių problemų nebuvau išsprendusi. Netektis, sunkūs asmeniniai santykiai, iššūkiai, su kuriais buvo sudėtinga susidoroti, susidėjo ir mano gyvenime atsirado psichoterapija. Todėl esu dėkinga sau, kad kreipiausi pagalbos.

Dešimt žmonių, sumažinusių mėsos vartojimą, yra daug geriau nei vienas tobulas veganas.

– Jei kalbėtume apie psichoterapiją... Ar pradžioje būna labai sunku? Juk reikia atsiverti žmogui, kurio nepažįsti, o blogiausia – kapstytis savo viduje. Daugeliui analizuoti kitus yra kur kas lengviau nei save...

– Psichoterapija – labai individualus dalykas. Iš pradžių kai kuriems gali būti sunku – ilgai slėptos ir slopintos emocijos gauna leidimą išlįsti į dienos šviesą ir kaip ilgai slėpta žaizda pradeda valytis.

Kartais žmonėms atrodo, kad, pradėjus lankyti psichoterapiją, gyvenimas tarsi pablogėja, bet taip tik atrodo, nes pradedame žiūrėti į tai, į ką seniai reikėjo. Paskui viskas atrodo lengviau ir šviesiau. Vieniems užtenka poros metų psichoterapijos, kitiems reikia ilgiau. Tai ilgalaikis, bet labai apdovanojantis procesas.

Prabanga valandą laiko per savaitę skirti tik sau, savo slaptoms ir neslaptoms emocijoms, mintims, troškimams. Psichoterapija – meilės sau išraiška. Todėl visada noriu šokinėti iš laimės, kai sužinau, kad kažkas iš mano pažįstamų ar draugų pradeda lankytis pas specialistą.

– Įprasta, kad beveik viskas, apie ką prabylame socialiniuose tinkluose, sulaukia skirtingų vertinimų, taip pat ir kritikos ar net užgaulių pastebėjimų. Ar sunku pasiryžti kalbėti? Juolab tokia jautria tema, kaip savižudybė?

– Manau, kad išaugau ir nematuoju savo veiksmų ar žodžių pagal tai, ką kiti pagalvos ar pasakys. Gyvenimas yra per trumpas, kad sprendimo už savo veiksmus valią paliktume kitiems.

Aš to dar tik mokausi, vis dar yra dalykų, kurių nedarau, nes pagalvoju, kad man, kaip aktorei, mamai ar žmogui, kažkas nepridera. Tai nereiškia, kad man visiškai nusispjauti į savo įvaizdį. Esu aktorė ir suprantu, kad įvaizdis – svarbi mano darbo dalis, o tam tikri pasisakymai gali daryti įtaką.

Tikiu, kad kai buvau fanatiška veganė, tai paveikė ir mano kaip aktorės įvaizdį – bet koks radikalumas, kardinalumas ar fanatizmas atstumia žmones. Pusiausvyra turi būti – turi būti savimi ir kalbėti apie tai, kas tau atrodo svarbu ir prasminga. Tik svarbiausia tam pasirinkti laiką ir vietą.

Vis dėlto, labiausiai mums patinka ir įkvepia mus tie, kurie yra autentiški. Nuoširdumas visada paperka ir nežinau, ar vertingas yra nenuoširdus blizgesys ir tobulumas.

– Minėjote, kad buvote fanatiška veganė. Kas pasikeitė – jūsų tonas ar požiūris?

– Požiūris. Buvo laikotarpis, kai, nemažai pasidomėjusi mėsos, pieno, kailių pramone, cirku ir pan., pamačiau nemažai žiaurių vaizdų. Tai mane sukrėtė ir nuliūdino, pasaulis nusidažė juoda ir balta, žmones pradėjau skirstyti į gerus ir blogus, teisius ir neteisius. Laikui bėgant viskas pasikeitė – supratau, kad svarbiausia pastangos.

Vienoje gyvūnų teisių konferencijoje išgirdau puikią mintį apie tai, kad dešimt žmonių, sumažinusių mėsos vartojimą, yra daug geriau nei vienas tobulas veganas. Jau pati pastanga suteikia vilties, kad dalykai vyks geresne linkme, tobulės. Geriau suvalgyti mažiau mėsos nei įprastai, negu staiga per vieną naktį tapti veganu, kai nežinai, ką valgyti, ir pradedi save alinti. Maži žingsniai greičiau nuves į ilgalaikį rezultatą nei kardinalūs pokyčiai.

Galbūt išaugau ankstesnį etapą. Jei anksčiau kur nors nuėjusi nerasdavau veganiškų patiekalų, išvis nevalgydavau. Man buvo svarbiausia likti teisiai prieš save. Dabar tokioje situacijoje tikrai nebadauju: jei nėra ko nors veganams, valgau vegetarišką maistą – manau, svarbiau yra sveikata ir sveikas protas.

Taigi atsiribojau nuo radikalesnių ar kardinalesnių grupių. Žinoma, vis dar seku kai kurių organizacijų, pvz., „Tušti narvai“ ar „Trys paršeliai“ veiklą, žaviuosi jų darbu, tačiau pati į viską žvelgiu kitaip nei anksčiau. Nebesistengiu būti perdėta teisuole ir stengiuosi vadovautis protu.

Prabanga valandą laiko per savaitę skirti tik sau, savo slaptoms ir neslaptoms emocijoms, mintims, troškimams.

Iš tiesų, kai kažkuri tema man tampa įdomi, stengiuosi surasti kuo daugiau patikimos informacijos ir suprasti, kaip viskas yra.

Panašiai buvo ir su skiepais. Turiu septynmetę dukrą Kalistą. Iki penkerių jos neskiepijau, nes mūsų šeimos gydytoja neragino ir neskatino to daryti. Man atrodė, kad skiepai yra pasirinkimas, o ne būtinybė, tad mano dukra nebuvo paskiepyta. Nors nebuvau arši skiepų priešininkė, nebuvau įsitikinusi ir jų svarba.

Vis dėlto, nerimstant diskusijoms šia tema, pradėjau gilintis. Pradėjusi domėtis, ką kalba medikai, kokiais moksliniais tyrimais jie grindžia savo teiginius, nusprendžiau, kad mano dukra vis dėlto turi būti paskiepyta.

Pasiskiepyti nuo tam tikrų ligų nuėjau ir pati. Dabar esu ramesnė, kad apsaugojau savo vaiką ir aplinkinius. Juk reikia nepamiršti, kad esame visuomenės dalis, tad mūsų poelgiai gali turėti įtakos kitiems.

Gyvenimas yra per trumpas, kad sprendimo už savo veiksmus valią paliktume kitiems.

– Skamba labai nesavanaudiškai...

– Manau, kad, kai pasirūpini savimi, gali pamatyti, kas dedasi aplinkui. Kai pradėjau spręsti man iškylančius iššūkius, pradėjau save pažinti, pamilti ir stiprinti, pasidarė lengviau užjausti, pamatyti ir suvokti kitus.

Juk jei net pats sau nerūpi, kas dar tau gali rūpėti? Netikiu, kad žmogus gali būti geras aplinkiniams, nebūdamas geras sau. Taigi pirma reikia pasirūpinti savimi, tada ir visu kitu. Matyt, man taip ir nutiko.

Pradėjau dirbti su savimi, todėl pradėjau pastebėti svarbias visuomenės problemas ir kylančias diskusijas.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien 11:00 - 23:00
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikaltos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI 16:00 - 20:00
(išskyrus švenčių dienas)
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiūsių artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga infomrcija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba pasichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės

Taip pat skaitykite