Bet kuris lietuvis pasakytų, kad Lietuva tapo nepriklausoma 1918 m., tad kodėl 1919 m., Lietuvos delegacijai nuvykus į Paryžiaus taikos konferenciją, visus teko mokyti tarti Lietuvos vardą, o Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, Europos žemėlapyje nefigūravo? To klausia filmo „Lituanie, mano laisve“ režisierė Martina Jablonskytė. Debiutinis režisierės dokumentinis filmas pateikia žiūrovams šiuolaikinę interpretaciją įvykio, apie kurį ir šiandien mažai kas žino ir diskutuoja.
Režisierės M. Jablonskytės dokumentiniame filme „Lituanie, mano laisve“ atsiskleidžia lietuvių delegacijos Paryžiuje avantiūra – darbo 1919-ųjų Paryžiaus taikos konferencijoje aplinkybės.
Tais metais į Paryžių braižyti naujosios Europos žemėlapio susirinko diplomatinis pasaulio elitas. Prancūzijos sostinė tapo tikru diplomatijos centru: visi viešbučiai užsakyti, restoranai – rezervuoti, Versalyje, Quai d’Orsay krantinėje, spaudoje ir miesto salonuose kasdien virė ginčai.
Kaip ten sekėsi lietuviams – nekviestiems, be pinigų, be diplomatinės patirties ir naudingų pažinčių, ne visiems turint reikiamų kalbų įgūdžių, neišmanant etiketo, spaudžiant įtampai Lietuvoje ir nuolatinėms abejonėms, ar Lietuva išvis kam nors reikalinga. Kokia jėga vertė juos tikėti? Ar dabar jos turėtume tiek pat? Filmo kūrėja kviečia pasvarstyti, kaip pasikeitė laisvės ir pačios Lietuvos idėja per šimtmetį.
Laidos kūrėjų nuotr.
„Paklauskite bet kurio lietuvio, nuo kada Lietuva nepriklausoma. Tai aišku, kad nuo 1918 m. vasario 16-osios! Basanavičius, signatarai… Kodėl tuomet mūsų tautiečiams, 1919 m. nuvykusiems į Paryžiaus taikos konferenciją, teko išradingiausiais būdais Lietuvos vardo mokyti ne tik prancūzų visuomenę, bet ir pasaulio didžiuosius, nes tokios valstybės naujai braižomuose Europos žemėlapiuose net nesišvietė?“ – pastebi M. Jablonskytė.
Raktu į uždarą diplomatijos pasaulį tapo O. Milašius
Didžiulė intriga ir iššūkis – šviežiai pažvelgti į svarbų istorinį epizodą be įprastinių klišių, teigia filmo režisierė. Kūrėjų komanda ieškojo dokumentinės medžiagos archyvuose, gilinosi į Aldonos Gaigalaitės „Lietuva Paryžiuje 1919 metais“, Laimono Tapino „Septynios vienatvės Paryžiuje“, Petro Klimo, Juozo Gabrio atsiminimus, Oskaro Milašiaus laiškus ir tekstus, jo poeziją.
„Lietuvos nepriklausomybės ištakų rasti Paryžiuje ir Oskaro Milašiaus poezijoje, sutikite, labai įdomu“, – sako M. Jablonskytė.
Lenkų kilmės prancūzų poetas O. Milašius tapo raktu į uždarą diplomatijos pasaulį. Nors nemokėjo lietuvių kalbos ir niekada Lietuvoje nebuvo buvęs, pasirinko gyvenimą skirti valstybei, kuri politiškai dar net neegzistavo.
„Kokia stebuklinga, švytinti ji atrodė Milašiaus vaizduotėje, kaip įtaigiai jis prancūzams apie ją papasakojo! Jis Lietuva patikėjo su tokia meile, su tokia aistra, kad ji ėmė ir materializavosi“, – mintimis dalijasi režisierė.
Filmo kūrėjų planus koregavo ir tai, jog buvo rasta labai mažai vaizdinės medžiagos: jokių asmeninių nuotraukų, tik jau montuojant filmą, padedant istorikei dr. Vilmai Bukaitei ir jos kolegei dr. Vilmai Akmenytei-Ruzgienei, kūrėjams pavyko gauti keletą grupinių delegacijos nuotraukų.
Mažai žinoma istorija, kaip įkvėpimo šaltinis
„Kuo labiau gilinausi, tuo ši istorija atrodė artimesnė, gyvesnė, spalvingesnė. Kėlė labai daug klausimų. Kas gi ta laisvė? Ar ją gali gauti ant lėkštutės, ar tokia jos prigimtis, kad už ją nuolat reikia kovoti?“ – svarsto M. Jablonskytė.
Režisierė prisipažįsta, kad didžiausią artumą Lietuvos valstybingumo temai pajuto žvelgdama pro Paryžiaus ir dabartinio laisvės suvokimo prizmę. Paryžius, tapęs svarbiu veikėju ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir pačiame filme, savo šarmu ir laisvės aura aukštyn kojomis apvertė ir filmo kūrėjų planus.
„Apie tokį svarbų, bet iki šiol viešai neišartikuliuotą istorinį momentą, nusprendėme kalbėti be konkrečių pavardžių, istoriniam diskursui įprasto patoso ar politinių karjerų analizavimo, o kaip apie fenomenalią vizijos galią, nuostabos ir įkvėpimo šaltinį“, – atskleidžia režisierė.
Filme kalbinamas prancūzų istorikas Julienas Gueslinas taikliai ir aktualiai reziumuoja, kad pasaulio istorijoje nieko nėra nulemta iš anksto, svarbus kiekvienas žingsnis, kiekviena asmeninė istorija. Tik smulkiems veiksmams susisumavus, gimsta didieji istorijos įvykiai. Tad istoriją kuriame visi.
Dokumentinio filmo „Lituanie, mano laisve“ premjera – gruodžio 16 d. 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
Filmo anonsas:
