Tavo LRT

2018.02.01 21:28

R. Kulvinskytė – apie skaudžiausią interviu ir tai, kas leidžia būti atvirai ir stipriai

Lietuvos televizijos žiūrovams patinka geros mergaitės, laidoje stovinčios šalia partnerio ir pratariančios vos kelis žodžius, atvirauja LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ vedėja Rimantė Kulvinskytė. Tačiau ji elgiasi taip, kaip liepia širdis, o ne visuotinai priimtos normos. Nesvarbu, kad dažnai aplinkiniams charizmatiškosios laidų vedėjos poelgiai ar ištartos frazės atrodo sukrečiančios. 

„Mane laidos prodiuseriai supurtė, sakė: Rimante, mes norime Kulvinskytės, norime tavęs. Nebijok ir kokį riebesnį žodį pasakyti, jei ką, mes iškirpsime. Bet tu būsi tikra, mes tave kvietėme į šią laidą, nes norėjom tavęs tokios, kokia tu esi“, – pasakoja moteris. 

Tada, tikina ji, kažkas labai stipriai pasikeitė. „Atsimenu, kad per tą pokalbį labai smarkiai verkiau, sakiau: Jėzus, gi aš esu tokia, kokia esu. O paskui sau pripažinau, kad tikrai ne. Tas noras įtikti žiūrovui labai mane užblokavo“, – prisipažįsta R. Kulvinskytė. 

Pasak pašnekovės, žmonių dėvimos kaukės slepia kasdienio gyvenimo atspindžius. Ji drąsiai rėžia apie dvigubus standartus moterims: pastarųjų vertinamas grožis, kūno linijos, apranga, net šeimos istorija, tačiau, jos teigimu, taip moteriškos lyties atstovės nuvertina savo darbus ir pasiekimus, o paskui pyksta, kad niekas jų neįvertina. 

BNS nuotr.

„Taip turbūt iš seno, tai – niekieno kaltė, mes taip gyvenome visą laiką. Didžiausias siaubas man yra frazė, kad gera moteris turi būti savo vietoje. O kur ta vieta? Kuriame namų kampe? Šitame ar kitame? Prie viryklės, palinkus prie skalbyklės ar ten, darže, ropojant keturiomis ir retinant morkas? Aš nežinau, kur yra ta vieta. Bet niekas mūsų nepastato į šią vietą, mes pačios save pastatome“, – įsitikinusi ji. 

Prie traktoriaus vairo – nuo ketverių 

Iš kur atsiranda moters noras maištauti, ironizuoti, mėtytis iššūkiais? Pašnekovė sako esanti dėkinga tėvams, suteikusiems laisvės ir niekada nevaržiusiems. Užaugusi trijų vaikų šeimoje, ji puikiai žino, ką reiškia mamos stiprybė, tėčio komplimentai ir traktoriaus vairas. 

„Esu mažiausias vaikas šeimoje. Tikrai turėjau besąlygišką tėčio meilę, kurią dabar matau ir žiūrėdama į bendravimą su Luna, mano dukra. Buvau princesė, galėjau daryti ką noriu: dažyti plaukus žaliai, mūvėti džinsus, į kuriuos įsiūdavau automobilio langų tamsinimo plėvelę, ar dėvėti šiukšlių maišų suknelę. Iš tėčio visada sulaukdavau komplimentų ir jis visada mane drąsindavo. Niekada nebuvau išgirdusi, kad mergaitei kažkas nedera“, – tvirtina R. Kulvinskytė. 

Netgi priešingai – nuo ketverių metų tėtis ją pasodino prie traktoriaus vairo. „Laukuose galėjau atlikti mažiausiai fizinio darbo, todėl tėtis mane išmokė vairuoti traktorių, kad važiuočiau tiesia vaga, o visi kiti dirbtų“, – prisimena moteris. 

Kita vertus, prisipažįsta pašnekovė, tėvai nesidžiaugė dukros pasirinkimu studijuoti žurnalistiką. Nuo pirmo kurso ji pradėjo dirbti žurnaliste: rašė straipsnius apie automobilius, domėjosi ir tiriamąja žurnalistika, filmavosi telekomunikacijos reklamoje ir įkūnijo garsiąją blondinę Braškę. 

BNS nuotr.

„Tėtis sakė: būsi beždžionė su mikrofonu. Tada, kai studijavau (o studijas baigiau kone prieš 10 metų), atrodė, kad žurnalistų visi labai nemėgsta, kad tai – ta profesija, kuri neturi didelės pagarbos. Nežinau, kodėl jiems taip atrodė“, – svarsto pašnekovė. 

Vertybių nepamynė ir bulvarinėje spaudoje

Dar vėliau kelerius metus ji dirbo bulvariniame laikraštyje ir tikina visada miegojusi ramia sąžine, nes niekada nepamynė savo vertybių. Tuo metu užsienio kolegų vertinimas net kilstelėjo R. Kulvinskytės profesinį ego. 

„Kai aš pasakydavau, kad dirbu geltonojoje spaudoje, jų akyse tokia pagarba matydavosi, sakydavo: tik patys talentingiausi žurnalistai gali ten dirbti, nes turi surasti kampą ten, kur niekas to kampo neranda“, – kalba ji. 

Tačiau ne visa patirtis tokioje žiniasklaidoje pašnekovei buvo maloni, paskirtų užduočių yra tekę ir atsisakyti. Vienas atvejis, dėl kurio R. Kulvinskytė rizikavo mesti pelningą darbą, įsirėžę jai visam gyvenimui. Tačiau ji prisimena jį anaiptol ne todėl, kad grėsė netekti darbo. 

„Nesutikau rašyti straipsnio apie vienos žymios Lietuvos atlikėjos sveikatos būklę, kuri sirgo maniakine depresija, nors tuo metu ji buvo labai ant bangos, ir tai, be abejonės, būtų pardavę visą tiražą. Pasakiau, kad išeisiu iš darbo, jei man reikės jį rašyti, nes nemačiau, kokią misiją tu atlieki rašydamas apie žmogaus sveikatą: nei tu kažko pamokai, nei įvykdai teisingumą. Tam žmogui tiesiog pablogini gyvenimą. Visi perskaitys ir pamirš tą pačią dieną, o tam žmogui nežinia, kaip gali baigtis“, – įsitikinusi moteris. 

Skaudžiausias ir atviriausias interviu

Ji puikiai išmano pramogų pasaulio taisykles, dėl to su sutuoktiniu Povilu Miškiniu Eidukoniu jiedu nusprendė neviešinti asmeninio gyvenimo. Tačiau prieš kelerius metus taisyklę sulaužė ir visuomenę pasiekė skaudus sutuoktinių interviu apie prarastus dvynius. R. Kulvinskytė neslepia: abu su vyru ilgai svarstė, ar kalbėti apie šeimos tragediją viešai. Tačiau skausmu reikia dalytis, tik atvirumas ir pokalbiai su tais, kurie patyrė tą patį, yra pats geriausias palaikymas, tikina laidų vedėja. 

BNS nuotr.

„Viešiausias, skaudžiausias ir atviriausias interviu buvo tada, kai mes su Povilu pasakojome apie mano pirmąjį nėštumą, apie tai, kaip aš laukiausi dvynių ir mes jų netekome. Bet mes turėjome tikslą. Aš labai norėjau, kad moterys ir poros Lietuvoje, kurios išgyvena tą patį, suprastų, kad jie yra ne vieni, kad tas skaudus išgyvenimas gali baigtis ir laimingai. Mes juk auginame dukrą“, – kalba R. Kulvinskytė.

Moters įsitikinimu, viešas dalinimasis asmeniškomis istorijomis turi duoti kažkokios naudos. „Ateiti ir visiems pasakoti, kaip aš gyvenu, kviesti žiūrėti, kiek aš kiaušinių pusryčiams suvalgau… Man atrodo, kad mes visi taip gyvenam“, – svarsto ji. 

Po pasidalijimo skaudžia istorija šeima sulaukė tik teigiamų atgarsių. „Moterys man rašė, dėkojo, dalijosi savo istorijomis, kitos sakė, kad tą žurnalą pasidėjo į stalčių ir jau patyrė ne vieną ir ne du persileidimus. Būtent mūsų istorija jiems yra labai didelis įkvėpimas. Daugelis dėkojo, kad kalbėjome ir apie Povilo išgyventą skausmą, nes šioje situacijoje vyras kaip ir nustumiamas į šalį. Moterys prisiminė turinčios vyrus ir paklausė jų, kaip jie jaučiasi“, – sako R. Kulvinskytė. 

Visas moters interviu – laidoje „Stilius“.