Pasaulyje apie švietimą vis dar kalbame kaip apie savaime suprantamą teisę. Tačiau naujausia UNESCO „Global Education Monitoring Report“ (GEM) ataskaita primena kitokią tiesą: teisė į mokslą didelei daliai vaikų pasaulyje tebėra pažadas. 2024 m. pasaulyje mokyklų nelankė 273 mln. vaikų, paauglių ir jaunuolių, ir šis skaičius augo jau septintus metus iš eilės. Kitaip tariant, šiandien iš švietimo yra išstumtas maždaug kas šeštas mokyklinio amžiaus vaikas, o vidurinį išsilavinimą įgyja tik apie du trečdalius mokinių.
GEM ataskaita yra vienas svarbiausių pasaulinių švietimo dokumentų, kuris praėjusią savaitę buvo pristatytas UNESCO būstinėje Paryžiuje. Ją rengia UNESCO, tačiau pati ataskaita yra redakciškai nepriklausoma ir skirta stebėti, kaip pasaulis juda link 4-ojo darnaus vystymosi tikslo – kokybiško ir visiems prieinamo švietimo.
Šių metų leidinys yra pirmoji trijų dalių ciklo „Countdown to 2030“ dalis, skirta prieigai ir lygybei švietime. Tai svarbu ne tik tarptautinėms organizacijoms ar ministerijoms. Tokios ataskaitos padeda suprasti, ar švietimo politika iš tiesų pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia, ar tik gerina bendrą statistiką.
Vis dėlto didžiausia GEM ataskaitos vertė yra ne vien perspėjimas. Ji siūlo daug brandesnį žvilgsnį į pažangą. Iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo slogiai, tačiau pasaulis per pastaruosius du dešimtmečius padarė ir didžiulį šuolį: nuo 2000 m. pradinio ir vidurinio ugdymo sistemoje atsirado 327 mln. daugiau mokinių, o bendras mokinių skaičius pasiekė 1,4 mlrd. Priešmokyklinio ugdymo sistemoje mokinių padaugėjo 45 proc., o po vidurinio ugdymo – net 161 proc. UNESCO skaičiuoja, kad tai prilygsta
daugiau nei 25 papildomiems vaikams mokykloje kas minutę.
Čia slypi esminė šių metų ataskaitos mintis: pasaulyje vyksta labai netolygus progresas. Kitaip tariant, vienu metu galioja dvi priešingos švietimo tiesos.
Skirtumas tarp ambicijos ir realybės yra labai svarbus ir Lietuvai.
Pirma, pažanga tikra, nes daugiau vaikų nei bet kada anksčiau iš viso patenka į švietimo sistemą. Antra, pažanga pernelyg lėta ir per silpnai orientuota į labiausiai pažeidžiamus vaikus, todėl pasaulis tebetolsta nuo pažado užtikrinti švietimą visiems iki 2030 m.
GEM autoriai gana tiesiai pripažįsta, kad trys didieji tikslai: visuotinė pradinio ugdymo prieiga (1990 m.), visuotinis pradinio ugdymo baigimas (2000 m.) ir visuotinis vidurinio ugdymo baigimas (2015 m.) – kėlė ambicijas greičiau, nei švietimo sistemos pajėgė plėstis. Net pirmojo pažado pasaulis iki 2030 m. nebus visiškai įgyvendinęs.
Šis skirtumas tarp ambicijos ir realybės yra labai svarbus ir Lietuvai. Dažnai viešojoje erdvėje ieškome greitų receptų: vienos reformos, vieno finansavimo modelio, vieno „sėkmės rakto“. GEM ataskaita rodo priešingai: nėra vienos politikos, kuri išspręstų švietimo atskirtį. Ten, kur pavyko pasiekti proveržį, veikė ne pavienės priemonės, o nuoseklūs sprendimų paketai: privalomas mokslas, socialinė apsauga, transportas, maitinimas, elektros ir infrastruktūros plėtra, tikslingas finansų perskirstymas, pagalba šeimoms.
Prognozuojama, kad pasaulyje trūks apie 44 milijonų mokytojų. Tai reiškia, kad vien didinti sistemos nebeužteks, ją reikės pergalvoti.
Todėl svarbiausia šių metų GEM ataskaitos ekspertinė įžvalga yra labai paprasta: švietimo problemos dažnai nėra vien švietimo sektoriaus problemos. Jei šeima negali sumokėti už transportą, maitinimą ar popamokinę priežiūrą, formalus „nemokamas mokslas“ tampa pusine tiesa. Jei vaikas gyvena nuošalioje kaimo vietovėje ar šeimoje, kurioje reikia dirbti ar kuri patekusi į socialinės rizikos grupę, mokykla pati viena jo neišgelbės. Dėl to ataskaitoje gana aiškiai pasisakoma už švietimo politiką, kuri būtų kuriama ne kaip atskira ministerinė sritis, o kaip platesnės valstybės socialinės ir regioninės politikos dalis.
Kitas stiprus ataskaitos signalas – lygybė priklauso nuo to, kaip skirstomi pinigai. Per pastaruosius 25 metus gerokai padaugėjo šalių, kurios naudoja įvairius finansavimo mechanizmus silpnesnėms grupėms remti: savivaldybės ar mokyklos sprendžia, kam reikia didesnės pagalbos. Pavyzdžiui, 76 proc. šalių turi politiką, leidžiančią perskirstyti išteklius nepalankesnėje padėtyje esančioms mokykloms. Tačiau naujas GEM ataskaitos indeksas rodo, kad tik mažiau nei 1 iš 10 šalių turi pakankamai stiprų realų lygybės fokusą. Tai labai svarbi pastaba: vien deklaruoti paramą silpnesnėms grupėms nepakanka. Jei pinigai nėra kryptingai nukreipiami ten, kur jų reikia labiausiai, sistema tik palaiko esamą nelygybę.
Ne mažiau svarbi ir dar viena ataskaitos žinutė: pasaulis per daug mėgsta vertinti pažangą pagal bendrus rodiklius, kurie ne visada parodo tikrą situaciją. GEM autoriai ragina atsargiau žiūrėti į „gražius“ tarptautinius skaičius. Pavyzdžiui, priešmokyklinio ugdymo rodikliai gali pervertinti realų lankymą, nes dalis vaikų jau būna anksti perkelti į pradinę mokyklą. Taip pat daug šalių apskritai neteikia pakankamai duomenų apie skirtumus tarp miesto ir kaimo ar tarp skurdesnių ir turtingesnių šeimų. Vadinasi, kai kuriose valstybėse matome ne tik švietimo problemą, bet ir duomenų kultūros problemą. O be tikslių duomenų švietimo politika dažnai tampa nuomone, o ne sprendimu.
Kuo išsiskyrė Lietuva?
Lietuvai ši ataskaita yra svarbi dar ir dėl to, kad ji joje ne šiaip paminėta, o įtraukta kaip viena iš 2026 m. GEM šalies atvejo studijų priešmokyklinio ugdymo temoje. UNESCO šalių atvejo studijų dalyje Lietuva pateikiama kaip valstybė, kuri per pastarąjį dešimtmetį reikšmingai išplėtė jaunesnių vaikų dalyvavimą ankstyvajame ugdyme. Tai reiškia, kad Lietuva šioje pasaulinėje diskusijoje nėra tik stebėtoja, ji yra ir viena iš analizuojamų patirčių.
Lietuvos pavyzdys, kurį išskiria GEM ataskaita, iš tiesų vertas dėmesio. Vaikų nuo 3 iki 5 metų dalyvavimas ugdyme Lietuvoje 2013–2023 m. padidėjo nuo 79 proc. iki 96 proc., o tai yra vienas iš sparčiausio augimo pavyzdžių tarp panašią startinę poziciją turėjusių valstybių. Dar įspūdingesnis buvo jaunesnių vaikų įtraukimas: vaikų iki 3 metų dalyvavimas 2013–2022 m. išaugo nuo 21 proc. iki 35 proc., o dvejų metų vaikų – nuo 55 proc. iki 83 proc. UNESCO taip pat pabrėžė, kad Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas šešiamečiams yra privalomas, o nuo 2020 m. įstatymais numatytas laipsniškas garantuotos vietos darželyje modelis – pirmiausia keturmečiams, vėliau trimečiams ir galiausiai dvimečiams.
Svarbiausia šios GEM ataskaitos žinia nėra ta, kad pasaulyje švietimas blogėja. Esminė mintis – nebeužtenka plėsti švietimo sistemų.
Svarbu ir tai, kad Lietuva neapsiribojo vien deklaracijomis. Ataskaitoje nurodoma, kad išlaidos ankstyvajam ugdymui Lietuvoje augo nuo 0,74 proc. BVP 2013 m. iki 1,17 proc. BVP 2021 m., viršydamos EBPO vidurkį. Be to, finansavimo modelis buvo kuriamas taip, kad labiau atsižvelgtų į realius poreikius: lėšos skiriamos pagal vaikų skaičių ir grupių dydį, o vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, taikomas didesnis finansavimo svoris.
Tačiau būtent čia GEM ataskaita perspėja neapsigauti. Lietuva ataskaitoje minima ne tik kaip pažangos pavyzdys, bet ir kaip priminimas, kad net sėkminga plėtra nereiškia automatinės lygybės. UNESCO nurodo, kad 2023 m. 3–5 metų vaikų dalyvavimas ankstyvajame ugdyme bent 25 valandas per savaitę tarp didžiausias pajamas gaunančių šeimų vaikų buvo 20 procentinių punktų didesnis nei tarp mažiausias pajamas gaunančių šeimų vaikų – tai vienas didžiausių skirtumų Europoje.
Miesto ir kaimo atotrūkis taip pat išlieka: kaimo vietovėse 2–5 metų vaikų dalyvavimas augo daug lėčiau, nei buvo tikėtasi pagal nacionalinius tikslus. Kitaip tariant, Lietuva rodo, kad galima greitai išplėsti sistemą, bet kartu primena, kad prieigos plėtra dar nėra tas pats, kas teisinga prieiga visiems.
Kokia ateities grėsmė?
Artėjant 2030 metams, viena iš didžiausių grėsmių švietimo sistemoms tampa ne tik prieiga ar finansavimas, bet ir žmonės. Prognozuojama, kad pasaulyje trūks apie 44 milijonų mokytojų. Tai reiškia, kad vien didinti sistemos nebeužteks, ją reikės pergalvoti.
Šiame kontekste neišvengiamai teks įsileisti technologijas ir aiškiai susitarti, kokias mokytojo funkcijas gali perimti dirbtinio intelekto įrankiai, o kur, priešingai, reikės dar stipresnių žmogaus kompetencijų. Vertinimas, turinio pateikimas ar individualizavimas vis labiau gali būti paremti technologijomis, tačiau santykis, motyvacija, vertybinis ugdymas ir gebėjimas dirbti su skirtingais mokiniais išlieka sritys, kuriose mokytojo vaidmuo tik stiprės. Kitaip tariant, technologijos ne pakeis mokytoją, o privers sistemą aiškiai apsibrėžti, kas mokyme yra esminė žmogaus kompetencija.
Svarbiausia šios GEM ataskaitos žinia nėra ta, kad pasaulyje švietimas blogėja. Esminė mintis – nebeužtenka plėsti švietimo sistemų. Klausimai šiandien jau kiti: ar gebame jas valdyti, ar suprantame, kas iš tikrųjų veikia, ir ar turime drąsos priimti sprendimus, kurie nėra patogūs.
Artėjant 2030 metams tampa akivaizdu, kad švietimo ateitis priklausys ne nuo deklaracijų, o nuo gebėjimo kurti nuoseklią, duomenimis grįstą ir realybėje veikiančią sistemą. Ir dar svarbiau – nuo gebėjimo pripažinti, kad kokybė nesusikuria savaime: ją reikia sąmoningai projektuoti, nuosekliai valdyti ir drąsiai ginti net tada, kai tai reikalauja nepopuliarių sprendimų.
