Lekėčiuose įsikūrusi 41-erių Milda Ratomskienė lietuvių kalbos mokytoja dirba jau 18 metų. Nors pedagogo našta – nelengva, o darbą mokykloje lydi įvairūs sunkumai, Milda dar visai nepervargusi – stiprybės jai suteikia artimas ryšys su mokiniais ir gyvenimas kaime. „Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – entuziazmo neslepia jau 18 metų darbo patirtį turinti mokytoja.
Tapti mokytoja paskatino meilė lietuvių kalbai ir literatūrai
41-erių metų pedagogė Milda pasakoja, jog jos karjeros kelias prasidėjo dar mokantis mokykloje – nuo meilės lietuvių kalbai ir literatūrai.
„Man geriausiai sekėsi lietuvių kalba. Ir, aišku, buvo garbės ir orumo reikalas stoti ne į kokią kolegiją, o į universitetą. Atsimenu, kad užpildžiau didžiausią sąrašą su savo klasioku Mantvydu, įrašiau sąrašo gale japonologiją ir kinologiją ir po to drebėjau, kad tik ten neįstočiau. Bet, ačiū dievui, sąrašo viršuje buvo lituanistika, kuri man sekėsi geriausiai“, – juokiasi Milda.
Baigusi 12 klasių ji įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjo lituanistikos studijas. Moteris neslepia tuo metu turėjusi abejonių, ar šis universitetas buvo jai skirta vieta, tačiau galiausiai studijas baigė sėkmingai, o vėliau sugalvojo pasukti į pedagogiką.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ne, turbūt mokykloje niekada nedirbsiu, bet keliai taip jau suvedė, kad, kai pradėjau studijuoti magistrantūrą, ne visose darbo vietose galima suderinti studijas su tiesioginiu savo darbu, ir aš supratau, jog man reikia kažką daryti, kad galėčiau ir vakarais studijuoti magistrą, ir dirbti tuo pačiu“, – pasakoja pedagogė.
Milda buvo pakviesta mokytojauti Kauno progimnazijoje, kurią pati ir baigė. Ten ji išdirbo apie 10 metų, o pastaruosius 8-erius metus mokytojauja arčiau namų esančiame Zapyškyje.
18 metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti moteris pripažįsta, jog darbas mokykloje jai teikia džiaugsmą, nors ir tenka neretai susidurti su kiekvieną mokytoją lydinčiais sunkumais.
„Aš, kaip ir savo šeimai sakau, ir visiems kitiems, kurie klausia manęs, kodėl dirbi mokytoja, nes ne tik gaunu algą, ne tik matau poslinkį į rezultatą, bet gaunu daug meilės iš vaikų ir ji man yra didelė pridėtinė vertė. Aš sakau mokiniams: kai jau manęs vaikai nebemylės, aš mokykloje nebedirbsiu“, – atvirauja Milda.
Darbo mokykloje sunkumai atbaido jaunus žmones nuo mokytojo profesijos
Lietuvoje mokytojo profesija išgyvena krizę – nors studijuojančių pedagogiką atsiranda vis daugiau, darbą mokykloje renkasi mažuma. Ugdymo įstaigos susiduria su didžiuliu mokytojų trūkumu. Pasak Mildos, taip yra todėl, kad jauni mokytojai, atėję dirbti į mokyklas, akis į akį susiduria su švietimo sistemos trūkumais bei problemomis, kurias ne visada yra pajėgūs išspręsti.
„Kai jie įeina į vidinę sistemą, pamato tikrąją realybę, kad vaikai neperima tiek, kiek tu nori jiems duoti, kad nori su minimaliomis pastangomis gauti maksimalių rezultatų. Kitaip tariant, ne tik alga yra vienas iš tų pagrindinių kriterijų, kurie galbūt atbaido jauną žmogų nuo mokyklos, bet ir sunkumai, su kuriais susiduria. Mes matome ir iš viešosios erdvės, kad tokių ir nemalonių, ir sunkių, ir baisių dalykų gali būti iš vaikų pusės arba nesusipratimų su tėveliais, kurių lūkesčiai visada yra labai dideli“, – apie tamsiąsias mokytojo darbo puses pasakoja pašnekovė.
„Nėra lengva dirbti mokykloje, bet jeigu tu išmoksti ir jeigu tau bent jau kažkas teikia džiaugsmą, tai tu matai tame prasmę“, – priduria užsidegimą savo darbu spinduliuojanti Milda.
Lituanistė atskleidžia, jog stiprybės, užsiimant šia sudėtinga profesija, jai suteikia artimas ryšis su mokiniais.
„Ne tik, kad ten mažas vaikas atbėgo, apsikabino, pasidžiaugė, teiraujasi ir kaip aš gyvenu, ir man rūpi, kaip jie gyvena. Bet mano mokiniai ateina pas mane netikėtai į mokyklą, pasipasakoja, kaip jiems sekasi toliau studijuoti. Aš džiaugiuosi, kad per eilę metų iš mano mokinių tapo gydytojais, žmonėmis, kurie tikrai įspūdingas karjeras daro. Kai kuruos iš jų ir televizijoje tenka matyti. Džiaugiuosi, kad tai mano vaikai ir kad bendrame kelyje mes kažką kartu nuveikiame“, – pasakoja ji.
„Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime"
Nors mokykloje dirba jau 18 metų, Milda dar nesijaučia pervargusi – neprarasti energijos ir užsidegimo jai padeda gyvenimas kaime.
„Aš galvoju, kad reikia susirasti atsvarą, kuri tau leidžia patirti gyvenime džiaugsmą. Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – atvirauja Milda.
Pašnekovė atskleidžia, jog šiuolaikinėje švietimo sistemoje ją labiausiai nuvilia tai, kad žmonės nebeskaito knygų.
„Aš visą laiką su nusivylimu žiūriu į žmones, kurie nebeskaito. Man atrodo, nesuvokiama, kaip tu gali neskaityt. Ką tu tada savo viduje nešioji? Bet kuo toliau, tuo daugiau atsiranda tokia realybė, kad ir vaikai sako, nemėgstu skaityti, ir jų tėveliai ateina ir jų pirminė pozicija tokia: norime, kad vaikai labai gerai mokytųsi, bet jie neturi motyvacijos, jie nemėgsta skaityti. Tai čia tas pats kaip ir su mano augalų auginimu: kaip jis geras ir gražus užaugs, jeigu aš jo nelaistysiu ir neprižiūrėsiu?“, – sako Milda.
Mokytoja pripažįsta, jog meilę skaitymui ne visada pavyksta įskiepyti ir savo mokiniams, jaunajai kartai, kuri vis daugiau atsigręžia į technologijas.
„Man pagrindinė problema, kad turint ir savas metodikas, ir žinių, tau ne visada pavyksta jas perduoti jaunajai kartai, nes nugali technologijos, norisi be pastangų gauti greitų rezultatų. Pastebiu, kad ir mano vaikams telefonas – dažnas pakeleivis. Kai mama paraganauja namuose, praskrenda su šluota, tai dar kažką galima padaryti, bet vienareikšmiškai technologijos ima viršų“, – pastebi ji.
Visgi Milda ypač skatina savo vaikus neapleisti literatūros.
„Mano vaikai skaito. Bet skaito dėl to, kad mama liepia. <...> Mama visada užmiega su knyga rankoje. Jie kaip ir mato pavyzdį. Sakau, privalote skaityti. Jie perskaito – lyg ir su kančia veide pradžioj. Bet kai jie perskaito, su dideliu džiaugsmu dalijasi turiniu ir jaučiasi nugalėję save“, – džiaugiasi pašnekovė.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše
