18-metis Adomas Papečkys iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pelnė net dvi pergales Klaipėdoje vykusiame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse. Savarankiškai išmokęs prancūzų kalbą jis varžėsi dviejose sekcijose – vertimo konkurse pristatė Voltaire’o „Henriados“ pirmosios giesmės vertimą, o literatūros bei kritikos konkursui pateikė darbą apie to paties mąstytojo „Kandidą“. Ir nugalėjo.
Įkvėpimo konkursui rinktis būtent šiuos kūrinius Adomas pasisėmė Paryžiuje aplankęs Voltaire’o kapą. O prieš tai savarankiškai išmoko senąją ir šiuolaikinę prancūzų kalbą, mat jo gimnazijoje nebuvo prancūzų kalbos mokytojo.
Svarbiu žmogumi, lydinčiu A. Papečkį šiame kelyje, tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė.
Kalbėdamas su LRT.lt Adomas sakė, kad jo paties gyvenimą tapusi kelrode lydi Voltaire’o mintis: „Reikia darbuotis savo sode.“
– Kaip užsikrėtėte meile literatūrai, kultūrai?
– Mano šeimoje visuomet buvo vertinama literatūra. Bet pasireikšti šioje srityje išdrįsau dėl savo mokytojos R. Dilienės. Mėgavausi jos pamokomis.
Pernai laimėjau pirmą vietą konkurse „Odė Marijampolei“ – parašiau odę Marijampolei hegzametru. Mokytoja labai skatino tokią mano veiklą. Mudu kalbėdavomės apie Voltaire’o „Kandidą, arba Optimizmą“, ji sakydavo, kad mano įžvalgos įdomios ir kad būtų labai verta sudalyvauti Jaunųjų filologų konkurse.
Mano šeimoje visuomet buvo vertinama literatūra. Bet pasireikšti šioje srityje išdrįsau dėl savo mokytojos R. Dilienės. Mėgavausi jos pamokomis.
– Marijampolė – jūsų gimtinė? Kokį Marijampolės išskirtinumą apgiedojote odėje?
– Taip, tai mano gimtinė. Rašiau apie didingą praeitį dorų, prakilnių ir gausių didvyrių būrių. Odė – pakilus žanras. Šiek tiek imitavau Vergilijų, kurį imitavo ir pats Voltaire’as, rašydamas „Henriadą“.
– Kaip išmokote prancūzų kalbą?
– Šios kalbos mūsų gimnazijoje nemoko, neturime mokytojų. Visoje Lietuvoje labai trūksta prancūzų kalbos mokytojų. Mūsų mieste – tuo labiau. Tad turėjau jos mokytis savarankiškai.
Senąja prancūzų kalba susidomėti mane paskatino knygos kaip objektai, nes mane visuomet labai domino istorija. Ėmęs skaitinėti 18 amžiaus prancūzų knygas, kurias kolekcionuoju, pamaniau, kad vertėtų suprasti, kas ten parašyta. Be to, mane domino 18 amžiaus filosofija, literatūra.
Šios kalbos mūsų gimnazijoje nemoko, neturime mokytojų. Visoje Lietuvoje labai trūksta prancūzų kalbos mokytojų. Mūsų mieste – tuo labiau. Tad turėjau jos mokytis savarankiškai.
Labai žaviuosi ir lietuvių kalba, todėl pamaniau, kad būtų labai įdomu pamėginti senąją prancūzų kalbą versti į archajišką ir labai gražią lietuvių kalbą.
Senas prancūzų knygas pradėjau kolekcionuoti ir skaitinėti 2021 metais. Tada pradėjau savarankiškai mokytis ir gramatikos.
– Pradėjote nuo senosios, o ne nuo šiuolaikinės prancūzų kalbos?
– Paradoksalu, bet pirmieji tekstai, kuriuos apskritai mačiau prancūzų kalba, buvo rašyti senąja prancūzų kalba. Tačiau mokiausi naujosios prancūzų kalbos. Tiesa, ji pernelyg nesiskiria nuo dabartinės literatūrinės prancūzų kalbos, o tai taip pat labai įdomus tyrimų laukas.
– Dabar jau didžiuojatės senų knygų, menančių 18 amžių, kolekcija. Jūs mokinys, o jos juk brangios.
– Daug žmonių nustebtų, kad jos įperkamos. Žinoma, reikia labai gerai paieškoti. Prancūzija tuomet buvo Europos ir netgi viso pasaulio kultūros centras, ten buvo sukurtos pačios kokybiškiausios, dailiausios, geriausiai paruoštos knygos. Jos labai gerai išsilaikiusios daugeliu atveju. Prancūzijoje labai daug knygynų, kur galima įsigyti tokių knygų.
Visi girdėjo žodį „bukinistas“. Paryžiaus Senos krantus tiesiog nukloja bukinistų siūlomos antikvarinės knygos.
Vieną giesmę – tai 388 surimuotos eilutės poezijos, parašytos prancūziškąja eilėdara aleksandrinu – verčiau kelis mėnesius.
– Ten, Paryžiuje, ir ieškojote sau knygų?
– Daugiausia internetu. Paryžiuje esu buvęs tik kartą. Pernai versdamas „Henriadą“ ir rašydamas apie „Kandidą“ kaip tik aplankiau Voltaire’o kapą. Tai įkvėpė mano darbo apie „Kandidą“ įvadą. Deja, tuomet buvo per šalta, todėl nesutikau bukinistų, tačiau nusipirkau iš jų knygų internetu.
Kad ir kaip keista, egzempliorius, kurį turiu, nėra labai brangus. Kadangi pardavėjas pamiršo įspėti, kad jame nėra vieno žemėlapio, grąžino man dalį pinigų, tad knyga man atsiėjo apie 30 eurų. Tai labai nedaug. Kitos knygos kainavo brangiau.
– Kiek laiko užtruko išversti „Henriadą“?
– Vieną giesmę – tai 388 surimuotos eilutės poezijos, parašytos prancūziškąja eilėdara aleksandrinu – verčiau kelis mėnesius, o visą poemą išversti užtruktų kur kas ilgiau.
– Jūs dvyliktokas, pernai buvote vienuoliktokas, o tai reiškia, kad reikia ir daug mokytis, ir laikyti egzaminus. Kaip radote laiko?
– Taip, mokymosi – per akis. Versdamas dirbdavau taip, lyg tai būtų viso etato darbas, nes norėjau kuo daugiau išversti, kad dar turėčiau laiko taisymui. Stengdavausi per dieną išversti keliolika eilučių, dažnai nepavykdavo, daug taisydavau, galima sakyti, buvo begalė taisymų.
Tad dirbdavau kelias valandas per dieną. Taip norėjau versti ir tai daryti buvo labai smagu.
Man labai patinka Voltaire’o filosofija, apskritai Šviečiamojo amžiaus filosofija.
– Antrąjį darbą – apie „Kandidą“ – rašėte prancūzų kalba?
– Ne, rašiau lietuvių kalba. Tai straipsnis apie fanatizmo vaizdavimą. Rašiau kelis mėnesius, tada susirgau ir maniau, kad nebepavyks pabaigti. Bet mokytoja mane labai ragino nepasiduoti, o ir pats labai norėjau parašyti – juk būtų buvę liūdna paleisti tokią įdomią temą. Tad sirgdamas per keletą dienų parašiau didžiąją dalį darbo. Per Kalėdų atostogas dėliojau paskutinius akcentus, nes reikėjo išsiųsti.
– Mokiniai, kurie dalyvauja konkursuose, olimpiadose, turi juos lydintį mokytoją, mentorių. R. Dilienė yra lietuvių kalbos mokytoja. O į prancūziškąją savo darbų dalį jau savarankiškai gilinotės?
– Tai buvo didesnis iššūkis ir dėl to galiu dabar džiaugtis savo darbu. Bet mano mokytoja man labai daug padėjo.
– Kuo Voltaire’as jums toks artimas, kad užkabino ir nepaleidžia?
– Man labai patinka jo filosofija, apskritai Šviečiamojo amžiaus filosofija. Voltaire’as buvo Europos įžymybė. Kaip jį vadinu savo darbe, Prancūzijos patriarchas. Jis vadinamas Ferney patriarchu. Tai dvaras, kur jis praleido savo paskutinius metus.
Jo filosofijoje atsispindi tokios idėjos kaip priešiškumas religinei nesantaikai. Ši idėja perteikta ir „Henriadoje“, kurioje aprašomi 16 amžiuje Prancūzijoje vykę religiniai karai. Galime matyti, kaip Voltaire’as aistringai norėjo kovoti prieš netoleranciją kitatikiams, prieš fanatizmą, kas gali būti apibrėžta kaip aklas tikėjimas kuo nors, o tai – nesivadovavimas protu. Taip pat Voltaire’o filosofijoje pasireiškia tokios idėjos kaip savarankiškas žmogaus mąstymas, priešiškumas aklam pasidavimui autoritetams.
– Kaip suprantu, Voltaire’o nepaliksite ir ateityje?
– Tikrai ne.
– O ką studijuosite?
– Pirmiausia pasakysiu, kad noriu stoti į Vilniaus universitetą. Svarstau apie prancūzų filologijos arba kultūros istorijos studijas. Galbūt šiuo metu labiau linkstu prie kultūros istorijos studijų. Žinoma, yra kliūtis – matematikos egzaminas. Matematika man nelabai sekasi.
– Kokius egzaminus laikysite?
– Informatikos, biologijos, anglų kalbos, lietuvių kalbos, matematikos ir istorijos. Daugumą egzaminų išlaikiau per pirmąją egzaminų dalį, per tarpinius patikrinimus, bet, žinoma, reikės prisidėti papildomų taškų antrojoje egzaminų dalyje.
– Kalbėdamas apie savo aistrą – prancūzų literatūrą, kultūrą – pasakėte, kad žavitės ir lietuvių kalba.
– Lietuvių kalba – viena iš archajiškiausių kalbų, ji išlaikiusi labai daug indoeuropiečių prokalbės savybių. Netgi Immanuelis Kantas, Voltaire’o amžininkas, gyrė lietuvių kalbą kaip senųjų europiečių kalbų šaltinį, greta lotynų ir graikų kalbų. Neturime labai senų literatūros tradicijų, bet mūsų kalba yra labai senoviška. Mane be galo žavi tas senumo išlaikymas.
– Turite mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių?
– Lietuvių literatūros taip dažnai kaip užsienio literatūros neskaitau. Man labai patiko mokykloje atrastas Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. Labai nustebau, kad turime tokį šedevrą. Labai patinka ir Kristijono Donelaičio „Metai“ – jie taip pat parašyti Šviečiamajame amžiuje, nors šiek tiek kitos filosofinės sistemos rėmuose.
– K. Donelaitį turbūt mėgstate ir dėl hegzametro, kuriuo ir pats odę Marijampolei rašėte?
– Mano odę tikrai įkvėpė mūsų literatūros autoritetas K. Donelaitis.
Tyrinėju savo knygų kolekciją, nuolat atrandu įdomių biografinių faktų apie buvusius knygų savininkus, tarkime, viena knyga yra populiariausias 18 amžiaus jaunimo romanas.
– Grįžkime prie prancūzų kalbos. Tą kartą, kai buvote Paryžiuje, bendraudamas su vietos žmonėmis neprabilote senąja prancūzų kalba?
– Ne. Bet prancūzų kalba nėra tiek pasikeitusi, o ir aš nesu tiek įvaldęs tą barokinės kalbos sintaksę, tad nebuvo tokių kuriozų (juokiasi).
– Tačiau prancūzai greičiausiai liežuvį nusilaužtų tardami jūsų pavardę.
– Greičiausiai taip.
– Adomai, paprastai būna, kad žmogus, kuris yra talentingas kurioje nors srityje, turi ir kitokių talentų. Jūs ir smuiku griežiate?
– Smuiku groju nuo antros klasės. Baigiau muzikos mokyklą. Taigi septynerius metus mokiausi groti smuiku. Iki šiol einu į muzikos mokyklą ir ten smuiku groju išplėstiniame kurse. Taip pat skambinu pianinu.
Mano mėgstamiausia muzika – klasikinė. Labai retai klausau moderniosios. Man labai patinka prancūzų kompozitorius Jeanas-Philippe’as Rameu. Taip pat žaviuosi Christopho Willibaldo Glucko operomis. Tai turbūt mano mėgstamiausi kompozitoriai. Labai mėgstu 17–18 amžių muziką.
– Gal keistas klausimas – o ką veikiate laisvalaikiu? Ar tai, apie ką kalbėjomės, ir yra laisvalaikis?
– Tai ir yra mano laisvalaikis. Tyrinėju savo knygų kolekciją, nuolat atrandu įdomių biografinių faktų apie buvusius knygų savininkus, tarkime, viena knyga yra populiariausias 18 amžiaus jaunimo romanas. Tai „Telemacho nuotykiai“, ją kadaise turėjo Prancūzijos maršalas Lászlas Ignácas Bercsénis.
Be to, kaip ir sakiau, pastaruoju metu skambinu pianinu klasikinę muziką. Kartais savo malonumui verčiu iš prancūzų kalbos, labai pamažu tęsiu „Henriados“ vertimą – tobulinu įgūdžius.
– Baigęs Vilniaus universitetą studijas tęstumėte Prancūzijoje?
– Be abejonės.
– Ką, sukaupęs tokį bagažą, norėtume dirbti ateityje?
– Tai labai priklauso nuo galimybių. Ne visiems žmonėms, baigusiems filologijos studijas, būna galimybių dirbti norimoje srityje, bet norėčiau užsiimti istoriko veikla arba vertėjauti, versti tekstus iš prancūzų kalbos. Tačiau viskas priklausys nuo aplinkybių ir galimybių, kai baigsiu studijas.
– Neseniai kalbėjau su varėniškiu abiturientu, kuris Lietuvai atstovaus Jaunojo mokslininko konkurse Europoje. Aptarėme tai, kad ne Vilniuje ir Kaune besimokantiems mokiniams reikia įdėti daugiau pastangų siekiant galimybių. Jūs tai jaučiate?
– Taip. Apie tai kalbėjausi su bendraminčiais. Tikrai sunku gyvenant gana mažame mieste prasimušti, įrodyti, rasti galimybių. Tai sudėtinga.
– Ar iš savo mėgstamo Voltaire’o ar kurio kito mąstytojo esate pasigavęs kokią mintį, tapusią jūsų gyvenimo filosofija?
– Galbūt pati Voltaire’o „Kandido“ pabaiga, garsioji frazė: „Reikia darbuotis savo sode.“
– Ką jums tai reiškia?
– Kaip rašiau savo darbe, tai yra to dažnai sunkiai suprantamo, galbūt dažnai nemalonaus pasaulio, kupino blogio, bet kartu ir gėrio, įprasminimas darbu. Darant tokius dalykus kaip, tarkime, savarankiškas prancūzų kalbos mokymasis. Voltaire’o atveju – tai kova prieš fanatizmą, prieš savo amžiaus ydas. Man ta mintis asocijuojasi su darbu, kuris padeda išgyventi pasaulyje ir svarbiausia – atrasti prasmę.
