Onkologinis gydymas – praeityje, tyrimai geri, gyvenimas, rodos, turėtų grįžti į įprastas vėžes. Visgi remisija – tai kitas sudėtingas etapas, lydimas neapibrėžtumo dėl sunkiai prognozuojamos ligos eigos, klausimo: „O jeigu vėžys sugrįš?“ ir dažnai – neišsakytų baimių. Ir čia verta atsigręžti ne tik į pacientus, bet ir į tuos, kurie yra šalia jų – sutuoktinius, rašoma Mykolo Romerio universiteto (MRU) pranešime žiniasklaidai.
MRU psichologijos krypties daktarė Eglė Urbutienė savo tyrime gilinosi į patirtis, kurios dažnai lieka paraštėse. Ilgametė jos praktika psichoonkologijos srityje ir asmeninės patirtys – artimos aplinkos susidūrimas su liga – paskatino mokslininkę kelti klausimą: kas vyksta su tais, kurie yra šalia? Anot jos, sutuoktinių baimėje susipina ne tik ligos atsinaujinimo grėsmė, bet ir labai konkreti mylimo žmogaus netekties baimė, atsakomybė už partnerio emocinę būseną, vaikų gerovę, visos šeimos stabilumą.
Tylos paradoksas: kartu, bet atskirai
Mokslininkė pastebi, kad daugelis tyrimo dalyvių jautė vidinę pareigą būti „stipriais“ – jų pačių išgyvenimai dažnai lieka nutylėti. Jos, kaip psichologės praktika, rodo panašią tendenciją: pacientai kalba apie vienišumą, o sutuoktiniai neretai lieka visai nematomi.
Tyrime išryškėjo kelios svarbios patirties kryptys. Pirma, liga „niekada visiškai netampa praeitimi“ – gyvenimas dažnai susiskaido į etapus nuo vieno tyrimo iki kito. Antra, baimė tampa bendra patirtimi, bet išgyvenama tyliai – partneriai slepia jausmus, siekdami apsaugoti vienas kitą. Trečia, po šia baime slypi labai konkretūs dalykai: netektis, atsakomybė, nesaugumas dėl ateities, gyvenimo prasmės griūtis.
Anot mokslininkės, būtent tylėjimas tampa viena pagrindinių įtampą keliančių priežasčių santykyje.
„Baimė dėl ligos sugrįžimo dažnai lieka neišsakyta net poroje – siekiant neapkrauti kito. Taip abu žmonės lieka su savo išgyvenimais atskirai“, – teigia ji.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rūpestis. Tačiau ilgainiui kuria atstumą – santykyje atsiranda erdvė, kurioje kiekvienas lieka vienas su savo baime. Neišsakyti jausmai niekur nedingsta. Jie persikelia į kūną, pasireiškia nerimo simptomais, išsekimu, nuolatiniu budrumu. Nors ši patirtis sunki, pasak dr. E. Urbutienės, ji nėra vien tik griaunanti. Ten, kur atsiranda bent šiek tiek atvirumo, santykis gali stiprėti.
„Susidūrimas su gyvenimo trapumu neretai paskatina labiau branginti kasdienes akimirkas, stiprinti santykius, gyventi sąmoningiau. Šia prasme baimė kartais tampa ne tik iššūkiu, skauduliu, bet ir mokytoja – auginančia ir skatinančia gyventi pilniau, prasmingiau“, – sako mokslininkė.
Kodėl artimieji kartais bijo labiau?
Mokslininkė atkreipia dėmesį į svarbų skirtumą: pacientas dažnai yra veiksme – jis gydosi, tikrinasi, priima sprendimus. Tuo tarpu sutuoktinis lieka stebėtojo pozicijoje.
„Kontrolės stoka, atsakomybė už partnerį ir bejėgiškumas dažnai lemia, kad artimųjų baimė tampa dar stipresnė nei paties paciento“, – sako ji.
Prisidėjus atsakomybei už vaikų gerovę ir šeimos stabilumą, ši baimė tampa daugiasluoksnė ir sunkiai išreiškiama. Dr. Eglės Urbutienės teigimu, kalbėjimas šioje situacijoje nėra silpnumas – tai būdas išlaikyti ryšį.
„Net ir labai mažas pasidalijimas gali sukurti daugiau artumo nei bandymas apsaugoti kitą tylint.“ Kartais tam užtenka vieno sakinio – „man irgi baisu“, – aiškina pašnekovė.
