Austėja gimė sverdama vos 515 gramų. Jos mama Goda pasakoja, kad pradžioje gydytojų prognozės buvo liūdnos, jai sakyta neturėti daug vilčių, nes dukros sveikata gali būti ir labai prasta. Bet moteris sako, jog išgirdus šiuos žodžius tik dar labiau norėjosi stengtis ir suteikti kuo daugiau galimybių Austėjai sveikti, tad penkis kartus per metus šeima vyksta į reabilitaciją Varšuvoje.
Austėja gimė vos 23 savaičių, sverdama 515 gramų. Iki 22-os savaitės nutrūkęs nėštumas laikomas persileidimu.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Austėja gimė vos 23 savaičių, sverdama 515 gramų. Iki 22-os savaitės nutrūkęs nėštumas laikomas persileidimu.
- Tik gimusios Austėjos gyvybę palaikė aparatai ir vaistai. Mergaitė du mėnesius praleido Reanimacijos skyriuje, jai kelis kartus atlikta kraujo perpylimo operacija.
- Gydytojai Austėjos mamai sakė neturėti daug vilčių, nes mergaitė gimė labai maža.
- Daugybės reabilitacijų ir tėvų pastangų dėka Austėjos būklė vis gerėja, ji ruošiasi nuo rugsėjo eiti į paruošiamąją grupę darželyje.
Mergaitės mama Goda pasakoja, jog komplikacijų buvo jau pačioje nėštumo pradžioje – dar aštuntąją nėštumo savaitę pasirodęs kraujas išgąsdino, jog tai gali būti pabaiga. Bet gydytojai ramino sakydami „dar neskubėkime, palaukime“. Vėliau dar keletą kartų moteriai teko vykti į ligoninę dėl kraujavimo, tapo aišku – tai bus priešlaikinis gimdymas.
„Buvo sakiusi gydytoja, kad greičiausiai tikrai neišnešiosiu tiek, kiek priklauso. Tikslas buvo 24 savaitės. Aš sau viduje nekėliau labai didelių tikslų, bet tikėjausi, kad bus geriau, nei prognozavo gydytojai. Žinot, kaip būna, pagąsdina, bet įvyksta geriau. Bet, kai paskutinį kartą atvykau į ligoninę dėl kraujavimo, gydytojai pasakė, kad viskas – turi būti baigtas nėštumas. Austėja gimė 23 savaičių, labai labai mažytė“, – pasakoja mergaitės mama.
Godai atliktas cezario pjūvis, po jo ką tik gimusi Austėja perkelta į Reanimacijos skyrių, kur prabuvo du mėnesius. Godai leista kas tris valandas lankyti dukrą. Vėliau dar du mėnesius Goda su dukra gulėjo ligoninės palatoje.
„Tik gimusios Austėjos gyvybę palaikė aparatai ir vaistai. Aišku, sepsio išvengti taip pat nepavyko. Kiek kartų jai buvo darytas kraujo perpylimas, net sunku suskaičiuoti. Dviejų savaičių sulaukusiai Austėjai atlikta pirmoji operacija – užvertas širdies arterinis latakėlis, kuris įprastai vaikams užsiveria savaime arba vartojant vaistus, bet jai neužsivėrė ir tai kenkė sveikatai.
Prasidėjo kraujavimas į galvos smegenų skilvelius, nustatytos II ir III laipsnio kraujosruvos, jų pasekmes jaučiame iki šiol. Mėnesį dukra pati nekvėpavo, buvo įdėtas vamzdelis. Nustatyta lėtinė naujagimio plaučių liga. Dukra ilgai turėjo problemų su deguonies pasisavinimu ir, kai grįžome namo, dar ilgai turėjome aparatus deguoniui gauti. Ir kiekvieną kartą susirgus jai bet kokiu virusu, vykdavome į ligoninę, nes iš karto prasidėdavo deguonies trūkumas.
Tik prieš kokius metus nustojau sekti naktimis dukros deguonies lygį kraujyje. Visą tą laiką vis dar buvo panika viduje, ar viskas tikrai gerai“, – dalinasi savo istorija Goda.
Kaip ir dauguma ankstukų, Austėja turi problemų ir su akimis. Kai jai buvo trys mėnesiai, jos operuotos, nes mergaitei buvo neišnešiotų kūdikių retinopatija. Austėja dabar nešioja akinukus, mamos teigimu, turi šiokių tokių iššūkių, bet svarbiausia, kad ji mato.
Namo Goda su dukra grįžo po keturių mėnesių. Ligoninėje ji gyveno kartu su kitomis ankstukų mamomis, tad turėjo savotišką bendruomenę, kurioje dalindavosi savo patirtimis ir kartu džiaugdavosi kūdikių priaugtu svoriu.
„Kadangi tuo metu buvo karantinas, buvome lyg izoliuotos palatose. Niekas neišeidavo ir niekas neateidavo, tad gyvenome savo mažame ankstukų burbule. Visos mamos labai palaikė viena kitą. Kartu džiaugdavomės kiekvienu kūdikių priaugtu gramu ar suvalgytu mililitru pieno“, – pasakoja ji.
Austėjai diagnozuotas ir cerebrinis paralyžius – neurologinis sutrikimas, atsirandantis dėl neprogresuojančio, ankstyvoje raidos stadijoje įvykusio smegenų pažeidimo. Ši būklė pasireiškia nuolatiniais judesių, koordinacijos ir laikysenos sutrikimais, kurie gali būti įvairaus sunkumo.
Gydytojai mamą įspėjo, kad dėl smegenų pažeidimo ir nebrandumo dukra gali būti visiškai neįgali, bet daugybės reabilitacijų ir tėvų pastangų dėka Austėjos būklė vis gerėja.
„Ji jau ir bėgioja, mokomės lipti laiptais. Austėja puikiai kalba, yra labai gudrus vaikas, bet raida atsilieka, todėl jei atsistoja šalia tokio paties amžiaus vaiko, matome skirtumą“, – pasakoja mergaitės mama.
Į reabilitacijas vyksta net į Lenkiją
Austėjos mama pasakoja, kad dukra aktyviai lanko reabilitacijas. Tris kartus per savaitę mergaitė lanko individualias mankštas, du kartus vyksta ir į ergoterapiją, kartą per savaitę eina ir į baseiną. Ji džiaugiasi, kad specialistų pagalba leidžia Austėjai stiprėti tiek fiziškai, tiek emociškai.
Tiesa, mama sako, to negana, tad penkis kartus per metus dviem savaitėms šeima vyksta į Varšuvoje įsikūrusį privatų reabilitacijos centrą, kur treniruotės vyksta itin intensyviai – po šešias valandas per dieną. Mama sako, kad mergaitė ten gauna ir akių terapiją. Ją veda specialiai rengti specialistai, kurių Lietuvoje, deja, nėra.
Šią dieną mergaitė aktyviai bendrauja, žaidžia su dviem sesėmis ir ruošiasi nuo rugsėjo eiti į paruošiamąją grupę darželyje, o dar kitais metais mergaitei teks eiti į pirmąją klasę.
Tiesa, mergaitės mama jaudinasi, kad mokykla gali tapti iššūkiu, nes Austėja nepratusi būti be tėvų.
„Dar kitą rugsėjį ji privalo eiti į pirmą klasę, nes pagal Lietuvoje esančią tvarką, tais kalendoriniais metais, kai vaikui sueina septyneri metai, jis privalo pradėti lankyti mokyklą. Mums nepasisekė, nes Austėja gimė anksčiau ir peršoko metus atgal. Jei ji būtų gimusi laiku, kovo gale, būtų turėjusi papildomus metus. Kiek teko domėtis, šioje tvarkoje išimčių tokiems vaikams kaip Austėja nėra.
Mane tikrai gąsdina. Nes, visų pirma, branda yra skirtinga. Nekalbu apie gebėjimą skaityti ar rašyti, bet apskritai emocinė branda, suvokimas tikrai skiriasi. Manau, jei ji turėtų dar vienerius metus, būtų daug geriau pasiruošusi šiam etapui“, – dalinasi išgyvenimais pašnekovė.
Į pasaulį jau ateina ir 22 savaičių kūdikiai
Goda sako ligoninėje prieš pat gimdymą gavusi ankstukų asociacijos paruoštą knygą neišnešiotų kūdikių mamoms. Ten pateikta informacija turėjo suteikti moteriai žinių, bet buvo kiek priešingai – ji liko nustebinta, pamačiusi, jog knygoje visa informacija pateikta apie ankstukus, gimusius tik nuo 24-os savaitės.
„Man tuo metu buvo labai svarbu žinoti, kad tokie vaikai gyvena“
„Aš pradėjau skaityti, aiškintis, kaip viskas vyksta. Tuo metu man buvo be galo svarbu sužinoti, kas mūsų laukia gimus 23 savaičių dukrai. Nes gydytojai nedaugžodžiavo, sakydami, kad negali prognozuoti, ir tiek. Buvo be galo svarbu žinoti, kad ir taip stipriai neišnešioti vaikai gyvena, su kokiais iššūkiais susiduria, ko laukti. Tačiau knygoje visa informacija buvo apie ankstukus nuo 24 savaičių, lyg anksčiau gimę neegzistuoja“, – dalinasi patirtimi mama.
Moteris džiaugiasi, kad knyga buvo pataisyta, taip mamoms suteikiant daugiau aiškumo.
„Aš sėkmės istorija vadinu ne tai, kad vaikas auga visiškai sveikas, o tai, kad vaikas auga, stiprėja ir juda pirmyn. Man tuo metu, kai buvo likusios kelios valandos iki Austėjos gimimo, buvo labai svarbu žinoti, kad tokie vaikai gyvena“, – sako ji.
Higienos instituto duomenimis, 2024-ais metais Lietuvoje gimė 59 mažiau nei 1000 gramų sveriantys kūdikiai.
Goda sako, jog ankstukų tėvams labai svarbus palaikymas, o mamoms ji linki nenuleisti rankų ir stengtis suteikti vaikams kuo daugiau reabilitacijų.
„Mums sakė, kad bus blogai. Mes galėjome tiesiog laukti, kada čia bus blogai, ir nieko nedaryti, bet nenuleidome rankų, ieškojome reabilitacijos galimybių. Be to, tik gimusią Austėją labai norėjau pakrikštyti, užregistruoti, kad gimė. Taip įteisinti jos buvimą. Didelių tikslų iš karto nekėlėme, buvo svarbu vis mažais žingsniukais eiti į priekį“, – sako Austėjos mama.
Goda sako, kad didžiausi iššūkiai auginant ankstuką, jog visko, kas kitiems vaikams ateina savaime priklausomai nuo raidos etapų, Austėją reikia mokyti.
„Visur reikia dėti daug pastangų, kad jai pavyktų. Džiaugiamės, kad ji dabar ir pati jaučia ir nori padaryti tai, kas jai nėra lengva. Todėl užsispiria, daug dirba, vis bando, ir kai pagaliau pavyksta, labai džiaugiasi kartu su mumis“, – pasakoja mergaitės mama.
Didžiausi ankstukų iššūkiai – jie negali patys kvėpuoti
LRT.lt kalbinta Santaros klinikų Neonatologijos skyriuje dirbanti gydytoja Karolina Petrauskienė vardina, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria anksčiau į pasaulį atėję kūdikiai.
„Jų organizmas paprasčiausiai nėra pasiruošęs: kūdikiai, gimę iki 32 savaičių, negali kvėpuoti, negali palaikyti savo kūno temperatūros. Dalis jų negali ir valgyti patys, tenka teikti maitinimą į veną. Dažnai tenka kovoti ir su įvairiomis infekcijomis. Gali atsirasti kraujosruvų, išsilieti kraujas, nes nervų sistema dar būna nebrandi. Galimos ir neurologinės komplikacijos“, – pasakoja gydytoja.
Ji sako, kad vos vaikas išleidžiamas iš ligoninės, pradedamos teikti reabilitacijos paslaugos – jau su trijų keturių mėnesių kūdikiais pradeda dirbti kineziterapeutai, ergoterapeutai.
„Pirmais vaiko gyvenimo metais daugiausiai dėmesio skiriame vaikų judesiams, aktyviai su vaiku dirba kineziterapeutas, vėliau įsitraukia ergoterapeutai, kurie dirba su vaikų pojūčiais ir smulkiąja motorika. Tai yra labai svarbi dalis, nes per pojūčius vaikas mokosi pažinti savo kūną. Be specialistų judesio ankstukų kūne nėra. Tėveliai gali gauti psichologo konsultacijas kartu su vaikučiais“, – pasakoja gydytoja K. Petrauskienė.
Gydytoja sako, jog 22–23 savaičių neišnešiotukų sulaukia nedaug. Lietuvoje, jos teigimu, vienas mažiausių ankstukų skaičius Europoje – siekia vos penkis procentus.
„Tokių mažų vaikučių didžiausia problema – nebrandūs plaučiai, nebūna susiformavusios plaučių alveolės. Tokio vaikučio plaučiai pradedami brandinti dar jam esant gimdoje mamai taikant hormonų terapiją.
Iki 32 savaičių nėra subrendęs ir kvėpavimo centras. Mes kvėpuodami nesusimąstome, kad reikia įkvėpti ir iškvėpti, o jie to neturi – gali ir užmiršti kvėpuoti. Tai gydome vaistais. Virškinimo sistema taip pat nebūna susiformavusi. Vaikučiai nemoka ir ryti, tad yra maitinami per zondą į veną“, – teigia pašnekovė.
Gydytoja sako, jog svarbiausia tikėjimas. Kartais ir pati lieka nustebinta, kokių rezultatų vaikams pavyksta pasiekti.
„Būna stebuklų, kai galvoji, kad bus blogai, o vaikelis ima ir praslysta“, – kalba gydytoja.
Ji akcentuoja ir būtinybę rūpintis neišnešioto kūdikio mama.
„Šeima irgi labai svarbus aspektas. Mamoms visada siūlome psichologo konsultacijas, kol guli ligoninėje. Mamos būklė yra labai svarbi. Mamos stresas persiduoda vaikeliui. Bloga mamos savijauta gali privesti prie to, kad mama gali nebenorėti ar nebegalėti būti su vaiku. Vaiko augimui pirmais metais yra svarbiausias santykis su mama“, – teigia Santaros klinikų medikė.
