„Mirties baimė – viena stipriausių, todėl visiškai natūralu, kad žmonės su nerimu reaguoja į tai, kas dabar vyksta pasaulyje. Atvirkščiai – nereaguoti ir apsimesti, kad viskas gerai, yra kvaila“, – LRT.lt teigia gydytojas psichiatras, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius. Mažiausiai dvidešimt kartų misijose karštuosiuose Ukrainos taškuose dalyvavęs medikas sako, kad geriausiai nerimą malšina racionalus veikimas, o ne bėgimas nuo realybės.
– Sakote, kad dėl to, jog išaugo pacientų vizitų pas psichiatrus skaičius, kalti pokyčiai geopolitikoje. Kaip tai veikia mūsų psichiką?
– Nuo pandemijos pradžios, jau penkerius metus, turime atlaikyti vieną po kitos besiritančias nerimo bangas. Pradėkime nuo to, kad išplitus COVID-19 mes pajutome tiesioginę grėsmę sveikatai, gyvybei ir vos pradėję atsigauti po pandemijos sulaukėme antrosios nerimo bangos – Rusija užpuolė Ukrainą. Visi racionaliai mąstantys žmonės tada suprato, kad iškilo reali grėsmė ir mūsų šaliai. Todėl turime dėkoti ukrainiečiams, kad jie sustabdė agresorių ir toliau ginasi nuo jo, nes priešingu atveju užpulti greičiausiai būtume ir mes su Suvalkų koridoriumi.
Su Donaldo Trumpo atėjimu į valdžią vėl tarsi išmuštas pagrindas iš po kojų, griaunama po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusi tvarka, demonstruojama, kad stipresnis gali skriausti mažesnius ir panašiai. Bangos čia – kaip jūroje, eina viena po kitos, todėl nelengva atsilaikyti.
Visi šie įvykiai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką. Tai mes matome savo darbe. Pacientų srautai nuo pat pandemijos labai stipriai išaugo ir neslūgsta. Nerimas dėl ateities, nesaugumo jausmas, ligos ar net mirties baimė verčia žmones ieškoti pagalbos.
– Ko žmonės labiausiai bijo?
– Mirties. Mirties baimė – viena stipriausių, todėl visiškai natūralu, kad žmonės jautriai reaguoja į tai, kas dabar vyksta pasaulyje. Atvirkščiai – nereaguoti ir apsimesti, kad viskas gerai, yra kvaila. Kai kurių politikų raminimai, kad nieko čia nebus, mes pasiruošę, mano galva, šiandien nėra adekvatūs. Gąsdinti nereikia, bet realiai vertinti situaciją derėtų.
– Sakote, kad jausti nerimą kone kas dieną keičiantis pasaulio realijoms yra normalu. O kaip tvarkytis su nerimu?
– Mes, kaip ir gyvūnai, į grėsmę reaguojame trimis skirtingais būdais: priešinamės, bėgame arba sustingstame.
Jeigu iš baimės sustingsime ir nesiimsime veiksmų, o tik sėdėsime susigūžę – nebus gerai. Kovoti su pasaulio tvarka mes šiuo metu irgi negalime. Nesame Volodymyras Zelenskis Baltuosiuose rūmuose arba Ukrainos kariai fronte. Tačiau mes galime rinktis kitokį veikimą. Tai būtų adekvačiausia reakcija. Kai kalbu apie veikimą, neturiu galvoje nesibaigiančių įrašų skelbimo socialiniuose tinkluose, nes nuo jų niekas nepasikeis.
Tinkama reakcija – investicijos į šalies saugumą. Prie jų turime prisidėti mes visi ir nebūgštauti, kad teks padidinti mokesčius. Mes labai už gynybą, bet prieš mokesčių didinimą? Stebuklų čia nebūna.
Taip pat galima užsirašyti į Šaulių sąjungą, teritorinę gynybą, pirmosios pagalbos mokymus, susikrauti išgyvenimo krepšį ir t. t.
– Neretas pastaruoju metu jaučia bejėgystę: „Aš seku, kas vyksta pasaulio politikoje, bet nieko negaliu pakeisti, todėl blogai jaučiuosi.“ Kaip su tuo susitaikyti?
– Bejėgystė yra ta pati sustingimo reakcija susidūrus su pavojumi. Tai nėra gerai. Vienas Ukrainos karys irgi negali laimėti karo. Kiekvienas turi prisidėti asmeniškai tiek, kiek gali, o negalvoti, kad ateis JAV kariai ir mus apgins.
– Ar ruošimasis galimam karui, konkretūs veiksmai dar labiau neišaugins žmogui nerimo?
– Atvirkščiai. Bejėgystė, sustingimas yra blogiausia reakcija į pavojų. Veikimas padeda geriau jaustis. Žinoma, visiškai nejausti nerimo tokioje geopolitinėje situacijoje neįmanoma. Kol bus D. Trumpas, Vladimiras Putinas valdžioje, panašu, kad negyvensime ramiai. Reikia įsisąmoninti, kad situacija pasikeitė ir šį laikotarpį teks kažkaip išgyventi. Kažkokio stebuklingo nerimą visiškai pašalinančio mygtuko nėra.
– Kodėl? Visada galima apsigyventi kur nors miškuose, vienkiemiuose, nebesekti naujienų. Kitaip tariant, sąmoningai atsiriboti.
– Tai galima ir į kitą šalį išvažiuoti. Bet kam taip daryti? Dar nieko neįvyko, o tu jau kardinaliai pakeitei gyvenimą. Ar dabar ta situacija, kad reikėtų slėptis miške, nieko nedirbti, atsiriboti nuo socialinio gyvenimo. Nemanau, kad tai adekvati reakcija.
Be to, ar esi tikras, kad pabėgus į kokią Fidžio salą tavęs nepražudys, pavyzdžiui, cunamis? Jeigu įsivaizduoji, kad visiškai gali kontroliuoti savo gyvenimą, gyveni iliuzija.
– Aš turiu minty, kad nerimą ir baimę didina per didelis informacijos srautas, gąsdinančios antraštės ir mūsų pačių įnikimas į naujienas.
– Tiesa, filtruoti informaciją, kritiškai įvertinti nepagrįstus gąsdinimus reikėtų. Ir šiaip riboti savo laiką skaitant naujienas. Nesėdėti nuo ryto iki vakaro naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose. Pastarųjų iš viso patarčiau atsisakyti.
Mes turime susitarti patys su savimi, kad naujienoms skiriame, tarkim, pusvalandį per dieną, ir neviršyti nusistatyto laiko. Patarčiau neskaityti jokių komentarų socialiniuose tinkluose, neaiškių tinklalapių, kurių tikslas neretai būna sėti paniką ir kuo labiau destabilizuoti padėtį šalyje.
– Kaip vertinti žmonių pareiškimą „savo rankomis pasmaugčiau ne tik Putiną, bet ir Trumpą“? Ar tokia neapykanta, pyktis neatsigręš prieš patį žmogų?
– Šiuo atveju jausti pyktį yra visiškai normalu. Jeigu man kas nors grasina, puola, normalu, kad aš taip reaguoju. Jeigu žmogus jaučia pavojų savo ar savo artimųjų gyvybei, jis gali ir pagaliu užtalžyti užpuoliką.
– Jūs kalbate apie realią užpuolimo situaciją, bet mūsų dar niekas neužpuolė.
– Bet pavojus yra realus. Aš suprantu, kad dėl kelių valstybių vadovų veiksmų tai gali nutikti. Aš irgi bijau dėl savo, dėl savo vaikų gyvybių.
O Ukrainoje kiek jaunų žmonių žuvo ir tebežūsta. Jie juk irgi kažkieno vaikai. Esant realiems mirties faktams, normalu, kad žmonės jaučia neapykantą žudynių organizatoriams. Tai visiškai adekvati reakcija.
– Viena moteris į dabartinius įvykius pasaulyje sureagavo taip: „Kam šiemet sėti pomidorus, jei vis tiek bus karas?“ Kaip jūs pakomentuosite tokią reakciją?
– Čia jau kraštutinumas, neadekvati reakcija. Iš serijos „Kam ką nors sodinti, jei gali nukristi meteoritas?“. Atvirkščiai, jeigu žmogui teikia malonumą pomidorų sodinimas, tegul ir užsiima tuo, mažiau seks gąsdinančias naujienas ir žiūrės kokią „OP TV“. Bus daugiau prasmės ir dar pomidorų derliaus sulauks.
– Matydami D. Trumpo elgesį su V. Zelenskiu ir Ukraina žmonės išgyvena didelį neteisybės jausmą, pamatinių vertybių išniekinimą. Kaip su tuo susigyventi?
– Reikia pripažinti, kad pasaulis pasikeitė ir mums, deja, tenka gyventi šių įvykių kontekste. Tokie vertybiniai lūžiai ne pirmą kartą drebina pasaulį ir Lietuvą. Dabar mūsų tikėjimas žmonijos išmintimi, saugumu, taika yra sugriautas.
– Turbūt jaunam žmogui sunkiausia tai priimti?
– Bene labiausiai ir kenčia jaunimas, kuriam neteko gyventi sovietmečiu, patirti Sausio 13-osios įvykių nerimo, laukinių devyniasdešimtųjų. Jie gimė ir gyveno saugios Europos burbule.
Jie nepatyrė savo kailiu to, kad pasaulis ne tik baltas ir pūkuotas, jis gali būti įvairus. Todėl būtent jaunimui tai, kas vyksta pasaulyje, gali išmušti visą vertybinį pagrindą iš po kojų, tikėjimą gėriu.
– Kaip žmogui suprasti, kad nerimas jau trukdo jam gyventi ir vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus?
– Jausti nerimą ir baimę, kad pasaulis pasikeitė ir mums gresia pavojus, yra normalu. Nuo to nepabėgsi. Atvirkščiai – apsimesti, kas viskas yra labai gerai, yra neadekvatu. Tačiau jeigu dėl nerimo sutriko miegas, bendravimas, sunku susikaupti, o slogios mintys pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui – reikėtų sunerimti.
Galbūt pradžioje dar reikėtų pabandyti dirbti pačiam su savimi: mažinti informacijos srautus, užsiimti mėgstama, atpalaiduojančia veikla. Jeigu kokį mėnesį matai, kad nepavyksta, tada tikrai reikėtų kreiptis į specialistą.
