„Žiemą būna nemalonu eiti ant druska, ar kokia baisia chemija pabarstytų miesto šaligatvių.“ Vilnietis Vilmantas Aušra prieš penkerius metus atsisakė batų ir bet kokiu oru visur vaikšto tik basas. Išimtys: laidotuvės, teatras, oro uostas. Avalynės verslą turėjęs vyras sako, kad batuose pėda yra įkalinta, o raumenys stiprėja tik vaikštant basam. Į aplinkinių reakcijas pamačius jį basą miesto vidury Vilmantas nekreipia dėmesio. Tiesa, šešis vaikus auginantis tėvas sykį turėjo aiškintis Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kodėl jis vaikus į mokyklą atvežė basas.
– Kas nutiko jūsų gyvenime, kad nusprendėte vaikščioti basas?
– Prieš kokį dešimtmetį turėjau sportinės aprangos ir avalynės verslą. Buvau vienos garsios sporto avalynės vežėjas į Lietuvą. Gilinausi, o kokia gi sportinė avalynė labiausiai pritaikyta pėdai, jos judesiui. Atsivežiau net judesio analizės laboratoriją. Tokią specialią kompiuterinę įrangą. Tada ir supratau, kad nėra tokios avalynės, kurioje žmogus jaustųsi taip pat, kaip basas. Raumenys stiprėja tik tada, kai esi basas. Bate koja yra įkalinta.
– Net jei avalynė yra specialiai pasiūta žmogaus pėdai ir yra patogi?
– Tai yra visiškas mitas, reklama, kuri skirta jums parduoti batus. Batai yra ne kas kita, kaip gipsas ant kojos. Pabandykite bent savaitę pavaikščioti sugipsuota ir paskui nusiimti gipsą. Kaip jausitės?
Per penkerius metus nė karto nesirgau.
Vilmantas Aušra
– Norite pasakyti, kad visa avalynė yra žalinga, o nusiėmus batus reikia vos ne reabilitacijos, kaip po gipso?
– Iš esmės – taip. Juk batai įkalina raumenis, jie beveik nejuda.
– Aš aviu patogią avalynę ir mano pėdos raumenys batuose juda. Juolab namuose aš nusiimu batus. Nieko bendro su buvimu sugipsuota aš nematau.
– Aha, bet namuose nusiimate ir gerai jaučiatės be batų. Ne veltui žmonės sako: „Kokie patogūs batai, jaučiuosi tarsi basas.“ Dauguma mūsų pamiršo, kaip gera būti basam.
Batai kuriami ir formuojami tam, kad būtų gražūs. Niekada pėda batuose nejudės taip, kaip juda be batų.
– Vaikščioti basomis, pasak jūsų, yra naudinga sveikatai?
– Šimtu procentų. Vaikštant basomis nuolat treniruojami pėdos raumenys, gerėja viso kūno balansas. Taip pat aš nuolat grūdinuosi, ypač žiemą. Tada esu priverstas ir taisyklingai kvėpuoti, kad nugalėčiau šaltį. Taip raminu ir nervų sistemą. Pastebėjau, kad pradėjus vaikščioti basomis sumažėjo streso lygis. Be to, basas aš jaučiu tiesioginį kontaktą su žeme. Man tai patinka.
– Ką apie jūsų metodą sako medikai?
– Nežinau. Aš pas juos nevaikštau ir nesikonsultuoju. Tiesa, apie basakojystę esu kalbėjęs su šeimos gydytoju, jis man sakė: „Daryk, kaip nori.“
– Vaikštote basas ir neigiamoje temperatūroje. Sniegas, ledas jūsų nepriverčia apsiauti. Kaip jūs nenušąlate kojų?
– Per penkerius metus nė karto nesirgau. Nesakau, kad žiemą eidamas basas aš nejaučiu šalčio, tačiau viskas priklauso nuo nusiteikimo. Aš pasakau sau, kad man nieko neatsitiks, kojos nenukris. Dar labai svarbu taisyklingai kvėpuoti, kad būtų užtikrinta normali kraujotaka.
Esu tokius kiaurabačius pasidaręs. Viršus kaip įprastų batų, bet apačia kiaura.
– Ar yra vietų kai apsiaunate batus?
– Tik oro uoste eidamas pro apsaugą, nes noriu išvengti papildomų klausimų. Taip pat eidamas į teatrą arba laidotuves. Tačiau aš apsiaunu ne įprastus batus, o savadarbius – be pado. Esu tokius kiaurabačius pasidaręs. Viršus kaip įprastų batų, bet apačia kiaura. Nuogos pėdos vis tiek liečia žemę.
– Ar nesusižalojate, pavyzdžiui, užmynęs ant stiklo ar kito aštraus daikto?
– Stiklo dar nepasitaikė. Nesimėto juk visur stiklai. Kartais tik rakštis įlenda.
– Ar vaikščiodamas basas vengiate kokios nors dangos, paviršiaus?
– Žiemą būna nemalonu eiti ant druska ar velniai žino kokia baisia chemija pabarstytų miesto šaligatvių. Ypač jeigu yra ant pėdos žaizdelė, tada graužia. Tenka nusivalyti į švarų sniegą.
Dar šlepetes užsidedu būdamas šiltuose kraštuose, kur asfaltas kartais įkaista tarsi skarda.
Visa kita danga man tinka. Aš net balų nevengiu. Man patinka jose braidyti kaip vaikystėje. Jeigu įbrendu į kokį purvą, nusiplaunu. Nėra bėdos.
– Kaip pavyksta nepaslysti ant slidaus, pavyzdžiui, ledu padengto paviršiaus?
– Lygiai tiek pat gali paslysti, kaip ir eidamas su batais. Šiaip žmogaus oda yra prisitaikiusi ir nėra labai slidu basomis.
Man nerūpi, ką apie mane pagalvos.
– Ar reikėjo drąsos pirmą kartą išeiti basam į viešumą?
– Nereikėjo. Aš viduje jaučiuosi laisvas. Man nerūpi, ką apie mane pagalvos. Man svarbiausia, kad aš džiaugiuosi gyvenimu ir suprantu, kodėl vaikštau basas, kodėl man tai naudinga.
– Kokios būna aplinkinių reakcijos pamačius jus basą mieste vidury žiemos?
– Įvairios. Vieni nereaguoja, kiti nusijuokia, treti klausia: „O kodėl jūs be batų?“ Tada aš jiems atsakau: „O kodėl jūs su batais, nes taip priimta?“ Bet savo nuomonės aš niekam neperšu, tik paaiškinu savo filosofiją. Juk būdamas basas aš niekam nekenkiu. Kol kas nei greitosios, nei policijos niekas neiškvietė.
– Ar patyrėte patyčių?
– Sykį atvežęs vaikus į mokyklą Vilniaus centre vėliau sulaukiau skambučio iš Vaikų teisių tarnybos. Paaiškėjo, kad mokyklos direktorius, pamatęs mane basą, pranešė tarnybai, kad atvežiau vaikus basas. Teko kartu su žmona ir vaikais aiškintis vaikų teisėms.
Vienoje Prancūzijos parduotuvėje man pasakė, kad negalima įeiti basam.
– Ar yra kas nors jus pavadinęs bepročiu?
– Gal tokių minčių ir turi galvoje, bet kai išklauso mano paaiškinimą dėl batų neavėjimo, tada sako: „Pasirodo, kad jūs normalus.“
Juk kas yra normalu ar nenormalu – neretai mes patys nusprendžiame.
– Tiesą sakant, ir aš pamačiusi žiemą mieste basą žmogų atkreipčiau dėmesį ir pagalvočiau – gal kas nutiko.
– Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Aš juokauju. Čia tik pas mus žmonės keisčiau reaguoja, o Vakaruose niekas dėmesio nekreipia. Nors ir pas mus žmonės vis labiau tolerantiški darosi.
– Ar Lietuvoje yra daugiau žmonių, kurie kaip ir jūs visur ir visada vaikšto basi?
– Kiek žinau, maždaug dešimt.
– Neplanuojate įsteigti basakojų klubo?
– Mums nereikia. Juk kiekvienas tai darome dėl savęs, savo sveikatos.
– Sakote, kad esate ne tik verslininkas, bet ir bėgimo technikos treneris. Ar bėgioti taip pat geriau basam?
– Žinoma. Tik reikia išmokti bėgimo technikos. Net mūsų krepšinio rinktinė negali laimėti olimpiados, nes nemoka taisyklingai bėgti.
– Tai krepšininkams reikėtų iššokti iš kedų, tada laimėtų?
– Iš dalies. Bent jau treniruotėse galėtų bėgioti basi ir taip lavinti pėdų raumenis. Varžybose ne, nes nesaugu.
– Pasitaikė, kad kur nors jūsų neįleido baso?
– Vienoje Prancūzijos parduotuvėje man pasakė, kad negalima įeiti basam. Tada aš paprašiau, kad parodytų taisykles, kuriose parašyta, kad negalima ateiti basomis. Negalėjo parodyti, todėl teko įleisti.
– Kaip į jūsų apsisprendimą atsisakyti batų reagavo jūsų žmona, kiti artimieji?
– Normaliai. Tiesa, žmona tikėjosi, kad tai bus laikina, todėl dar kelerius metus saugojo mano batus ir kojines. Dabar ji net džiaugiasi, nes visi pinigai, skirti mano batams, atitenka jos avalynei. Ji tolerantiška mano basakojystei. Gal tik einant į teatrą paprašo, kad apsiaučiau savo kiaurapadžius batus.
Manau, kad kiekvieno žmogaus pėda yra dizaino objektas.
– Esate šešių vaikų tėvas. Ar vaikai irgi vaikšto basi?
– Jie vaikšto kaip nori, jokio paliepimo šioje vietoje nėra. Vasarą namų kieme dauguma vaikšto basi. Žiemą, kai iškrenta pirmasis sniegas, jie mielai išbėga trumpam į lauką basi. Ir smagu, ir grūdinasi. Nei skatiname, nei draudžiame.
– Ant jūsų pėdų matosi susiformavęs suragėjusios odos sluoksnis. Pedikiūro nesidarote ar kaip nors kitaip specialiai neprižiūrite pėdų?
– Gal ir reikėtų. Tiesą sakant, sykį žmona įkalbėjo pasidaryti pedikiūrą. Po jo buvo tik blogiau. Kokią savaitę negalėjau vaikščioti, nes nuskuto visą apsauginį sluoksnį, tai buvo labai jautrūs padai. Daugiau nesidarau.
– Gal jūs turite batų fobiją?
– Gal ne.. Aš juk galiu juos apsiauti, tik nenoriu.
– Ar save galite pavadinti sveikuoliu?
– Manau, kad taip. Bent jau stengiuosi. Be to, kad vaikštau be batų, daug judu, dar ir renkuosi sveiką mitybą. Mes visi norime išgyventi 140 metų.
– Manote, kad pavyks?
– Taip sako mokslas. Aš irgi tikiuosi ilgai gyventi.
– Atsisakėte batų. Gal ir drabužių atsisakysite?
– Gal… Aš su šortais ir taip vaikštau iki tol, kol oras neatšąla iki neigiamos temperatūros. Tačiau aš nematau logikos vaikščioti be drabužių. Esu diplomuotas inžinierius, loginio mąstymo žmogus, todėl visada užduodu klausimą: „Kodėl?“, „Ar tai duos naudos?“
Jeigu jūs man moksliškai įrodysite, kad be drabužių vaikščioti naudingiau, gal aš ir vaikščiosiu.
– Drabužių dizaineriai sako, kad avalynė bene pagrindinis įvaizdžio akcentas. Tai, pasak jų, jūsų įvaizdis neišbaigtas?
– Manau, kad kiekvieno žmogaus pėda yra dizaino objektas. Jų yra įvairių: graikiškų, egiptietiškų. Batai ir įvaizdis yra komercija, o man rūpi sveikata.
– Kokią avalynę patartumėte avėti skaitytojams?
– Kuo laisvesnę, minkštesnę ir be jokių pakulnių. Dabar yra kuriama tokia vadinamoji basakojų avalynė. Joje labiau juda pėdų raumenys, o tai yra gerai.
