Ar dažnai susimąstote, kad vienas ar kitas vaikystės įprotis nulėmė tai, kaip jaučiatės šiandien? O jei žinotumėte, kad tie romantizuojami pašėlusios paauglystės įpročiai paveikė jūsų gyvenimo trukmę? Apie vaikystės pasirinkimus ir jų įtaką suaugusiojo sveikatai LRT RADIJO laidoje „Diagnozė: gyvenimas“ pasakoja LSMU mokslininkas prof. Kastytis Šmigelskas.
„Pokyčio tempas pasileido nuo grandinės“
Ilgaamžiškumo entuziastai pastarąjį dešimtmetį tiek juokais, tiek labai rimtai teigia, kad vaikas, kuris gyvens 150 metų, jau gimė.
Paklaustas, ar vaikų organizmas yra prisitaikęs prie modernaus gyvenimo būdo, K. Šmigelskas atsako nevienareikšmiškai.
„Pati pirma mintis, kad, turbūt, ne. Norėčiau sakyti taip, kad prisitaikė, nes mes matome ir pastarųjų dešimtmečių, ir net šimtmečių dinamiką, kad atėjo nauja technologija, nauji pokyčiai, žmonija apsiprato ir viskas važiuoja tolyn. Tas tempas dar buvo sąlyginai suvaldomas, bet dabar man susidaro toks įspūdis, kad tempas yra gerokai pasikeitęs, jis yra nepalyginamai stipresnis, greitesnis, – sako mokslininkas. –Pokyčio tempas pasileido nuo grandinės.“
„Dabar netgi yra teigiama, kad per dieną žmogus gali sutikti daugiau žmonių, nei anksčiau sutikdavo per dešimtmetį“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto, toks aktyvus socialinis gyvenimas turi savo niuansų.
„Yra tyrimų, kad žmogus gali palaikyti artimą santykį su ribotu kiekiu kitų žmonių, – pasakoja K. Šmigelskas. – Skaičiavimai varijuoja nuo 50 iki 150.“
Sėkmės istorijos kuria iliuziją
Kalbant apie socialinius tinklus ir socialinius burbulus, kiekybė nebūtinai atliepia kokybę. Pašnekovas dalijasi, kad vienišumo jausmas stipresnis ir dažnesnis tarp jaunų žmonių nei anksčiau, nepaisant, regis, neišsenkančios socialinio rato gausos, draugų kiekio ir socialinių tinklų siūlomų bendravimo galimybių.
Paklaustas, kokią įtaką jaunam žmogui turi vyresnieji bei bendraamžiai, pašnekovas atsako, jog kol kas „tai yra riboto pažinimo zona“, o įtaką turi ir viešojoje erdvėje matomi žmonės, kurių egzistavimas vaiko ar paauglio pasaulyje iš esmės yra pakitęs.
Socialinės medijos sukūrė naują pažinimo būdą – patinkantį aktorių ar sportininką galime nuolatos matyti ir sekti ekrane, – pasakoja pašnekovas.
Daug jaunuolių nori būti influenceriais, o matomos sėkmės istorijos kuria iliuziją, su kuria susiduria tiek jaunuoliai, tiek suaugę žmonės.
„Mes matome tuos, kurie yra virš vandens, kurie pasiekia sėkmę, bet tų, kurie paskendo ir nepasiekė tos sėkmės, mes nematome. Ir čia yra jau iliuzija, su kuria susiduria ir jauni, ir suaugę žmonės, ir galvoja, „ei, aš irgi noriu ten būti ir aš būsiu, aš stengsiuosi, aš padarysiu, man pavyks“, bet nemato, kad už to yra labai daug pilkųjų zonų“, – aiškina mokslininkas.
Gyvenimo būdas atsiliepia ateityje
Visgi iš gausių tyrinėjimų galime matyti, kaip vaikystė daro įtaką sėkmei, sveikatai, ir galbūt dabar galime matyti, kaip, tikėtina, dabartiniams vaikams atsilieps jų gyvenimo būdas ateityje.
„Daug gausių tyrimų rodo, kad pasirinkimai vaikystėje, paauglystėje, ankstyvoje suaugystėje turi įtakos ligų atsiradimui. Įtakos turi žalingų įpročių turėjimas, mityba, fizinis aktyvumas, miegas. Dabar dažnai dar pridedamas ir psichosocialinis elementas. Šie dalykai daro įtaką tam, kaip greitai žmogaus organizmas susidėvės“, – pasakoja K. Šmigelskas.
„Per pastaruosius dešimtmečius pastebėtas ryšys tarp fizinių gyvensenos komponentų ir psichologinės bei socialinės gerovės“, – prideda pašnekovas.
Anksčiau vyravęs dekartiškasis modelis, kad „kūnas sau, siela sau“, pasitraukia. Dabar daugybė tyrimų rodo, kad žmonės, kurie turi fizinės išveikos būdų, tokių kaip judėjimas, ėjimas į gamtą, susitikimai su žmonėmis, lengviau gali palaikyti gerą sveikatą. Tai parodė ir koronaviruso pandemija – aktyvūs žmonės su ja susitvarkė gerokai paprasčiau.
Jau ir psichologijos srityje atsiranda rekomendacijų greta į santykius ar į savęs pažinimą orientuotų veiksmų įtraukti ir judėjimą. Tai, pasak mokslininko, ir yra tas pokytis, kadangi prieš keliasdešimt metų apie tai negirdėdavome.
Skatinimas neturėtų virsti kontrole
Paklaustas, ar jaunas žmogus lengviau kovoja su nesveiko gyvenimo būdo pasekmėmis, K. Šmigelskas pasakoja, kad jauno žmogaus metabolinis pajėgumas yra tikrai kitoks.
„Jauno žmogaus organizmas iki 20, 30 metų, jo „baterija“ veikia geriau, jo metabolizmas intensyvesnis, jis greičiau atsikrato kenksmingų medžiagų, jis greičiau išskaido medžiagas“, – aiškina mokslininkas.
Mokslininkas akcentuoja, kad komunikacija su vaiku ar paaugliu taip pat turėtų būti apgalvota, kad sveiko gyvenimo būdo skatinimas nepavirstų kontrole. Svarbu sukelti motyvaciją, teigia pašnekovas, ir pasakoja apie prieš keletą dešimtmečių Stanforde atliktą vadinamąjį „Zefyro eksperimentą“, kurio metu vaikai turėjo kuo ilgiau nevalgyti zefyro, o jei jiems per tam tikrą laiką pavyko susivaldyti ir zefyro nesuvalgyti, buvo apdovanojami ir vietoje vieno zefyro galėjo suvalgyti du. Eksperimentas parodė, kad didesnę savikontrolę turėję vaikai daugiau pasiekė gyvenime.
Tad jaunuoliui reikėtų iškelti klausimą, ką jis norėtų pasiekti savo gyvenime. Daug problemų kyla iš to, kad mes negirdime, kas vaikui yra svarbu dabar, – sako mokslininkas.
„Tarptautiniame tyrime mes labai nuosekliai matome, kad kalbant iš socialinės paramos perspektyvos, kiek jaunuoliui svarbu, kad jį palaiko tėvai, kad jį palaiko draugai, bendraamžiai ir mokytojai, mes matome, kad būtent tėvų palaikymas yra pats svarbiausias jų gerovei – savijautai, emocinei gerovei, tiek ir sveikatos pasirinkimams. Kas rodo, kad apskritai tėvų teikiamas rūpestis vaikui konvertuojasi į didesnę tikimybę, kad jo savijauta bus geresnė ir kad bus sveikesni pasirinkimai“, – pasakoja K. Šmigelskas.
Paklaustas, ką norėtų pakeisti užtikrinant vaikų ir paauglių sveikatą ir gerovę, pašnekovas akcentavo informacijos kiekio ir prie jos praleidžiamo laiko normavimo svarbą.
„Čia labai tinka analogija su maistu. Jeigu mes nekontroliuojam maisto, tai yra daug ligų, ar ne? Su informacijos neribojimu atsiranda kitų dalykų“, – tęsia pašnekovas.
Kaip kitą galimą pokytį mokslininkas įvardijo pamokų laiko keitimą.
„Cirkadinio ritmo požiūriu pamokos prasideda pernelyg anksti, – sako jis. – Ir jos suorganizuotos pagal visuomenės gyvenimo normą – kad būtų patogiau tėvams nuvežti pakeliui į darbą.“ Tačiau pašnekovas prideda: „Nežinau, ar kažką siūlyčiau iš esmės keisti sistemiškai, nes labai sunku tuos dalykus įgyvendinti.“
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Diagnozė: gyvenimas“ įraše.
