Antradienį Seime turėtų prisiekti du nauji ministrai – žemės ūkio ir sveikatos apsaugos. Po to, kai jie prisieks, pradės eiti savo pareigas ministerijose. Medikai ir pacientai sveikatos sektoriuje tikisi darbų tęstinumo, o ūkininkai – pokyčių.
„Dienos temoje“ – naujasis sveikatos apsaugos ministras Aurimas Pečkauskas.
– Mūsų gyvenime yra labai daug kalbų apie konfliktą su Rusija ir netgi galimą karą. Lietuva yra pafrontės valstybė, mes turime sieną ir su Rusija, ir su Baltarusija. Kaip karo atveju yra pasirengusios mūsų gydymo įstaigos ir koks čia yra ministerijos įdirbis?
– Iš tikrųjų yra atliekama daug darbų, siekiant parengti sveikatos apsaugos sistemą. Mes tą failą vadiname plačiąją prasme grėsmėmis, nes kalbame ne tik apie karą, galime kalbėti ir apie pasiruošimą infekcijų grėsmėms, galime liesti ir kitas temas.
Jeigu kalbėtume konkrečiai apie karo parengtį, Sveikatos apsaugos ministerijoje yra visa grupė žmonių, dirbančių šia kryptimi. Labiausiai kalbame apie Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžias gydymo įstaigas, kurias vadiname keturioliktuku, t. y. didžiosios ir regioninės gydymo įstaigos. Su jomis kalbama apie resursų identifikavimą, kurių jos turi: tiek ir elektrai užtikrinti krizių atveju, tiek ir kuro, tiek ir medikamentų, priemonių, kad gydymo įstaigos galėtų kiek įmanoma ilgesnį laiką funkcionuoti, jeigu nutiktų kokia nors bėda. Čia yra viena dalis.
Kita dalis yra, kai kalbame apie didesnius poreikius, ko toms gydymo įstaigoms reikėtų, kad galima būtų apsisaugoti nuo potencialių karinių veiksmų Lietuvos teritorijoje. Kalbame ir apie investicijas į infrastruktūrą, papildomas langų apsaugas ir kitus dalykus, kuriuos matome tiek iš pavyzdžių Ukrainoje, tiek ir, natūralu, turime galvoti apie tai, ruoštis tam ir Lietuvoje.
– Jūs sakote, kad kalbame, bet iš tiesų girdėjau iš medikų, kad jie nežino, nei kiek yra parengta operacinių, nei koks yra žinomas medikamentų poreikis, kiek pasiruošti skirta lėšų, kad patys medikai neturėjo jokių mokymų. Kitaip tariant, viskas dar tik pakibę ore: kažkas vyksta, bet niekas nieko tiksliai nežino. Tai kaip ir yra akmuo į ministerijos daržą. Vadinasi, viskas dar kol kas yra tik kalbos? Netgi žinau, kad yra parengtas kažkoks įstatymo projektas?
– Ir veiksmų, kurie yra daromi. Natūralu, kad medikų bendruomenė, kuri jau dabar įsitraukusi, tai rezervinių medikų sąrašų sudarymas, jie apie tai, matyt, žino. Mokymai, kurie yra organizuojami per mūsų Higienos institutą, jau pasiekia medikus, juos kvietėme dalyvauti mokymuose.
– Tokie mokymai jau vyko?
– Negaliu tiksliai pasakyti, ar jau vyko, bet programa patvirtinta ir, man atrodo, kvietimai yra išsiųsti konkrečioms medikų grupėms. Tai rodo, kad veiksmai yra daromi. Neabejotinai šioje srityje bendradarbiaujame ir su Krašto apsaugos ministerija.
– Jūs nesijaučiate taip, lyg kažkiek vėluotumėte ir ne visi medikai viską žino?
– Mes nesijaučiame taip, kad vėluojame, nes darbai tikrai koordinuojami, jie vyksta. Manau, kad judame teisinga kryptimi. Natūralu, kad ieškant ką pakritikuoti, į kurią vietą spustelti, tikrai galima surasti. Niekas nedaro visko tobulai, bet didele veiksmų dalis yra nukreipta ta kryptimi ir ji vyksta.
– Noriu kalbėti apie žmogiškuosius resursus. Ar ministerija turi tikslius skaičius, kiek yra realiai dirbančių medikų? Ar yra kokia nors metodika, kaip tai suskaičiuoti? Toks keistas dalykas: Akreditavimo tarnyba, pasirodo, juos skaičiuoja pagal darbo vietą, t. y. jei tu turi licenciją ir tavo pavardė yra keliose gydymo įstaigose, tiek kartų ir bus įrašyta. Kitaip sakant, medikų skaičius yra labai iškreiptas. Noriu paklausti, ar jūs turite tikslius skaičius, ar esate garantuoti, kad tai tikslūs skaičiai? Turite metodiką, kaip tai suskaičiuoti?
– Pirmiausia pradėkime nuo to, jog visi gydytojai, slaugytojai, farmacijos specialistai yra licencijuojamos specialybės, faktinis licencijuotų specialistų skaičius tikrai yra žinomas. Problema tai, jog mes nematome ir nežinome, kokiais krūviais, kokiose gydymo įstaigose ir kiek, kur, kokių specialistų dirba tiksliai iš savo centralizuotų resursų. Tam, kad tą sužinotume, turėtume atlikti gydymo įstaigų apklausas, kad jos siųstų lenteles ir mes suvestume kokius nors galus. Bet turime tam sprendimą – nuo 2025 m. sausio arba vasario turėtų startuoti Kompetencijų platforma per Akreditavimo tarnybą, mes pradėsime matyti ir darbovietes, kur specialistai dirba, ir, kas svarbiausia, matyti krūvius, kiek tie specialistai dirba. Čia yra dar vienas aspektas, jei mes norime tiksliai suskaičiuoti, ar mūsų sveikatos sistemoje yra trūkumas, ar perteklius ir kaip apskritai mūsų sistema egzistuoja. Mums reikia žinoti ir krūvius, kokiais ir kokiose įstaigose dirba medikai. Mes galime žvelgti į tolimesnę perspektyvą. Tai čia viena dalis.
Kita dalis turbūt yra tai, kad <...> pagal teikiamų paslaugą skaičių, pagal mūsų gydytojų ir slaugytojų vidutinį amžių, pagal populiacijos statistiką mes galime vertinti, kiek mums iš esmės sveikatos priežiūros specialistų reikės artimiausią dešimtmetį. Tie modeliai, kuriuos sudaro Strateginės analizės centras, leidžia pasakyti, kad už dešimties metų tendencija bus tokia: mums trūks slaugytojų, mums trūks generalistų, šeimos gydytojų, vidaus ligų gydytojų, bet mes matome, kad kai kurių specialybių gydytojų gali būti per daug. Tai mums leidžia adekvačiai planuoti bent jau tas studijų vietas, kurias gauname iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos aukštosioms mokykloms per jų krepšelius.
Kitaip sakant, turbūt nėra taip tiksliai svarbu, kiek šią akimirką ir kokioje gydymo įstaigoje trūksta, yra svarbu aiškiai žinoti tendencijas ir imtis priemonių <...>.
– Bet vis tiek galbūt svarbu žinoti? Kaip tada vykdyti reformas, jei nežinai, kiek realiai yra gydytojų? Kita vertus, kai jūs sakote „į priekį“, jei skaičiuojame, kad 2030-aisiais Lietuvoje bus trečdalis, man regis, dabar dirbančių pensinio amžiaus medikų, tai kaip tada atrodys tie žmonės, kai vieni baigę mokslus iš Lietuvos išvažiuoja, kiti, pensinio amžiaus, išeis, tai neišvažiuos turbūt tik tie, kurie nemoka jokios kalbos? Kaip tada tą sukontroliuoti?
– Du dalykai. Turbūt todėl mes ir kalbame apie medikų darbo sąlygas, todėl turbūt ir sėdame su devyniomis profesinėmis sąjungomis, kur stengiamės surasti susitarimą, vadinamąjį šakos kolektyvinę sutartį ir ją dar šį rudenį pasirašyti, kad galėtume nuosekliai gerinti mūsų sveikatos priežiūros specialistų darbo sąlygas, kad ir Lietuva taptų patrauklia šalimi jiems likti dirbti. Kokią tendenciją mes matome ir kas šiuo metu vyksta, panašu, kad mažiau specialistų iš mūsų šalies nuteka, bet tikrai su tuo dar yra kur padirbėti. Tai čia turbūt vienas iš pagrindinių aspektų.
Dar vienas aspektas – mes pradėjome ir projektus, t. y. savivaldybės šiuo metu planuoja daugybę projektų, kurie turėtų būti nukreipti į žmogiškųjų išteklių tiek pritraukimą, tiek išlaikymą konkrečiose savivaldybėse. Mes tam esame skyrę apie 23 mln. eurų. Tikimės, kad iki rugsėjo pabaigos savivaldybės pateiks projektus ir iš paskos seks finansavimas, tai padės ir regionams sukurti geresnes darbo sąlygas mūsų sveikatos priežiūros specialistams.
– Sakiau, kad trečdalis, 40 proc., 2030 m. bus pensinio amžiaus medikai. Dar vienas dalykas, kaip sukontroliuoti tą medikų pasiūlą? Noriu truputį trumpam grįžti. Medikų ypač trūksta regionuose. Jeigu yra kviečiami ką tik baigę mokslus, jie reikalauja didelių uždarbių – 5–8 tūkst. eurų. Ar ministerija galvoja sukurti kriterijus, kaip mokėti, kiek gali gauti ką tik mokslus baigęs medikas, tas, kuris pradirbęs 10, 20 metų? Kitas galbūt jau turi laipsnį. Ar nereikėtų to?
– Reikėtų suprasti, kad prieš daugelį metų, nepasakysiu, kada tiksliai, buvo priimtas sprendimas, jog Lietuvos sveikatos sistemoje darbo užmokesčio mokėjimo sistema turi būti decentralizuota. Tai reiškia, kad kiekviena gydymo įstaiga, jos vadovas tvirtina savo įstaigos darbo užmokesčio tvarką. Turbūt prieš šešerius metus pradėjome bandyti tai nors kiek sucentralizuoti būtent per šakos kolektyvines darybas, nustatyti bendrus principus, kaip turi atrodyti darbo užmokesčio tvarka šiuo atveju. Bet ten nėra nurodyta nei lubų, nei kitų bendrų sąlygų, ką jūs ir sakote, kad tokios patirties gautų tokį darbo užmokestį, kaip yra kitose šalyse, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, kur visoje šalyje egzistuoja labai aiškūs rėžiai ir aš, kaip specialistas, žinau, jog dirbdamas bet kurioje gydymo įstaigoje gausiu tam tikrą darbo užmokestį. Natūralu, jei tai yra regionas, gali skirtis kokios nors kitos sąlygos. Vadinasi, Lietuva šiuo metu turi decentralizuotą modelį. Matyt, reikės kada nors ateityje galbūt net ir plataus politinio susitarimo, kur link mes judame, ar mus tenkina tokia sistema.
– Ar jus tokia sistema tenkina?
– Mane konkrečiai?
– Ar jums patinka?
– Kaip sveikatos priežiūros specialistą, jei atsigręžiat į šią vietą, matyt, mane tenkina. Jei žiūrėtume iš sisteminės perspektyvos, tikrai yra vietų, kur galima diskutuoti tiek su profesinėmis sąjungomis, tiek su pačiomis gydymo įstaigomis, jų vadovais, nes matome daugybę netolygumų.
Man labai norėtųsi pabrėžti žinutę, kad šiuo metu nusistovi požiūris, jog konkuruoti dėl darbuotojų mes galime tik darbo užmokesčiu, bet tai tikrai nėra vienintelis dalykas. Su mano jau anksčiau minėtomis investicijomis mes stengiamės perduoti žinutę gydymo įstaigoms, ypač savivaldybių pavaldumo, kad ne tik darbo užmokestis motyvuoja žmones ir ypač kai yra pasiekiama kažkokia riba, kurios didėjimas paskui nebeturi įtakos sveikatos priežiūros specialisto gyvenimo komfortui. Kalbame apie kvalifikacijos kėlimo galimybes, savirealizacijos galimybes, komandinio darbo galimybes, mikroklimatą, sociopsichologinę atmosferą gydymo įstaigoje. Tai irgi yra labai svarbūs veiksniai, kuriais kviečiame gydymo įstaigų vadovus sukurti sąlygas, kad specialistai rinktųsi, o ne tik konkuruoti darbo užmokesčiu.
– Jūs sakote, jog tęsite buvusio ministro pradėtus darbus ir visi nori tęstinumo. Ko vertas ministro keitimas, pasakykite prašau, jūsų akimis žiūrint? Ar jis buvo būtinas?
– Man labai sunku komentuoti tai ir iš tikrųjų labai nenorėčiau to komentuoti, nes vis tik sprendimai dėl ministrų keitimo buvo priimti premjerės ir prezidento <...>.
– Bet jūs jaučiatės galįs ką nors pakeisti? Ar likęs ministras būtų labiau sugadinęs?
– Tie žingsniai, kuriuos esu pasiryžęs daryti, t. y. užbaigti Vyriausybės programą taip, kaip ji surašyta mūsų srityje, aš tikrai stengsiuosi padaryti. Matyt, tęstinumas ir tie kai kurie prioritetiniai darbai, kuriuos esu viešai taip pat įvardijęs, turėtų būti pasiekti.
– Ačiū jums ir linkiu sėkmės.
– Dėkui.
