„Mes dar nesame pakankamai įvertinę fizinio aktyvumo naudos psichikos sveikatai“, – sako psichiatrė-psichoterapeutė, Vilniaus universiteto (VU) docentė Rima Viliūnienė. Sportą kaip pagalbos sau būdą 15 metų naudojanti specialistė aiškina, jog įvairios fizinės veiklos gali padėti stresą patiriančiam žmogui išveikti įtampą, o depresija sergančiam – suteikti viltį ir gebėjimą ištverti gyvenimo neapibrėžtumą.
„Aš bėgimą kaip džiaugsmo šaltinį atradau jau gimus vaikams. Vienas dalykas – tai labai prieinama: įsilipi į batus ir bėgi. Kitas dalykas – pajutau, kad (...) kai išbėgi tiesiog pravėdinti galvos ir tiesiogine prasme kartais pabėgi iš namų, grįžti visai kitos būsenos“, – LRT RADIJUI pasakoja bekelės entuziastė R. Viliūnienė.
Matydama, kokį poveikį sportas turi jos pačios psichologinei būsenai, specialistė drąsiai jį rekomenduoja ir savo pacientams. Žinoma, priduria ji, vien fizinis aktyvumas žmogaus dvasinių problemų neišspręs, tačiau jis gali puikiai žengti koja kojon su kitais pagalbos būdais.
„Yra tikrai labai daug [mokslinės] medžiagos, kad, taip, fizinis aktyvumas yra ne vienintelis, bet tikrai raktas į psichinę sveikatą. Bet, vėlgi, tai jokiu būdu nėra panacėja“, – tikina VU docentė.
Anot psichiatrės-psichoterapeutės, sportas gali palengvinti išgyventi ne vieną sunkią dvasinę būseną. Pavyzdžiui, žmonėms, kuriems sunku reguliuoti savo emocijas, kurie joms sukilus puola veikti nepagalvoję, fizinis aktyvumas leidžia „po truputėlį išmokti suturėti tą impulsą, (...) pagalvoti prieš darant“.
„Fizinis aktyvumas iš esmės leidžia padėti nusiraminti. (...) Tada jau ramesne galva ir tie sprendimai kitokie būna“, – tvirtina R. Viliūnienė.
Pasak ekspertės, nuraminti sportas žmogų gali ir tuomet, kai dėl vienos ar kitos priežasties jaučiamas stresas. Pavyzdžiui, tai ypač būdinga mokiniams ar studentams prieš egzaminus. Tuomet dėl patiriamos įtampos būna sunku įsiminti reikalingus dalykus.
„Kai yra didesnis stresas, kai žmogus susinervinęs, įsitempęs, jam nebeišeina įsiminti, išmokti naujų dalykų. (...) Fizinis aktyvumas padeda nusiraminti, tą nerimą išmesti, išbėgioti, iššokti, išplaukti, išboksuoti. (...) Tai leidžia mums vėl grįžti prie išmokimo, prie galimybės mokytis“, – sako pašnekovė.
Psichiatrės-psichoterapeutės teigimu, taip yra dėl to, nes sportuojant širdis pradeda dirbti intensyviau ir kraujotaka smegenyse suaktyvėja. Dėl to padidėja žmogaus budrumas, motyvacija, tampa lengviau sukoncentruoti dėmesį.
„Yra tyrimų, kad žmonės, kurie prieš testą turėjo vidutinio intensyvumo fizinę veiklą, testą išlaikė geriau. Pavyzdžiui, (...) užsienio mokyklose vaikams padidinus fizinio lavinimo pamokų skaičių, pagerėjo matematikos rezultatai“, – tvirtina VU docentė.
Įvairios fizinės veiklos, pabrėžia specialistė, gali padėti net depresija sergančiam žmogui. Tiesa, jų poveikis priklauso nuo to, kiek pažengusi yra ši liga.
„Sunkios depresijos žmogui pasakyti „klausyk, tu išeik, prasibėk“ būtų neadekvatu, bet žmonėms su lengvos depresijos simptomais, su vidutinės depresijos būsenomis, kuriems fizinė veikla nekelia aversijos, tai tikrai yra būdas [padėti sau]“, – aiškina R. Viliūnienė.
Pašnekovės teigimu, depresiją turintiems žmonėms sportas leidžia pajusti pasitikėjimo ir pasitenkinimo savimi jausmą, suteikia neapibrėžtam gyvenimui šiokios tokios struktūros.
„Depresiški žmonės dažniausiai yra linkę nuvertinti, atakuoti save: aš nei šioks, nei toks, aš netinkamas, nesugebu, negaliu ir panašiai. (...) Sportuoti – tas pats, kas pasikloti lovą. Tu tiesiog kažką per dieną padarai: tu apsiauni, užsiriši batus ir išeini. Ar tu praeini, ar tu prabėgi, bet tu jau kažką padarai.
(...) Jeigu tu tą pajėgi nebūtinai kiekvieną dieną, bet kas kažkelintą dieną daryti reguliariai, tai jau yra ženklas, kad tu kažką gali. Tai duoda viltį, didina gebėjimą tverti neapibrėžtumą“, – pasakoja ekspertė.
Nors pati R. Viliūnienė mėgsta ilgų distancijų bėgimus, tokios fizinės veiklos kaip vienintelės veiksmingos ji savo pacientams tikrai nesiūlo. Pasak specialistės, kiekvieną žmogų reikia vertinti individualiai, atsižvelgti, koks sportas jam būtų malonus.
„Tai gali būti ir plaukimas, ir šokis, bet kokios veiklos, tai, kas žmogui teikia džiaugsmo. (...) Jeigu pasiskaitė žmogus ir galvoja „tai ir man reikia bėgti“, kodėl? Jeigu žmogui tai kelia visišką aversiją, (...) kam jį įkalbinėti bėgti? Tegu daro tai, kas jam patinka. Turi būti ta malonumo, smagumo dalis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
