Pirmasis elektroninis laiškas išsiųstas daugiau nei prieš tris dešimtmečius, per šį laiką internetą jau turi ir vienokiais ar kitokiais jo socialiniais tinklais naudojasi per 4 mlrd. žmonių. Interneto kūrėjai atrado ne tik galybę patogumų, bet ir savotišką raktą į žmogaus smegenis. „Internetas ne tik formuoja priklausomybę pats iš savęs, bet ir sudaro prielaidas įvairioms priklausomybės rūšims, kurios egzistuoja ir be interneto, žymiai greičiau susiformuoti“, – sako psichiatras Jonas Fugalis.
Kaip susiformuoja priklausomybė internetui? Kokie socialiniai tinklai įtraukia labiausiai? Ar įmanoma save „detoksikuoti“ nuo virtualių malonumų? Apie tai – LRT RADIJO laidos „Sindromas“ pokalbis.
„Internetas šiais laikais yra prieinamas 24/7, tai reiškia, kad prie jo prieiti labai lengva, pigu, o tai sudaro prielaidas žmonėms naudotis juo perdėtai, netgi kai nereikia. Parduotuvės neveikia visą parą ir kokių nors psichoaktyviųjų medžiagų neišeina nusipirkti bet kuriuo paros metu“, – laidoje sakė J. Fugalis.
Kompulsiškas veiksmas – toks, kurį norisi liguistai vėl ir vėl kartoti, siekiant patirti malonumą, būtent tokį elgesį, kaip aiškina psichiatras, ir paskatina neišsemiamo, nes nuolat atsinaujinančio turinio socialiniai tinklai. Tokie žalingi įpročiai gali atsirasti ir visai netyčia, turint omenyje, jog dažname darbe šiandien taip pat komunikuojama per socialinius tinklus, be to, dažnai lydi noras jaustis informuotam, nepraleisti ko nors svarbaus.
J. Fugalis prisiminė savo atostogas Kuboje prieš ketverius metus, kai teko kuriam laikui atprasti nuo naudojimosi internetu. Būtent tokiais atvejais dažnas gali pajusti, ar jau turi priklausomybę.
„Tuomet ten žmonės pirko korteles, kad pusvalandį ar valandą galėtų telefone pasinaudoti labai lėtu internetu, ir tai yra brangu, 1/30 jų atlyginimo. Vakarais žmonės sėdi aikštėje, kur galima vos vos prisijungti. Natūralu, kad nuotraukų iš kelionės kelti nepavyko, naujienų nepaskaičiau, su draugais nesusisiekiau. Ir iš tikrųjų pradėjau jausti, kad kažką praleisiu, kažkas labai svarbaus namuose vyksta. Tai vadinama baime kažką praleisti, angliškai – fomo (fear of missing out). Tai jau galima įvardyti kaip abstinenciją, gal ne tiesiogine to žodžio prasme kaip nuo medžiagų vartojimo, bet abstinenciją tai tikrai primena“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip sakė J. Fugalis, „būtų žavu“, jeigu psichiatrai būtų apsaugoti nuo priklausomybių formavimosi, bet taip nėra.
„Pirmas tris dienas buvo pojūtis, kad kažką praleisiu, kažkas įvyks, kažko neperskaitysiu, bet po kaip iš tikrųjų buvo faina – tikrai atsipalaidavau ir pailsėjau“, – pridūrė jis.
Pasak J. Fugalio, tyrimai rodo, jog kai žmogus naudojasi socialiniais tinklais, aktyvuojasi tos pačios smegenų sritys, atsakingos už malonumus, kaip ir, pavyzdžiui, vartojant kokainą. Yra dar viena priežastis, kodėl lengva įnikti į ekranų suteikiamus malonumus, sako J. Fugalis.
„Realybėje mes apie save kalbame apie 30-40 proc. laiko, (kitą dalį) klausome kitų. O internete stengiamės save pateikti – komentuoti, kelti nuotraukas, parašyti. Ir to laiko (apie save) – daugiau. Iš pradžių tai teikia malonumą, kada išsiskiria dopaminas, bet kuo toliau, tuo asmenukių ir patiktukų reikia daugiau, kad pasiektume tą patį efektą“, – kalbėjo psichiatras.
Apskritai perteklinio naudojimosi internetu pasekmės būna pirminės ir antrinės. O kas jau yra tas perteklius, žinoma, priklauso ir nuo amžiaus.
„Kol kas nedaug, bet yra tyrimų, kurie rodo, kad kuo jaunesnis vaikas pradeda naudotis ekranu ir technologijomis, tuo labiau tai paveikia jo pažintinius procesus, norą bendrauti, nerimo lygį, depresiškumą. Vienas tyrimas sako, kad apie trečdalis paauglių, kurie bent tris valandas per dieną naudojasi telefonu, jau turi padidėjusius depresiškumo lygius“, – pirminių žalingų pasekmių pavyzdžius pateikė psichiatras.
„Antrinės pasekmės – kai dėl priklausomybės kažkas nutinka. Pavyzdžiui, žmogus dėl priklausomybės pradeda bendrauti internetu, nyksta jo socialiniai ryšiai. Kad palaikytų savo socialinius gebėjimus ir ryšius, tai turi vykti, o kai žmogus daug laiko praleidžia internete, natūralu, kad tai nyksta“, – pridūrė J. Fugalis.
Kaip sako J. Fugalis, 2–6 metų vaikams apskritai nerekomenduojama naudotis ekranais – planšetėmis, telefonais, kompiuteriais, kitu atveju tai turėtų būti ne daugiau kaip valanda.
„O ką matome aplinkui? Jeigu vaikas neturi kuo užsiimti, nuobodžiauja, jam grūdama planšetė. O iš tikrųjų tokiu būdu atimame labai svarbu jausmą iš vaiko – nuobodulio jausmą. Jis žmonėms labai svarbus, nes skatina kūrybiškumą. Kai žmogus nemoka išbūti su savimi, jis pradeda bėgti. O bėgimo būdų yra įvairių – nuo darboholizmo iki psichoaktyviųjų medžiagų, galiausiai pastovaus geimingo, pornografijos ar kitų dalykų“, – sakė J. Fugalis.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Sindromas“ įraše.
