Tarp vyresnių nei 60-ies metų gyventojų demencija Lietuvoje serga vienas iš 20-ies, o populiacijoje nuo 90-ies su šia liga gyvena kas antras. Tačiau tai nėra išimtinai tik senatvės liga – nors ir labai retai, tačiau ankstyvojo Alzheimerio forma diagnozuojama ir dar 40-ies metų nepasiekusiems asmenims.
Demencijos diagnozė skaudi tiek pačiam pacientui, tiek ir jo artimiesiems, nes liga iš pagrindų keičia gyvenimo būdą, palaipsniui atima savarankiškumą. Dėl jos ilgainiui sutrinka kalba, atmintis, judėjimas, orientacija, suvokimas, gebėjimas mokytis. Visa tai stipriai paveikia ir paciento emocijas, gebėjimą jas kontroliuoti, galimi net ryškūs asmenybės pasikeitimai.
Sergamumas demencija Lietuvoje panašus kaip ir Vakarų šalyse – nuo 60-ies metų tikimybė būti jos užkluptam palaipsniui didėja. Bendrajai populiacijai senėjant, kyla tiesioginė rizika dėl šių susirgimų gausėjimo.
Kaip LRT RADIJO laidoje „Sveikata“ aiškino respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius prof. Arūnas Germanavičius, demencija yra sindromas, pasižymintis simptomų rinkiniu. Įtarti demenciją gali bendrosios praktikos šeimos gydytojai, neurokognityvinius testus atliekantys psichologai, tačiau diagnozę patvirtinti gali tik gydytojai neurologai arba psichiatrai.
„Tai yra neuropsichiatrinė liga, kuri pasireiškia masyviu, progresuojančiu atminties ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimu bei nuolatiniu jų blogėjimu, kuris priveda prie žmogaus dezorientacijos laike, vietoje, kartais net ir savyje, taip pat daugelio funkcijų praradimo, – laidoje aiškino A. Germanavičius. – Tai reiškia, kad ką žmogus anksčiau pats galėjo padaryti be jokios pagalbos, jis palaipsniui praranda ir jam reikalinga nuolatinė slauga, priežiūra“.
Genetika turi gana nedidelę įtaką dalies šių simptomų atsiradimui, tiesa, yra nustatytas tiesioginis ryšys tarp ankstyvosios Alzheimerio ligos, kuri prasideda jaunesniems negu 40 metų žmonėms.
„Ši Alzheimerio forma yra labai reta, ji pasireiškia mažiau negu 10 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų. Iš visų demencijų Alzheimerio liga yra pati dažniausia, ji sudaro apie 70-75 proc. visų demencijų. Čia genetika turi svarbu vaidmenį, tačiau nėra lemianti. (...) Jeigu žinome, pavyzdžiui, kad mūsų tėvai ar seneliai sirgo, nebūtinai demencijos sindromas išsivystys mums ar mūsų vaikams, daliai žmonių tam tikri atminties pokyčiai, susiję su senėjimu, pasireiškia, tačiau vėliau jų progresavimas sustoja“, – kalbėjo psichiatras.
Apsauginiai veiksniai, stabdantys demencija, yra intelektas, buvęs iki atminties pablogėjimo ir pažintinių funkcijų sutrikimo – kuo jis aukštesnis, kuo daugiau žmogus turi, kaip aiškino A. Germanavičius, „įvairių socialinių, bendravimo įgūdžių, kuo daugiau treniruoja atmintį, tuo mažesnį polinkį į demenciją jis turės senėjimo pradžioje“.
„Yra kiti labai svarbūs veiksniai, tokie kaip reguliarus fizinis krūvis, aktyvumas, taip pat pažintinių funkcijų treniravimas, alkoholio vengimas, arterinės hipertenzijos koregavimas. Jeigu žmonės turi polinkį į cukrinį diabetą, labai svarbu kontroliuoti gliukozės koncentraciją, reguliuoti gliukozės koncentraciją, savo maistą ir fizinį aktyvumą, kad nebūtų hiperglikemijos, o ypač hipoglikemijos epizodų“, – pasakojo Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į progresuojantį atminties blogėjimą, mat jeigu atmintis suprastėjo, tačiau toliau laikosi tame pat lygyje, veikiausiai tai nėra demencija.
„Demencija yra progresuojantis globalus pažintinių funkcijų sutrikimas. Tai reiškia, kad visos pažintinės funkcijos paprastai pradeda blogėti – ir dėmesio koncentracija, ir įsiminimas, pavyzdžiui, sergantieji demencija neatsimena, ką jie valgė pusryčiams tą dieną, su kuo jie bendravo, ar kalbėjo su artimuoju telefonu, gali nebeprisiminti, koks žmogaus vardas. Taip pat sunku orientuotis erdvėje, ypač pažengusiose demencijos formose – tai pastebima žymiai vėliau. (...) Mums labai svarbi ankstyvoji demencijų diagnostika ir neurovaizduojamieji tyrimai, tokie kaip galvos smegenų funkcinis magnetinis rezonansas arba pozitronų emisijos tomografija, bet tai yra mažai prieinama mūsų pacientams, nes tai yra brangieji tyrimai. Tačiau atlikus tam tikrus screeningus, panaudojus tam tikrus klausimynus, daliai žmonių galima įtarti ir tuos tyrimus reikėtų anksti atlikti, kad jau iki 65-erių metų žinotume, kuriems žmonėms ta rizika yra didesnė“, – kalbėjo profesorius.
„Sveikatos“ pašnekovas dėstė, jog kai diagnozė yra jau patvirtinta, reikėtų imtis priemonių, kurios padėtų išlaikyti asmens savarankiškumą kuo ilgiau. Didelis artimųjų dėmesys tokiam žmogui reikalingas, tačiau jie neturėtų perimti iš sergančiojo viso jo savarankiškumo jau ligos pradžioje – pacientui tai nebus į naudą.
„Jeigu jau yra nustatyta ši diagnozė, reikėtų imtis tam tikrų priemonių, kurios padėtų išlaikyti savarankiškumą. Viena iš svarbių taisyklių, kurias artimiesiems reikėtų suprasti, tai kad po demencijos diagnozės nustatymo negalima atimti iš žmogaus savarankiškumo, reikia kaip tik skatinti ir sudaryti sąlygas žmogui kuo įmanoma ilgiau išlikti savarankišku, priimti sprendimus ar padėti jam apsispręsti“, – sakė A. Germanavičius.
Jis išvardijo priemones, kurios tokiais atvejais yra naudingos buityje.
„Tokie paprasti dalykai kaip kalendoriai, priminimai, šios dienos datos matymas aiškus, ir net ne vienoje, o keliose vietose. Laikrodžiai, kurie aiškiai rodo laiką, taip pat daiktų išdėstymas, kad jie būtų lengvai randami, įvairios etiketės ir užrašai, kurie padėtų žmogui surasti tuos daiktus, pavyzdžiui, ant stalčių ir lentynų. Taip pat patalpų pavadinimai, jeigu žmogus gyvena namuose, kur yra kelios vienodos durys, būtinai turėtų būti piešinukai, veidai ar nuotraukos, kurios leistų prisiminti, kas tame kambaryje gyvena ar yra, dar yra svarbu užkirsti kelią tokiems dalykams, kai žmonės yra prižiūrimi, bet prižiūrintieji asmenys labai dažnai keičiasi – tai labai blogina kognityvines funkcijas, nes kai žmonės aplinkui keičiasi, keičiasi veidai, sergančiam demencija gali atsirasti net ir psichozių simptomai, gali atsirasti kliedesiai, nes jis nesupras, kodėl žmonės keičiasi, jam gali imti atrodyti, kad tai kažkokie svetimi žmonės atėjo į jo namus, jam grasina ar gali apvogti“, – kalbėjo A. Germanavičius.
Jis pridūrė, jog labai svarbu laiku atkreipti dėmesį į delyro – sunkaus sumišimo, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimo – atsiradimą.
„Demencijai progresuojant, kai kada, sumažėjus dienos šviesai, išorės stimulus sergantysis supranta kitaip, atsiranda iliuzijos. Pavyzdžiui, gali matyti, kad šešėliai tarsi keičiasi, juose matyti žmones arba jausti nerealią baimę. Vėliau tas gali pereiti į haliucinacijas, tuomet jau reikalinga specialisto psichiatro konsultacija ir išsiaiškinimas, ar tai nėra delyro požymiai, ar nereikia priešpsichozinio gydymo“, – kalbėjo Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius A. Germanavičius.
Pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.
