Kompanijų „Pfizer“ ir „BioNTech“ skiepu nuo koronaviruso leista skiepyti vaikus nuo 12-os metų, o Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbta tvarka numato, kad vakcinuotis tokio amžiaus asmuo gali ir be tėvų sutikimo. Kaip tai galėtų būti įgyvendinama praktiškai, klausimų kyla ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai, ir šeimos gydytojams, mat nors formaliai įstatymai tai leidžia, nėra praktinės tokių atvejų patirties.
Tėvams nesutinkant dėl skiepo nuo koronaviruso vaikui, šis galėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris turėtų kreiptis į gydytojų konsiliumą. Pastarasis priimtų sprendimą dėl skiepijimo, tuomet, gavęs konsiliumo pasirašytą dokumentą, vaikas savarankiškai galėtų registruotis ir atvykti į vakcinacijos centrą.
Ministerija nurodo į 15 metų Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme galiojančias nuostatas, kai kuriais atvejais dėl medicininių paslaugų teikimo leidžiančias nepilnamečių apsisprendimą laikyti pakankamu, jei tam pritaria ir specialistai. veikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėja Justina Aleksaitė LRT RADIJUI sakė, jog įstatymas veikiau subalansuotas kitokiems atvejams nei vakcinacija, tačiau taikytinas ir šiuo pagrindu.
„Suprantu, kad ši komunikacinė žinutė sukėlė daug diskusijų visuomenėje ir (...) šeimos gydytojams, nes suprantu tą atsakomybę, kuri jiems tenka ir turbūt juos neramina. Bet iš tikrų tai yra jau 15 metų galiojantis Pacientų teisių ir žalos (atlyginimo) įstatymas, kurio 14-as straipsnis suteikia tokią teisę jaunesniems negu 16 metų visuomet. Žinoma, pirminė įstatymo mintis galbūt buvo tokia, kad jeigu tėvų ir vaikų nuomonė nesutampa dėl įvairių kitų klausimų, pavyzdžiui, kontreceptikų naudojimo ar panašių, tai tuomet vaikas galėtų sprendimą priimti pats. Bet iš esmės tokia teise ir galimybe naudotis ir vakcinavimo klausimu, jeigu nuomonė nesutampa su tėvų“, – sakė J. Aleksaitė.
Pasak jos, SAM tiesiog siekė informuoti, kad tokia galimybė yra, nesitikėta, jog viešoje erdvėje kils priešiškų reakcijų.
„Matome, jog rudenį prasidės aktyvesnis moksleivių grįžimas į tiesioginį kontaktinį ugdymą ir mes skatiname skiepytis, rekomenduojame tai. Ir tiesiog norėmoje pabrėžti, kad jeigu tėvų ir vaikų nuomonės nesutampa, jie taip pat gali vakcinuotis. (...) Dažnu atveju – tikrai nemanau. Tiesiog komunikuodami norėjome informuoti, kad palaikome tuos jaunus žmones, kurie nori vakcinuotis ir kad jie turi galimybę“, – sakė ministro patarėja.
Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos gydytojas, Lietuvos šeimos gydytojų kolegijos viceprezidentas Gediminas Urbonas laidoje „Lietuvos diena“ kalbėjo, jog tokių precedentų, kai dėl skiepijimo išsiskiria tėvų ir vaiko nuomonės, o pastarasis kreipiasi į gydymo įstaigą, nėra, todėl sunku įsivaizduoti, kaip tai būtų sprendžiama.
„Prieš šį pokalbį kalbėjau ir su kitais šeimos gydytojais, neteko girdėti, kad tokių atvejų būtų anksčiau. Apskritai reikėtų gal grįžti prie šeimos gydytojo funkcijų kalbant apie vakcinaciją. Šeimos gydytojas turėtų atsakyti remdamasis Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos informacija, ar tokio amžiaus asmenį galima skiepyti konkrečia vakcina, įvertinęs sveikatos būklę turėtų atsakyti, ar nėra kontraindikacijų skiepyti tokia vakcina, ir jeigu šeimoje yra abejonių, šeimos gydytojas savo autoritetu galėtų padrąsinti ją skiepytis, todėl kad vaikai, kaip minėta anksčiau, grįš į ugdymo įstaigas ir ten rudenį gali vėl atsirasti COVID-19 židiniai“, – kalbėjo G. Urbonas.
Jo teigimu, neįprastoje situacijoje būtų reikalingas ir vaiko teisių apsaugos specialistų įsitraukimas. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė LRT RADIJUI taip pat sakė nežinanti „kraštutinių situacijų“.
„Kada įvvyksta konfliktas, nuostata, kaip minėta, galioja 15 metų, tokių kraštutinių situacijų praktikoje aš nežinau. Visais atvejais, kai būdavo ar onkologinis susirgimas, ar operacija reikalinga, buvo kreipiamasi į vaiko teisių specialistus ir šeimos įtikinėjamos, kad vaikai būtų gydomi“, – sakė E. Žiobienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad skiepai yra rekomenduojami, ne privalomi, o minimame Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme, kai kalbama apie nepilnamečius, nėra žemutinės amžiaus ribos.
„Net ir tuo atveju, aš vis tiek matau čia ir Vaiko teisių tarnybų dalyvavimą, aiškinimąsi, kas yra šeimoje. Išsiaiškinti priežastis, kokią informaciją gauna šeima – vaikas ir tėvai, labai svarbu įvertinti ir sveiktą, o tada, turbūt tikrai išskirtiniais atvejais, būtų konsiliumas. Aš labai sunkiai įsivaizduoju konsiliumą skiepų atveju. Galbūt. Bet tokio pobūdžio klausimų valstybėje nesame nagrinėję niekad, teisminių tokio pobūdžio bylų mes praktiškai neturime. Todėl sunku pasakyti ir man keista, kad nuo pirmos dienos paleidžiama tokia komunikacija, kad vaikai be tėvų iš karto keliauja pas gydytoją ir į konsiliumą“, – komentavo vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Įstatymo 8-ame straipsnyje išdėstyta, jog „nepilnametis pacientas, kuris, gydytojo nuomone, gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl jam siūlomo gydymo“.
O taip pat, jog gydantis gydytojas nepilnamečio tėvų ar globėjų prašymu turi informuoti nepilnamečio įstatyminius atstovus apie gydymą, tačiau, nepilnamečiui paprašius, tokia informacija gali būti ir nesuteikta, jeigu tai iš esmės gali pakenkti nepilnamečio paciento interesams, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip.
G. Urbonas sako, jog itin retas atvejis, kai nepilnamečiai iki 16-os metų patys kreipiasi į gydytojus be tėvų ar globėjų žinios, o taip ir „nelabai turėtų būti“, mat teisės aktai numato jų dalyvavimą. Gydytojo manymu, paskubėta akcentuoti tokias galimas konfliktines situacijas.
„Klausimas gali būti kelias ateity, bet ar tinkamas laikas dabar tą klausimą kelti ir iš anksto tarsi pasakyti, kad mes visuomenėje turime labai daug šeimų, kurios nenori skiepytis COVID-19 vakcina. Atvirkščiai, aš matau labai daug šeimų, kurios nori skiepytis. Kai paskiepysime norinčius ir būsime ties ta situacija, kad didelė dalis nenori skiepyti vaikų, tada galima bus imtis sprendimų, kurie dabar siūlomi. Bet tų sprendimų priėmimo vien tik pirminės asmens sveikatos priežiūros lygyje, nepasitelkiant vaiko teisių apsaugos specialistų, aš neįsivaizduoju“, – kalbėjo G. Urbonas.
Ministro patarėja J. Aleksaitė sutiko, jog komunikuojant galėjo būti suklysta.
„Girdint kokias diskusijas tai sukėlė ir girdint kolegų argumentus, kurie diskusijoje išsakomi, aš sutinku, kad galbūt nereikėjo pradžioje to viešinti ir šią žinutę turbūt reikėjo pasilaikyti, kol kils problema. Bet tikriausiai nebuvo įvertinta, kad tai bus interpretuota tokiu būdu“, – sakė ji.
