„Sportas yra jaunystės eliksyras – galiu tai 100 procentų patvirtinti“, – LRT sako be sporto savo gyvenimo neįsivaizduojanti 47-erių sporto meistrė, lengvaatletė Ernesta Karaškienė.
Dar 2001 m. pirmuosius Lietuvos čempionės titulus šuolio į tolį ir 60 m barjerinio bėgimo rungtyje iškovojusi atletė bėgant metams sporto nepametė. Galbūt netgi priešingai – jį dar labiau prisijaukino ir pažino. Kadaise su elitiniais šalies lengvaatlečiais atkakliai besivaržiusi E. Karaškienė dabar savo vėliavą neša meistrų – veteranų – sporte.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- E. Karaškienė yra sporto meistrė. Jai priklauso net 12 Lietuvos rekordų M40 ir M45 amžiaus grupėse.
- Lengvaatletė džiaugiasi visa Lietuvos sporto meistrų bendruomene ir skatina prie jos prisijungti kitus aktyvų gyvenimą mylinčius žmones.
- E. Karaškienė neseniai vykusiame Europos čempionate iškovojo net du bronzos medalius. Atletės ryžto neužgesino net ir varžybų metu patirta trauma.
„Manau, kad mes, meistrai, esame labiau fanatikai. Tikrai dauguma dirba, turi savo gyvenimus. Vieniems yra lengviau, kitiems sunkiau viską suderinti. Aš pati esu trenerė, visada sukuosi kartu su sportininkais, todėl man problemų nekyla. Kartais ir su atletais drauge pasportuoju, manau, jiems taip pat smagu, kai trenerė yra aktyvi ir ne tik sudaro planus, prižiūri jų darbą.
Visą gyvenimą buvau kartu su sportu. Aš savo gyvenimo be sporto tiesiog neįsivaizduoju. Taip, buvo pertrauka nuo varžybų, vienu metu nenorėjau grįžti, bet atsirado entuziastų, kurie prikalbino prisijungti prie sporto meistrų bendruomenės. Joje mes visus palaikome, džiaugiamės už kiekvieną pergalę ir paguodžiame, jei kas nors nepavyko. Norime pritraukti kuo daugiau žmonių, nes visa tai yra itin smagu“, – pozityviai mintimis dalijasi E. Karaškienė.
Likimo ženklai, atvedę į bronzinį finišą
Kovo 27–balandžio 2 d. Torunėje (Lenkija) vyko Europos meistrų lengvosios atletikos čempionatas, kuriame E. Karaškienė iškovojo du bronzos medalius M45 amžiaus grupėje. Lietuvė bronza sužibo 60 m barjeriniame bėgime ir paprastame 60 m sprinte. Be jokios abejonės, kaip ir visose varžybose, taip ir šiose, azarto tikrai netrūko, bet įveikę distancijas ir pabaigę technines rungtis visi dalyviai akimirksniu pasipuošė šypsenomis.
„Susitikę varžybose mes būname varžovai, bet iškart po finišo tampame draugais. Emocijos čia yra kitokios negu elitiniame, profesionaliame sporte“, – sako E. Karaškienė.
Ji per savo karjerą yra pasiekusi net šešis Lietuvos rekordus M40 amžiaus grupėje (60 m, 60 m barjerinis bėgimas, 100 m, 200 m, 80 m barjerinis bėgimas, svarsčio metimas) ir šešis rekordus M45 amžiaus grupėje (60 m, 60 m barjerinis bėgimas, 100 m, 80 m barjerinis bėgimas, svarsčio metimas, kūjo metimas).
Nors į kol kas svarbiausią šių metų startą tituluota meistrų sporto atstovė atvyko pakilios nuotaikos, pernelyg didelio spaudimo nuversti kalnus sau nekėlė. Bėgikė pasidalijo, kad pastarieji mėnesiai jai buvo sudėtingi – ruoštis varžyboms trukdė ir traumos, ir sveikatos problemos.
„Mano sezonas tikrai nebuvo lengvas. Metų pradžioje turėjau traumą, teko ruoštis tris savaites kitaip: visi pagreitėjimai buvo ant dviračio, nes tiesiog negalėjau bėgti. Vėliau, nors ir teko kelis kartus startuoti, koja vis priminė, kad nėra iki galo sugijusi. Tuo metu prieš pat čempionatą dar ir susirgau, turėjau temperatūros, taigi vėl pasiruošimas keitėsi“, – prisimena trenere Kaune dirbanti sporto meistrė.
Vis dėlto – kokia kelionė didelio tikslo link būna be papildomų kliūčių? Kartais netgi kuo daugiau jų pasitaiko, tuo saldesnis finišas. E. Karaškienė patvirtina, kad du čempionate iškovoti bronzos medaliai buvo itin saldūs. Kad tuo įsitikintume, nusikelkime į varžybų pradžią.
E. Karaškienė pirmiausia startavo 60 m barjeriniame bėgime. Iš pradžių buvo numatyti ir paruošiamieji bėgimai, tačiau kelioms sportininkėms atsisakius bėgti nuspręsta surengti tik finalinį bėgimą. Didelių vilčių kovoti dėl medalio nepuoselėjusi lietuvė suprato, kad tai gali tapti jos šansu. Galiausiai taip ir nutiko – E. Karaškienė distanciją įveikė per 9,24 sek. ir pasidabino bronza.
Visgi įdomiausia tai, kas jos laukė kitą varžybų dieną. 60 m bėgimo atrankoje su problemomis nesusidūrusi lietuvė pusfinalyje pajuto kirkšnies skausmą, o po finišo suprato, jog patyrė traumą. Startas finale, kuriame vieta buvo iškovota, pakibo ant plauko. Lengvaatletė jautriai prisimena, kas tada dėjosi galvoje.
„Buvo labai daug minčių ir galiausiai apsisprendžiau finale visgi nedalyvauti. Netikėjau, kad mano koja galės tai atlaikyti. Visgi tada, kai ėjau išsibraukti iš sąrašo, man pasakė, jog tokiu atveju mano vietą užims ir finale startuos kita atletė. Man taip suspaudė širdį, todėl pasakiau sau, kad šios vietos aš tikrai neatiduosiu.
Nusprendžiau, kad visgi startuosiu. Nesvarbu, kaip... 50 procentų bėgsiu, bet pasirodysiu. Apšilimo metu vėl buvo daug minčių, apsirišau koją, išgėriau vaistų. Nusprendžiau surizikuoti. Galiausiai turbūt ta ramybė, spaudimo nebuvimas ir padėjo, nes varžovės jaudinosi, o aš ne“, – pasakoja E. Karaškienė.
60 m per 8,36 sek. finale įveikusi ir antru bronzos medaliu suspindusi bėgikė nedvejoja, kad šioje istorijoje pagrindinius vaidmenis atliko ne tik ryžtas ir sunkus darbas, bet ir likimas.
„Kažkoks likimo pirštas ar kažkas... Net nežinau, kaip pasakyti. Prieš 60 metrų barjerinio bėgimo startą praėjau pro apdovanojimų ceremoniją ir manęs paklausė, ar einu būtent į ją. Pasakiau, kad ne, kad manęs dar tik laukia pirmas startas. Vėliau pamačiau, jog mano takelis yra būtent trečias. Galbūt tai ką nors reiškia? Galiausiai bandai tokias detales pritempti, galbūt netgi jomis patikėti. Tai tikrai kažko prideda.
Bėgant 60 metrų finale kojos visiškai neskaudėjo. Nesupratau, kodėl. Dabar ją vėl skauda. Žinoma, nėra skausmas labai stiprus, bet jeigu reikėtų dar kartą maksimaliai bėgti, tai skaudėtų. Manau, kad likimas irgi prisidėjo prie šių medalių, ne vien tik mano darbas ir pastangos juos padovanojo“, – dėsto E. Karaškienė.
Iš viso Lietuvos rinktinė Europos meistrų čempionate iškovojo net 16 medalių: keturis aukso, šešis sidabro ir šešis bronzos.
„Turbūt nesu mačiusi tokio motyvuoto jaunimo, kokie yra veteranai“
Bendraudama su LRT E. Karaškienė dalijasi, jog meistrų sportas jai pirmiausia asocijuojasi ne su trofėjais ir įspūdingais rekordais, o su žmonėmis, kurie myli aktyvų gyvenimą ir džiaugiasi judėjimo galimybe.
„Čempionate prisižiūrėjome, kaip bėga vyresnio amžiaus žmonės. Tikrai esu pagalvojusi, kad 70-metis vyras mane galėtų aplenkti 200 m bėgime. Jeigu tu įdedi nors šiek tiek darbo, judi, tai tavo ir eisena kitokia, ir laikysena, ir raumenys visiškai kitokio darbingumo. Sportas yra jaunystės eliksyras – galiu tai patvirtinti 100 procentų.
Taip, mes turime įvairių traumų, sunkumų, bet vis tiek gydomės, stojamės ir kabinamės į priekį. Meistrai, net ir parkritę, vėliau vis tiek nori finišuoti, yra užsidegę sportu. Turbūt nesu mačiusi tokio motyvuoto jaunimo, kokie yra veteranai. Jie nori judėti, nes judesys yra jų gyvenimo variklis. Jeigu kelias savaites aš pati nesportuoju, tai man jau to trūksta. Judesys man suteikia gyvenimo džiaugsmą, kitokios savęs ir negaliu įsivaizduoti“, – su džiaugsmu sako sportininkė.
Kalbėdama apie sporto meistrus ji taip pat pastebi, kad egzistuoja dvi kategorijos, šiek tiek išskiriančios veteranų aktyvaus judėjimo priežastis.
„Yra labai daug sportininkų, kurie sportavo profesionaliai ir dabar tiesiog toliau tęsia savo karjeras. Visgi yra ir tokių, kurie turbūt turi kokių neišsipildžiusių svajonių – galbūt nebuvo aukščiausio lygio sportininkais praeityje, bet dabar sugalvojo vėl pajudėti, gauti adrenalino ir kovoti dėl kokių tikslų. Yra skirtingų atvejų, bet visi tai darydami meistrai jaučiasi laimingi ir tai svarbiausia“, – kalba E. Karaškienė.
Ir štai čia gali iškilti ne vienas esminis klausimas – kaip darbus ir savo gyvenimus turintys žmonės randa laiko sportui, treniruotėms, išvykoms į varžybas? Galbūt sporto meistrai sulaukia solidaus finansavimo, kuris gerokai palengvina kasdienybę?
Nieko panašaus. E. Karaškienė akcentuoja, jog meistrų sportas yra visiškai nefinansuojamas, o į priekį nuolatos veda vidinis noras ir itin draugiška bei palaikanti bendruomenė.
„Tikrai taip. Meistrų sportas yra visiškai nefinansuojamas. Nebent mes patys ieškome rėmėjų, mažesniuose miesteliuose yra rašomi įvairūs projektai. Tuo metu didžiuosiuose miestuose mes patys viską finansuojame, įvairias varžybas pritraukiame prie savo atostogų (juokiasi). Galiausiai mes tuo mėgaujamės, tiesiog viskuo džiaugiamės ir neliūdime“, – sako ji.
Vis dėlto ar nekyla apmaudas pagalvojus, kad toks entuziazmas ir svajonės nėra finansiškai paremiamos?
„Truputį liūdna, tokia pati problema yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Apie tai esame kalbėję su ne vienu sportininku. Perspektyvus yra jaunimas, todėl jiems ir skiriamas finansavimas. Logiška, kad finansuojamas tiek jaunimas, tiek elitiniai sportininkai, nes tai yra ateitis. Tuo metu mūsų situacija yra tokia, mes nesukuriame tos pridėtinės vertės pasaulinėje arenoje.
Sistemose nesiskaičiuoja mūsų medaliai, pasiekimai, todėl negalime būti finansuojami. Jeigu pasauliniu lygiu meistrų sportas būtų panašus į elito sportą, tai situacija būtų kitokia. Taigi, mes negalime kažko prašyti, nes taip yra visame pasaulyje. Visgi didelių skaudulių dėl to ir nėra, nes sulaukiame įvairios pagalbos – pradedant nuo aprangų, baigiant bazėmis, kuriose mums leidžiama sportuoti. Esame laimingi“, – su šypsena apibendrina E. Karaškienė.
