„Man viršesnis treneris bus tas, kuris pats patyrė, profesionaliai sportavo, o ne tas, kuris baigė universitetą. Yra gerų trenerių, kurie nebuvo profesionalūs sportininkai, bet aš teikiu pirmenybę tiems, kurie savo kailiu patyrė viską“, – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ sako jau beveik dešimtmetį sporto trenere dirbanti Rūta Daukšienė.
Naujųjų metų rezoliucija – pradėti sportuoti
Praktiškai kasmet pirmaisiais metų mėnesiais sporto salės būna pilnesnės nei įprastai, nes žmonės pasižada sau pradėti sportuoti.
„Pirmą savaitę dar nelabai [matomas pagausėjimas], bet sausio gale, kai baigiasi mišrainės ir švenčių skanumynai, jau jaučiasi. Iki pavasario galo jaučiasi tie naujieji lankytojai. Pastaraisiais metais labai daug pradėjo žmonių sportuoti, sportas dabar yra didžiulė mada. Džiaugiuosi šita mada“, – sako R. Daukšienė.
Anot trenerės, nėra vienos priežasties, kodėl sportas staiga tapo madingas: vieni siekia sustiprinti imunitetą, kiti gražina kūno formas.
„Iš patirties žinau, kad žmonės ateina dėl skirtingų tikslų. Vieni nori sustiprinti sveikatą, kiti pagražinti kūno linijas. Dabar didžiausias yra būtent kūno kultas, visi nori gražiai atrodyti. Iš tų pabandžiusių gal pusė atkrenta, paskui vėl grįžta, o kita pusė discipliną išlaiko. Turiu klienčių, kurios beveik 10 metų pas mane eina. Jos sako, kad priprato ir toks yra jų gyvenimo būdas. Kai kas galvoja, kad truputį pasitreniruos ir per mėnesį ar du bus pilvo presas, bet tada supranta, kad ne, taip nebus. Tada arba perauga į discipliną, kad geriau jaustųsi, arba meta. Bet didžioji dalis toliau sportuoja“, – pastebėjimais dalinasi sporto entuziastė.
Nuo fizinio aktyvumo neatsiejama ne tik disciplina, bet ir motyvacija. Ji padeda išsikelti tikslus ir suteikia papildomų jėgų, kai siekiama rezultatų. Pasak R. Daukšienės, sportą ji pirmą kartą pačiupinėjo būdama 11 metų, o dabar gyvenimo be jo neįsivaizduoja.
„Mane ne atvedė, o tiesiog privertė [sportuoti], kai man buvo 11 metų. Kūno kultūros mokytoja man pasakė, kad dabar važiuosime į maniežą ir sportuosime. Mano aplinka yra sportuojantys žmonės, nes aš visą gyvenimą sporte ir aplink mane sukasi atletai. Kartais norėčiau grįžti ir pajausti, pabandyti tą gyvenimą be sporto. Norėčiau pamatyti tą nuoširdaus žmogaus pradžios kelią, kaip jis įžengia į sporto centrą ar stadioną. Įdomu, kas jo mintyse dedasi.
Mano viena klientė sako, kad nesupranta, iš kur aš turiu tiek motyvacijos. Čia tiesiog yra manyje. Kai paklausia, ar galiu gyventi be sporto, tai pagalvoju, kad nuo 11 metų be sporto tikriausiai pusę metų esu pagyvenusi. Buvo blogai, nes kūnas pripratęs ir jis nori judesio. Kartais ir po savaitės atostogų grįžus ir darant tempimo pratimus jaučiami raumenys. Neįsivaizduoju, kas būtų po metų ar dvejų be sporto. Tikriausiai viską pradėtų skaudėti“, – svarsto trenerė.
Lengvosios atletikos karjerą nutraukęs supratimas
Paauglystėje R. Daukšienė užsiėmė lengvąja atletika ir dalyvavo penkiakovės bei septynkovės varžybose. Buvusi daugiakovininkė pasakoja, kad treniruočių pradžia lengva nebuvo, tačiau viską pakeitė trenerės sprendimas.
„Manieže laimės man visai nebuvo, aš verkiau. Skambinau mamai ir sakiau, kad ji praneštų trenerei, jog aš nebelankysiu, nes nenoriu. 11 metų vaiką atvedė į tokią aplinką, kur visi bėgioja, yra už tave aukštesni, stipresni, greitesni. Tu būdamas vaikas galvoji: ką aš čia veikiu? Visgi mano trenerė protingai sužaidė. Buvo žiemos varžybos ir ji pastatė mane su jaunesniais. Aišku, aš laimėjau ir tada pradėjau galvoti, kad reikia lankyti. Aš labai atsakingas žmogus, tai per gyvenimą esu praleidusi treniruočių tik dėl ligos arba tada, kai tiesiog negalėdavau ateiti. Buvo turbūt du kartai, kai savo noru per aštuonerius profesionalaus sporto metus nenuėjau į treniruotę. Mano mentalitetas yra toks, kad aš esu atsakinga prieš save ir kitą žmogų“, – pasakoja sporto entuziastė.
Sulaukus brandos R. Daukšienei atėjo supratimas, kad pinigų uždirbti iš to nepavyks. Anot buvusios lengvaatletės, tu turi būti labai talentingas, jeigu nori įsitvirtinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar pasaulyje.
„Kai tau 11 metų, labai nesusimąstai, kodėl tai darai. Tu nori laimėti, gauti medalį. Kai išėjau iš lengvosios atletikos, gal tada atsirado supratimas, kad tai buvo geriausi mano gyvenimo metai: varžybos, aplinka su bendraminčiais, stovyklos, išvykos. Jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, tai nenorėčiau nieko keisti. Gal tik norėjau, kad trenerė leistų šokinėti tik į aukštį, o ne treniruotis daugiakovę, bet išėjo, kaip išėjo. Mečiau gal dėl to, kad lengvojoje atletikoje tu turi būti Mykolas Alekna ar Airinė Palšytė, kad gautum pinigų. Jeigu tu esi paprastas Lietuvos lygio atletas, turi eiti dirbti.
Gyvenime esu maksimalistė, tai tikriausiai tas supratimas, kad nebūsiu geriausia, lėmė. Nuo pat mažens, jeigu jau dalyvauju varžybose, tai turėdavau pasiekti maksimaliai. Kai supratau, kad to negalėsiu padaryti, pasidarė aišku, kad praėjo tas laikas. Supratau, kad turiu pabandyti kažką kito.
Suėjus 17–18 metų prasidėjo traumelės, aišku, galėjau bandyti eiti pas kitą trenerį ir šokinėti į aukštį, bet supratau, kad neaplenksiu A. Palšytės ir nebūsiu geresnė už ją. Atėjo ta mintis, kad aš einu dirbti. Vasarą įstojau į Lietuvos sporto universitetą ir rugsėjį atėjau į treniruotę su paprastais drabužiais. Pamatytumėte mano trenerės akis... Ji pradėjo juoktis, nes aš niekada nebuvau užsiminusi ir nieko blogo nesakydavau. Jai buvo šokas, ji pasiūlė išsimiegoti ir ateiti rytoj. Ji mane visais įmanomais būdais bandė priversti likti, bet aš tiesiog neatėjau. Tos treniruotės, kai perauga į profesionalųjį sportą, tai nėra jau tik sveikata“, – priimtą sprendimą aiškina R. Daukšienė.
Daugiakovininkei labiausiai įsiminė paskutinės karjeros varžybos, į kurias ji vyko su legendiniu treneriu Aleksu Stanislovaičiu: „Atėjo į galvą pačios paskutinės varžybos, kurios vyko Portugalijoje. Tai buvo Europos taurė, teko vykti man su A. Stanislovaičiu. Aš labai jo bijodavau, nežinau kodėl, nes jis man buvo autoritetas. Visas maniežas žinodavo, kas yra Aleksas. Tas jo rėkimas ir motyvacija... Net ne pačios varžybos, o išvykimas su Aleksu buvo įsimintina. Tos varžybos man nepasisekė labai gerai, bet įsiminė tikriausiai todėl, kad jos buvo paskutinės.“
Sporto trenerės profesija ir ryšys su Allison Reed
„Kovo 2 dieną bus 10 metų, kai dirbu trenere. Kai pradėjau dirbti, visai kitaip galvojau apie šį darbą. Dabar suprantu, kad tai psichologinis darbas. Kad paveiktum žmogų, turi paveikti jo smegenis, o čia yra sunkiausias darbas. Jeigu tu nenori lygiuotis į savo trenerį arba kažko iš jo išmokti, tai man čia raudona vėliava. Blogai, jeigu treneris tavęs neįkvepia. Noriu, kad pas mane sportuojantys žmonės pasiektų geriausią savo versiją“, – pasakoja R. Daukšienė.
Apie trenerio darbo sudėtingumą prakalbusi sporto entuziastė patikina, kad į šią profesiją ji žiūri rimtai, o autoritetu laiko lengvaatlečių trenerį Mantą Jusį, kuris stipriai prisideda prie M. Aleknos ir kitų auklėtinių pergalių.
„Jeigu tu šiaip sau treneris esi ir negalvoji į priekį, tai nepavargsi. Jeigu ateini telefone panaršyti, atsigerti kavos, tai tokiems gal ir nesudėtinga. Mano gal kitoks požiūris, nes pati buvau profesionalia sportininke ir perėjau įvairius etapus.
Pati labai nemėgstu analizuoti kitų darbo, bet jeigu reikėtų pasakyti, kas veliasi ant liežuvio galo, tai būtų M. Jusis. Nežinau kodėl, bet pavydžiu, kad jis gali dirbti su Aleknomis. Be to, jis pasiekia rezultatų ir su kitais žmonėmis“, – teigia R. Daukšienė.
Trenerė puikiai pažįsta dailiojo čiuožimo atstovus A. Reed ir Saulių Ambrulevičių, kurie jau vasarį debiutuos Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse. Šokėjų pora ilgą laiką vaikėsi olimpinės svajonės ir jau netrukus ją išpildys.
Taip pat skaitykite
„Allison gerbiu už tai, kad ji turbūt didesnė lietuvė negu aš. Ji mane nusiveda į muziejus, jai viskas įdomu. Ji mokosi lietuvių kalbos ir bando viską suprasti. 2020 m. gavau galimybę šiek tiek prie jos prisiliesti, kai jai buvo sunkesnis etapas. Kai tu matai, kaip ji tą etapą išgyveno ir gavusi pilietybę pražydo... Per olimpinių žaidynių atranką, kai ji nugriuvo, verkiau ir negalėjau patikėti, kad taip nutiko. Nežinojau, kad bus dar vienas etapas. Tas lemiamas varžybas žiūrėjau drebančiomis rankomis ir supratau, kokias emocijas jie jautė“, – sako R. Daukšienė.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše
Tekstą parengė Justas Virbickas
