Lietuvos futbolo sirgaliai aukščiausiosios Italijos lygos „Serie A“ rungtynes stebi dėl kelių priežasčių. Vieni laukia „Torino“ atstovo Gvido Gineičio pasirodymų aikštėje, kiti palaiko vieną iš italų komandų, o dalis tiesiog mėgsta taktika paremtą futbolą. Tačiau 18-metis „Genoa“ klubo vartininkas Ernestas Lysionokas šalies aistruoliams tikisi pasiūlyti dar vieną argumentą, kodėl verta domėtis įvykiais Apeninų pusiasalyje.
Italijos uostamiestyje Genujoje tobulėjantis E. Lysionokas šį sezoną sulaukė kvietimo į pagrindinę komandos sudėtį – legendinio „Romos“ futbolininko ir dabar „Genoa“ trenerio Daniele De Rossi komandoje jis tapo trečiuoju vartininku.
Gruodžio pabaigoje lietuvis buvo per žingsnį nuo debiuto „Serie A“, kai pagrindinis klubo vartininkas Nicola Leali prieš save išvydo tiesioginę raudonąją kortelę. Dvejose stipriausios Italijos lygos rungtynėse E. Lysionokas tapo antruoju D. de Rossi pasirinkimu.
„Kai sėdėjau ant suoliuko prieš „Romą“, kažkiek galvoje įsivaizdavau, pasvajojau: „O kas atsitiktų, jei pagrindinis vartininkas gautų traumą arba raudonąją kortelę?“ Tikrai jaudinčiausi, būtų didelė privilegija, atsakomybė išeiti į aikštę. Bet jei žengčiau, galvočiau tik apie kamuolį, apie savo komandos draugus, apie save – kaip geriau sužaisti, geriau pasirodyti aikštėje. Manau, kad kai gausiu šansą, turėsiu jį tik vieną ir turėsiu juo pasinaudoti, kad ateityje tapčiau pirmuoju komandos vartininku“, – LRT RADIJUI sako „Genoa“ klubo sistemoje tobulėjantis E. Lysionokas.
Italijos specialistų akį vartininkas patraukė dar būdamas 15-os. Lietuvos U19 rinktinės kapitonas ir buvęs Vilniaus „Riterių“ vartų sargas galėjo atsidurti ir Bergamo „Atalanta“ klube, tačiau susiklosčius įvairioms aplinkybėms patraukė į Genują.
„Kai buvau „Riterių B“ vartininku, labai daug dirbau, stengiausi būti pirmuoju vartininku, atiduoti visą save kiekvienoje treniruotėje, – prisimena E. Lysionokas. – Komandoje turėjome trenerį italą, jis pastebėjo mano pastangas, darbą, atsidavimą futbolui, todėl mane išsiuntė į „Atalanta“ peržiūrą. Tai buvo pirma peržiūra mano karjeroje. Teko treniruotis su U23 komanda, kurioje vartininkai – gal 5 metais vyresni. Peržiūra buvo sunki, nes sąlygos – geresnės, viskas nauja, vartininkai nešnekėjo angliškai. Tačiau labai gerai adaptavausi, gerai sekėsi treniruotėse ir „Atalanta“ norėjo mane pasikviesti į komandą.
Taip pat skaitykite
Tačiau dėl tam tikrų sąlygų aš ten neatsidūriau, todėl treneris norėjo suteikti man antrą šansą. Prieš pustrečių metų galėjau pasibandyti „Genoa“ klube, ten pasirodžiau tikrai labai gerai. Treneriams patikau nuo pirmos dienos. Dabartinis mano agentas yra pasakojęs istoriją apie „Genoa“ vartininkų trenerio skambutį pirmą dieną: „Žinok, mums reikia šiandien šito vartininko, mes turime dėl jo šiandien pasirašyti.“ Agentas sakė, kad jis pirmą kartą savo gyvenime sulaukė skambučio tą pačią dieną iš trenerio, kuris taip pasakė apie auklėtinį. Tai taip ir išvažiavau vasarą į Genują.“
„Genoa“ klubas Italijos čempionate žengia 15 vietoje ir kovoja dėl išlikimo aukščiausioje šalies lygoje. Nors pozicija turnyrinėje lentelėje netenkina nei klubo sirgalių, nei komandos žaidėjų, kiekvienoje akistatoje su didžiausiais Italijos grandais E. Lysionokas semiasi neįkainojamos patirties.
Prieš D. de Rossi tampant komandos strategu, „Genoa“ treniravo dar du pasaulio čempionai – prancūzų legenda Patrickas Vieira ir italas Alberto Gilardino.
„Kai čia atvažiavau, buvo sunku tikėtis, kad ateis ta diena, kai mane treniruos A. Gilardino, P. Vieira, D. Rossi – pasaulio futbolo čempionai. Ir tikrai nepatikėjau, kai gavau pirmą kvietimą į pagrindinę komandą. Bet po truputį suprantu, kad esu vertas čia būti, ir noriu dar labiau kilti į viršų, dar daugiau tobulėti, kad mane treniruotų dar geresni treneriai, kad būčiau su dar geresniais žaidėjais. Ir kad jau nesėdėčiau nei kaip antrasis, nei kaip trečiasis vartininkas, o žaisčiau aikštėje, būčiau pirmas pasirinkimas. Ir dėl to labai stengiuosi.
Labai malonu rungtynėse pereiti, pasisveikinti su šalia esančiais įžymiais žaidėjais, tokiais kaip Paulo Dybala, Gianluca Mancini, yra labai geras vartininkas Mile Svilaras. Tikrai kartais užmetu akį, pažiūriu, kaip apšilinėja, kaip jie atrodo, bandau kokių nors technikos elementų pasiimti sau, panaudoti jų treniruotėse ar rungtynėse, nes jie tikrai yra geresni už mane. Norisi iš jų pasimokyti ir pasisemti patirties“, – su šypsena veide teigia E. Lysionokas.
Prieš prisijungdamas prie pagrindinės „Genoa“ klubo sudėties, Lietuvos vartininkas šį sezoną gynė U20 komandos vartus. Per 13 sužaistų rungtynių „Primavera“ čempionate E. Lysionokas 4 kartus vartus išlaikė „sausus“. Būtina paminėti, jog šioje komandoje jis nėra vienintelis lietuvis – 2024 m. profesionalią sutartį pasirašęs gynėjas Lukas Klišys taip pat prisideda prie „Genoa U20“ ekipos vartų saugumo.
Paklaustas, kas labiausiai nustebino prisijungus prie „Genoa“ žvaigždžių, E. Lysionokas teigia, jog jų atsidavimas futbolui – kito lygio.
„Mane labiausiai nustebino komandos žaidėjų požiūris į futbolą. Jis itin profesionalus. Jie labiau atsidavę futbolui, kiekvieną dieną tuo gyvena, nes tai yra jų gyvenimas, tai yra jų duona. Todėl tikrai yra smagu ten būti, pajusti, kaip po kiekvieno pralaimėjimo, po pergalės jie kartu susiburia, kaip jie tarpusavyje bendrauja, kaip kartu šnekasi, ką patarinėja prieš rungtynes ir po jų“, – tikina jis.
Tačiau ne viskas buvo rožėmis klota. Tik atvykęs į Italiją E. Lysionokas susidūrė su kalbos barjeru, kurį buvo būtina peržengti, norint tapti visaverte sistemos dalimi.
„Tikrai buvo įdomi patirtis išvažiuoti, nes palikau visus savo draugus, mokyklą, šeimą. Bet žinojau, kodėl važiavau, kodėl palikau namus ir dėl ko stengiuosi: kad pasiekčiau savo svajonę, gyvenimo tikslą. Iš pradžių treniravausi ir žaidžiau su savo bendraamžiais, paskui gavau iškvietimą į „Primavera“ (Italijos jaunimo U20 futbolo lyga – LRT). Pradžioje buvo nejauku, galbūt nemalonu, nes mano bendraamžiai komandos nariai bendravo tarpusavyje, nelabai šnekėjo anglų kalba, – adaptacijos sunkumus aiškina E. Lysionokas. – Turėjau kuo greičiau išmokti itališkai, kad galėčiau su jais bendrauti, juokauti, kad jie labiau mane priimtų į savo kolektyvą.
Visi labai padėjo, palaikė sunkiais, gerais momentais, patarinėdavo ir greitai viskas buvo labai gerai. Tik atvažiavęs iškart pradėjau agento klausti, kaip itališkai dešinė, kaip kairė, kaip priekis, kaip nugara, tam, kad galėčiau su žaidėjais komunikuoti. Ir tai palengvino darbą aikštėje, nes pradėjau šiuos žodžius vartoti. Išmokau pagrindą, paskui atėjo ir didesnis žodynas.“
Su LRT RADIJU bendravęs E. Lysionokas taip pat pasakoja apie gyvenimą Italijoje, susitikimus su šalies futbolo žvaigždėmis, asmeninį tobulėjimą, svarsto, kodėl Lietuva visada garsėjo gerais vartų sargais, ir tikina, jog laukia rungtynių su G. Gineičio atstovaujama „Torino“ ekipa.
– Ar atvykus į Italiją iškart pavyko gauti organizacijos pasitikėjimą, žaidybinio laiko?
– Iš pradžių treniravausi ir žaidžiau su savo bendraamžiais, o paskui gavau kvietimą į „Primavera“. Ten labai gerai pasirodžiau. Praeitais metais gavau šansą žaisti pirmąsias savo rungtynes, sužaidžiau gerai, sulaukiau trenerių pasitikėjimo. Pradėjau treniruotis su pirmąja komanda, sužaidžiau daugiau nei pusę rungtynių praeitais metais „Genoa U20“ komandoje. O šiais metais tapau trečiuoju vartininku pagrindinėje sudėtyje. Labai smagu būti su pirmąja komanda, būti viduje, būti dideliuose stadionuose, patirti visus tuos įspūdžius. Tai man suteikė dar didesnę motyvaciją tobulėti, stengtis, gauti dar didesnį pasitikėjimą. Tapau labiau užsispyręs, noriu dar daugiau dirbti, dar daugiau treniruotis, kad jau nebūčiau trečiuoju vartininku, o jau pirmas, kad žaisčiau tame stadione. Kai pasieki kažkokį savo tikslą, sakykime, kad būtum trečiuoju vartininku, esi jaunas, bet kai jau pasieki tą tikslą, norisi dar daugiau ir daugiau. Norisi būti žinomam, garsiam, geram, kad būtų galimybių išvažiuoti dar aukščiau, garsinti savo vardą, savo šalį.
– Ar dar jaučiate, kad nuo didesnio D. de Rossi pasitikėjimo sulaukiančių vartininkų stipriai atsiliekate?
– Šansų visą laiką yra. Nesu jau labai prastesnis vartininkas už juos, bet jie vyresni už mane gal 15 metų. Todėl jie sukaupę daugiau patirties per savo karjerą, yra geresni kai kuriais technikos įgūdžiais, sprendimais aikštėje. Žinoma, kad jie yra kažkiek geresni, bet bandau juos pasivyti. Jie man dažnai pataria, padeda kartu tobulėti, kad ateityje pasiekčiau jų lygį.
– Ką galite papasakoti apie Genujos miestą?
– Vasarą tai yra labai gražus turistinis miestas, jame kiekvienais metais galima paatostogauti. Labai graži jūra, yra gražių vietovių, kur galima pailsėti, pavaikščioti. Miestas istorinis, senovinis, labai gražus, todėl tikrai siūlau apsilankyti, čia atvažiuoti.
– Futbolo paslapčių mokotės iš legendinio D. de Rossi. Koks tai treneris?
– Neturiu kokių nors juokingų istorijų, bet galiu pasakyti, kad kaip žmogus, kaip treneris, jis man padarė didžiulį įspūdį. Jis visą laiką yra pozityvus, galima pasakyti, šiuolaikiškas. Visada ateina su šypsena, paspaudžia ranką, apsikabina, visus priima. Atrodo, kad žaidėjai yra jo šeima. Man labai patinka jo nusiteikimas, kurį jis suteikia komandai. Pavyzdžiui, žiūrime vaizdo įrašus arba ruošiamės susitikti su priešininkais, būna, pajuokauja arba psichologiškai nuteikia komandą rungtynėms. Jį galima vadinti Romos gladiatoriumi, Romos kariu. Tai tikrai smagus žmogus ir norėčiau, kad jis išliktų „Genoa“ klube kuo ilgiau.
– Kur įžvelgiate savo žaidimo stiprybes, o kur dar privalote tobulėti?
– Manau, ribų tobulėti nėra. Vartininkas visada gali būti kuo nors geresnis – reakcija, žaidimu kojomis, technikos elementais ar kitais dalykais. Manau, kad mano stiprybė yra žaidimas kojomis. Italijoje labai reikalaujama žaidimo kojomis su žaidėjais, su gynėjais, su saugais. Turi labai gerai skaityti situacijas aikštėje. Manau, kad viena iš mano stiprybių yra ir žaidimas ant linijos, nes esu aukštas, turiu gerą reakciją ir tikrai šiame sezone daug kartų pasaugojau savo komandą šiais veiksmais. Taip pat visą laiką bandau komunikuoti – vartuose esu energingas, padedu savo komandos draugams, gynėjams, bandau jiems patarti, duoti nurodymų, ką jie galėtų padaryti, kur galėtų žaisti, ką galėtų daryti geriau. Jei kas nors nesiseka, paskatinu, pasakau, kad kitą kartą bus geriau, bandau būti komandos lyderiu, girdimu aikštėje.
– Kaip vertinate vartininkų konkurenciją Lietuvoje? Tai yra viena stipriausių pozicijų mūsų šalies futbolo istorijoje.
– Visuose klubuose, visose šalyse, manau, vartininko pozicijoje susiduriame su didžiausia konkurencija, nes vartuose žaidžia tik vienas žaidėjas. Jis turi viskuo išsiskirti, pasižymėti labai gerais duomenimis, būti geras savo klube, būti geras žaisdamas už savo šalį. Turi būti žinomas, geras vartininkas, todėl taip, tikrai yra didelė konkurencija visur – net ir U19 rinktinėje, U21 rinktinėje, vyrų rinktinėje. Tikrai yra labai daug gerų jaunų vartininkų, yra perspektyvių, kurie nori žaisti rinktinėje, kurie nori atstovauti savo šaliai. Todėl reikia stengtis, būti geresniam už juos.
– Prieš jums išvykstant į Italiją kitas buvęs Vilniaus „Riterių“ akademijos narys Arnas Voitinovičius prisijungė prie Lisabonos „Benfica“ ekipos. Kur slypi „Riterių“ vartininkų paruošimo paslaptis?
– Galiu pasakyti, kad be A. Voitinovičiaus nebūčiau tobulėjęs taip greitai, taip gerai, nes mes kiekvieną treniruotę spaudėme vienas kitą, norėdavome būti vienas už kitą geresnis. Todėl abu labai daug dirbome. Prieš treniruotes ateidavome patys pirmi. Todėl, manau, mes ir išvažiavome į užsienį. Aišku, čia nebūtume patekę be savo Mindaugo Malinausko, vartininkų trenerio, kuris, manau, yra vienas iš geriausių specialistų Lietuvoje. Jis tikrai mums daug suteikė, dalijosi savo patirtimi, įgūdžiais, todėl kiekviena treniruotė būdavo lyg žingsnis į priekį.
– Ar komandos draugai „Genoa“ klube domisi Lietuva?
– Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, kai kurie komandos nariai net nežinojo tokios šalies. Pamenu, vakarieniavome po vienų rungtynių su dviem pagrindinės komandos žaidėjais – vienas yra iš Kamerūno, o kitas iš Serbijos. Klausia: „Iš kur tu?“ Sakau: „Lietuvos.“ Klausia: „Čia Afrikoje?“ O kitas sako: „Čia prie Slovakijos?“ Sakau: „Ne, ne, ne, aš jums parodysiu, kur yra Lietuva.“ Kai jau parodžiau, tai lyg ir prisiminė, kad čia kažkur prie Lenkijos.
– Kaip sekasi gyventi be šeimos?
– Šeima, draugė atvažiuoja kokius keturis kartus per metus manęs aplankyti. Dažniausiai stengiasi atvažiuoti žiūrėti pagrindinės komandos rungtynių, kartais ir „Primavera“. Ačiū draugei, kuri mane labai stipriai palaiko Italijoje, atvažiuoja manęs aplankyti ir pažiūrėti rungtynių, kai jos, pavyzdžiui, vyksta Milane. Atvažiuoja vienai dienai.
– Ar jau teko pabendrauti su Italijos futbolo žvaigždėmis, apsikeisti marškinėliais?
– Pirmas bandymas buvo po rungtynių su Milano „Inter“. Ėjau pro rūbinę ir šalia buvo „Inter“ vartininkas Yannas Sommeris. Ir galvoju: reikia būtinai paprašyti marškinėlių. Bet kažkaip pabijojau, nebuvau dar labai drąsus po tų rungtynių, tad teko laukti kito karto. Po rungtynių su „Atalanta“ palaukiau, kol išeis jų vartininkas Marco Carnesecchi, kuris žaidžia Italijos rinktinėje. Jis dar jaunas, geras, perspektyvus vartininkas. Paprašiau marškinėlių, jis su šypsena sako: „Žinoma, nueisiu, paimsiu.“ Atnešęs palinkėjo viso ko geriausio karjeroje. Buvo labai smagu, išėjo su šypsena, laimingas. Turbūt jam buvo labai malonu, kad paprašiau jo marškinėlių.
– Vasario pabaigoje laukia akistata su G. Gineičio atstovaujama „Torino“. Ar laukiate?
– Taip, tikrai laukiu. Pirmas tarpusavio rungtynes žaidėme Turine. Gaila, kad pralaimėjome, paskutinę sekundę mums įmušė įvartį. G. Gineitis dar žaidė po keitimo. Labai laukiu rungtynių, dabar jau žaisime namuose, Gvidas atvažiuos. Tikiuosi, kad vėl būsiu su pagrindine komanda ir teks su juo susipažinti, paspausti ranką, pasišnekėti, paklausti, kaip jam sekasi. Gal ir paprašyti dar vienų marškinėlių į kolekciją.
