Skandalų purtomas Vilniaus „Žalgiris“ vasarą užbaigė permainų lietumi – kiek anksčiau iš klubo vadovės pareigų pasitraukė Vilma Venslovaitienė, o sekmadienį savo erą klube užbaigė ir strategas Vladimiras Čeburinas. Naujuoju „Žalgirio“ vadovu paskirtas Mindaugas Kasperūnas LRT teigė, jog nuo šiol vyraus vizija „ne mano, o mūsų „Žalgiris“.
Virš legendinio sostinės klubo tamsūs debesys pakibo liepos pabaigoje, kai komandos rezultatais (nesėkmingu pasirodymu europinėse kovose ir vietinėse A lygos pirmenybėse) pasipiktinę ištikimiausi „Žalgirio“ sirgaliai pareikalavo vyriausiojo trenerio V. Čeburino pasitraukimo.
Aistruolių prašymo klubo vadovei V. Venslovaitienei neįgyvendinus ir šiai stojus į trenerio pusę, aktyviausios klubo gerbėjų bendruomenės „Pietų IV“ ir „Žaliai Baltas Vilnius“ surengė protesto akcijų virtinę, kurią lydėjo skanduotės „Čeburin out“, iškalbingi plakatai ir net tarptautinėse socialinių tinklų paskyrose nuskambėję į aikštę rungtynių metu sumesti lagaminai, aiškiai parodę, ko iš stratego reikalauja futbolo aistruoliai.
„Negaliu pasakyti tikslios datos, bet užvirus visai situacijai, po daugelio pokalbių su bendruomene taip natūraliai iškilo klausimas, o kas toliau? Ir atsakymas natūraliai atėjo, – akimirką, kurios metu suprato, jog pats turi imtis iniciatyvos gelbėti „Žalgirį“, prisiminė M. Kasperūnas. – Šiuo metu nėra svarbu, ko aš noriu ir ko nenoriu, ir kaip aš norėčiau, kad būtų. Situacija yra tokia ir ją reikia spręsti.“
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Liepą prasidėjęs „Žalgirio“ krachas privedė prie permainų – kiek anksčiau iš klubo vadovės pareigų pasitraukė V. Venslovaitienė, o sekmadienį abipusiu sutarimu nutraukta sutartis su vyriausiuoju treneriu V. Čeburinu.
- Nuo vaikystės „Žalgirį“ palaikantis M. Kasperūnas 2009 metais kartu su Mindaugu Čepu prikėlė krizę išgyvenusią komandą ir tapo vienu iš klubo steigėjų. Penktadienį po klubą sudrebinusių skandalų jis paskirtas naujuoju „Žalgirio“ vadovu.
- M. Kasperūno teigimu, „Žalgirio“ klubas skirtas bendruomenei, tad jo siekis bus burti futbolo aistruolius tribūnose ir didinti lietuvių skaičių komandos sudėtyje.
Audra virš „Žalgirio“ dar labiau įsisiūbavo rugpjūtį, kai sirgalių bendruomenės paviešino vienos iš klubo dalininkių (dabar jau buvusios dalininkės) Eleonoros Kasperūnienės laišką, kuriame ji teigė, jog V. Venslovaitienė neteisėtai perėmė jai priklausiusią „Žalgirio“ dalį. Dėl šio incidento policija pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Rugpjūčio 7 dieną V. Venslovaitienė pranešė, jog „siekdama išvengti tolimesnės eskalacijos „Žalgirio“ ir savo atžvilgiu“ ji atsistatydina iš vadovės pareigų, o jau kitą dieną žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog sostinės komanda turi naują dalininką – dvi iš penkių V. Venslovaitienei priklausiusių klubo dalių (įskaičiuojant ir perimtą dalį iš E. Kasperūnienės) atiteko šių metų kovą įsteigtai bendrovei „Valoras“.
„Žalgirio“ klubas padalintas į 14 dalių – dabar trys iš jų priklauso V. Venslovaitienei, tiek pat – Mindaugui Nikoličiui, po vieną M. Kasperūnui ir Vytautui Čepui, taip pat transporto įmonėms „Olego transportas“ ir „carGo Logistics“, po dvi Vilniaus miesto savivaldybei ir bendrovei „Valoras“.
Vos penkerių metų žaliai baltas spalvas stadione išvydęs M. Kasperūnas – atsidavęs legendinio klubo sirgalius, kuris 2009 metais kartu su Mindaugu Čepu prikėlė „Žalgirį“ iš krizės ir grąžino jį į šalies futbolo žemėlapį. Oficialiai penktadienį klubo vadovu tapęs M. Kasperūnas vylėsi, jog nuo šiol „Žalgiris“ nebus siejamas su konkrečiomis pavardėmis.
„Man labai skaudėdavo, kai kažkas minėdavo, pavyzdžiui, Janušo Lopučio „Žalgiris“, Vadimo Kastujevo „Žalgiris“, vėliau ten dar kažkokį vardą būtų galima pridėti, ar ne? Va taip neturi būti daugiau niekada, – griežtai pabrėžė pašnekovas. – Mano tikslas toks ir bus – padaryti struktūrą, pakeisti įstatus, kad joks žmogus po manęs, nes aš irgi tikrai čia nesiruošiu tų postų įsikabinęs labai ilgai laikytis, negalėtų vadinti „Žalgirio“, pridėdamas savo vardą. Kad bet ką, esant blogai situacijai, būtų galima keisti.“
Kaip teigė M. Kasperūnas, pagrindinis darbas yra vystyti bendruomeninį klubą, kuris būtų svarbus žmonėms ir kurį per bet kurias rungtynes palaikytų pilnos tribūnos sirgalių.
„Jau daug metų kaip pagrindinę „Žalgirio“ problemą aš matau tuščias tribūnas. Tai yra esmių esmė. Jeigu laimi čempionatą ir džiaugiesi vienas, tai tu pats sau fainas ir pats sau įdomus. Jeigu prisiminsime – Vladimiras Romanovas su FBK „Kaunas“ laimėjo 7 ar 8 čempionatus iš eilės, na ir ką? (Šypteli.) <...> Kitaip tariant, sportiniai rezultatai – taip, futbolas žaidžiamas tam, kad laimėtum, sportinių pergalių visi mes labai norime ir visada jų sieksime, bet pagrindinė užduotis tokia: aš norėčiau sukurti ne žodžiais, o iš tikrųjų bendruomeninį klubą“, – atviravo naujasis „Žalgirio“ vadovas.
Jis taip pat pripažino, jog sekmadienį su klubu atsisveikinusį V. Čeburiną pakeisiančio trenerio oficialiai dar nėra, tačiau juo greičiausiai turėtų tapti buvęs žalgirietis Rolandas Džiaukštas.
LRT pokalbis su M. Kasperūnu – apie gaisrus „Žalgiryje“, santykį su V. Venslovaitiene, lietuvišką sudėties viziją ir ambicingus tikslus akademijoje.
– Vakar „Žalgiris“ oficialiai atsisveikino su V. Čeburinu. Kaip buvo pasiektas šis susitarimas?
– Sutartis su treneriu nutraukta abipusiu susitarimu, mes pasiekėme tokį sprendimą. Oficialios informacijos yra tiek.
– Kas artimiausiu metu vadovaus komandai?
– Mes tikimės, kad naujasis vyriausiasis treneris, nes artimiausios rungtynės yra beveik po dviejų savaičių.
Naujas vyriausiasis treneris dar nėra oficialiai paskirtas, vyksta derybos, nes mes turime kelis kandidatus ir esame labai arti susitarimo, bet palaukime to oficialumo, neužbėkime įvykiams už akių, manau, kad mums tai pavyks padaryti pakankamai operatyviai, tad šiek tiek kantrybės. Nes, vėlgi, tokiu atveju mes kalbėsime apie prielaidas, planus, bet ne faktus. Tai kalbėkime faktais.
– Ar galite atskleisti, kokie tie kandidatai į vyriausiojo trenerio poziciją?
– Tai nėra paslaptis, mes siekiame būti atviri. Pirmasis kandidatas buvo Mindaugas Čepas, antrasis – Rolandas Džiaukštas.
– Tačiau Mindaugas Čepas treniruoja Lietuvos vaikinų iki 19 metų rinktinę, kuluaruose kalbėta, jog jo iš šių pareigų nenorėtų paleisti Lietuvos futbolo federacija?
– Taip, natūralu, kad treneris turi įsipareigojimų, turi darbą, turi tikslų. Federacijos poziciją aš puikiai suprantu, jie irgi yra išsikėlę tikslus ir nori juos įgyvendinti. Tad natūralu, kad LFF siekia išlaikyti Mindaugą Čepą savo gretose.
– Kaip gimė jūsų meilė „Žalgiriui“ ir kaip viskas išsirutuliojo iki to taško, kuriame esate dabar?
– Iš tikrųjų, tai labai natūraliai, taip tiesiog savaime viskas išėjo. Mane į „Žalgirio“ rungtynes 1983 metais nusivedė senelis, man buvo penkeri. Aš labai miglotai pamenu, bet pamenu – man tai buvo didžiulis kultūrinis ir emocinis šokas, sėdėjau išsižiojęs. Aš atsimenu, kai Stasys Baranauskas mušė per save, nors man tebuvo penkeri metai. Ir atsimenu, kad „Žalgiris“ laimėjo 2:1 prieš Jerevano „Ararat“.
Po to, būdamas 11 metų, pradėjau vaikščioti į „Žalgirio“ rungtynes, vėliau buvo didelė pertrauka, nepriklausomybės atkūrimas, o 1994 metais aš vėl atsidūriau „Žalgiryje“, man buvo 16 metų. Tapau aktyviu aistruoliu, „Pietų IV“ nariu, su iniciatyvomis. Tokiu aktyviu nariu buvau iki 2008 metų pabaigos. Tada „Žalgiris“, galima sakyti, beveik bankrutavo ir mes įkūrėme Vilniaus miesto futbolo draugiją Vilniaus „Žalgirį“. Buvau vienas iš steigėjų – aš ir Mindaugas Čepas, mes oficialiai dviese įsteigėme šitą klubą, aš atstovavau „Pietų IV“, Čepas – komandai.
Po to prisijungė Vilma Venslovaitienė su Mindaugu Nikoličiumi, aš tapau „Žalgirio“ techniniu direktoriumi, vėliau nutraukiau savo darbą klube, buvau dalininkas. Na, steigėjas – šiaip aš ne dalininkas, o steigėjas. Tam tikrose kadencijose būdavau valdybos nariu, tam tikrose – ne.
– Kaip atrodė jūsų darbas iki tik ką pradėto darbo „Žalgirio“ vadovo pozicijoje?
– Nuo 2019 metų esu Sekmadienio futbolo lygos prezidentas ir pastaruosius 3,5 metų turiu paramos fondą „Daiktai frontui“, jam vadovauju ir tam tikrus etapus, apie pusmetį, praleisdavau Ukrainoje. Labai intensyviai mes ten bandome padėti vyrams.
– Skandalai „Žalgirį“ sudrebino prieš daugiau nei mėnesį. Kada jūs pajautėte, kad turėtumėte imtis iniciatyvos ir gesinti gaisrus klube pats?
– Negaliu pasakyti tikslios datos, bet užvirus visai situacijai, po daugelio pokalbių su bendruomene taip natūraliai iškilo klausimas, o kas toliau? Ir labai natūraliai iškilo atsakymas. Aš norėčiau pasakyti, kad šiuo metu nėra svarbu, ko aš noriu ir ko nenoriu, ir kaip aš norėčiau, kad būtų. Situacija yra tokia ir ją reikia spręsti. Situacija yra visokia – bendruomeninė, įvaizdžio, rezultatų, finansų, visur reikia daug ką keisti, reikia daryti kitaip ir reikia spręsti, kad neįvyktų visai kažkokių blogų pasekmių. Dėl to aš esu čia ir tai yra mano pagrindinė užduotis.
– Kokie tie laukiantys pokyčiai ir kokią klubo viziją matote?
– Žinote, visada galima kalbėti apie problemas, kurios yra, ir galima kalbėti apie vizijas, kurios norėtum, kad būtų. Jau daug metų kaip pagrindinę „Žalgirio“ problemą aš matau tuščias tribūnas. Tai yra esmių esmė. Jeigu laimi čempionatą ir džiaugiesi vienas, tai tu pats sau fainas ir pats sau įdomus. Jeigu prisiminsime – Vladimiras Romanovas su FBK „Kaunas“ laimėjo 7 ar 8 čempionatus iš eilės, na ir ką? (Šypteli.) O „Manchester United“ jau labai seniai nelaimėjo čempionato, bet turi pilnas tribūnas ir tai yra lygiai tas pats, kas buvo, kai jie laimėdavo Čempionų lygą.
Kitaip tariant, sportiniai rezultatai – taip, futbolas žaidžiamas tam, kad laimėtum, sportinių pergalių visi mes labai norime ir visada jų sieksime, bet pagrindinė užduotis – aš norėčiau sukurti ne žodžiais, o iš tikrųjų bendruomeninį klubą. Kad tai būtų gerokai didesnė bendruomenė, nors, be abejo, ir dabar ji nėra maža, bet dėl teigiamų pokyčių ir įvaizdžių ji pradės didėti ir parodys, kokio dydžio yra.
Bet matau pagrindinę problemą, kad mes mažai kam įdomūs Vilniaus mieste – tai ir yra problema. Jeigu mes mažai įdomūs žiūrovams, mes mažai įdomūs verslui, mes turime mažą biudžetą, negalime pasiekti tokių sportinių rezultatų, kokių norime. Viskas yra susiję. Bet viskas prasideda nuo žiūrovų ir nuo žmonių, o tam įtaką daro įvairūs veiksniai – tiek politiniai, tiek komunikaciniai, atvirumo, skaidrumo.
Man labai skaudėdavo, kai kažkas minėdavo – Janušo Lopučio „Žalgiris“, Vadimo Kastujevo „Žalgiris“, vėliau ten dar kažkokį vardą būtų galima pridėti, ar ne? Va taip neturi būti daugiau niekada. Mano tikslas toks ir bus – padaryti struktūrą, pakeisti įstatus, kad joks žmogus po manęs, nes aš irgi tikrai čia nesiruošiu tų postų įsikabinęs labai ilgai laikytis, negalėtų vadinti „Žalgirio“, pridėdamas savo vardą. Kad bet ką, esant blogai situacijai, būtų galima elementariai keisti.
– Vadinasi, bus ne mano, o mūsų „Žalgiris“?
– Be abejo. Taip, jis mano, tavo, mūsų visų. Jis mūsų, bet niekas neturi jo valdyti. Vadovauti – taip, vienas ar kitas žmogus, bet nepakeičiamų nėra, visus galima pakeisti, o žiūrovų pakeisti nėra kuo. Jeigu jie išeis, kam mes tada reikalingi? Mūsų tikslas – mes vadiname save reprezentaciniu Vilniaus miesto klubu. Na, žinote, kaip yra dabar, tai tokia reprezentacija na... Labai nekokia. Jau vakar rungtynėse – 500–600 žiūrovų, jau irgi šioks toks suaktyvėjimas, nes vis dėlto žmonės nekvaili, jie mato, kad vyksta pokyčiai. Bet jų turi būti ne tiek. O kaip anksčiau būdavo 200–300, tai apie ką mes šnekame, apie kokias reprezentacijas mes kalbame?
– Jūs dabar esate paskirtas laikinuoju vadovu, tad kada vyks kitas posėdis, kurio metu bus išrinktas oficialus vadovas? Ir kokiam laikotarpiui jis bus išrinktas?
– Greičiausiai nebus paskirtas laikotarpis. Vadovą renka ir atšaukia dalininkų susirinkime. Dabar jis numatytas rugsėjo 30 dieną. Pagal mūsų įstatus, tokios pareigybės kaip laikinasis vadovas nėra. Kai susirinks dalininkai, kaip ir per šį, taip ir per kitus susirinkimus galės nuspręsti, jeigu vadovo darbas netenkina, jį galima atšaukti ir rinkti kitą.
Dabar mes su dalininkais esame sutarę, kad pasiūlysime ir kitų kandidatūrų ir dalininkai galės rinktis.
– Kokios galėtų būti tos kitos kandidatūros?
– Bus galbūt pasiūlymų. Aš, be abejo, irgi ruošiuosi kandidatuoti.
– Kokia situacija yra su „Žalgirio namų“ stadionu? Dabar jį yra nupirkę „Ollex“ ir V. Venslovaitienė, ar nekyla kažkokių grėsmių?
– Čia jau yra prielaidos, kas gali įvykti. Tokio fakto šią dieną nėra, yra sutartiniai įsipareigojimai, sutartis vykdoma.
– O sutartis iki kada galioja?
– Aš nekomentuosiu.
– Kaip atrodė visa situacija su V. Venslovaitiene – ar taikiai išsiskirta su klubu, ar liko dar kažkokių nuoskaudų?
– Yra natūralūs darbiniai, teisiniai procesai, kažkokių pykčių ir konfliktų nėra. Viskas vyksta civilizuotai, kaip priimta tarp padorių žmonių.
– Kokia yra dabartinė „Žalgirio“ finansinė situacija? Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas užsiminė, jog yra įtarimų, kad padarius auditą gali kažkas išlįsti.
– Noriu kalbėti faktais. Auditas dar net nepradėtas, tai mes neturime apie ką kalbėti. Aš nuoširdžiai, žmogiškai nenoriu taip manyti ir tikėti, juk yra buhalterija, buvo atliekami kasmetiniai auditai. Manau, kad viskas yra oficialu ir viskas šiuo atveju yra gerai.
O klubo finansinė situacija – supraskite, kad reikia ir laiko į tai įsigilinti. Situacija, atvirai tariant, yra sunki, bet, žinote, viso Lietuvos futbolo finansinė situacija nebūna lengva, ji būna įtempta. Tai mes dirbame šiuo klausimu, tik labai neseniai mes pradėjome dirbti šiuo klausimu, tai taip greitai rezultatų nebus. Mums reikia laiko, bet mes intensyviai darbuojamės.
– Savivaldybė iki šio skandalo klube turėjo neryškią poziciją. Ar po visos situacijos svarstytumėte jos kažkokį didesnį įsitraukimą?
– Galbūt reikėtų kalbėti su pačia savivaldybe, ar jie, kaip organizacija, mato didesnę įtaką klubo valdymui. Aš manau, kad greičiausiai ne. Savivaldybė ne kartą yra pasakę, kad nelabai norėtų kištis į privačių klubų veiklą, nebent kažkas yra blogai ir yra visuomenės noras, kad savivaldybė padėtų įvykti tam tikriems pokyčiams. Tą mes dabar matome ir savivaldybė gana aktyviai dalyvauja vykstant pokyčiams.
Mero reikėtų klausti, bet aš taip manyčiau, kad savivaldybė norėtų, jog klube būtų viskas gerai ir kištis niekur nereikėtų.
– Kokia būtų situacija su sporto direktoriaus pozicija?
– Jis būtinai turi atsirasti. Bet supraskite mane teisingai – aš nesiruošiu rytoj priimti bet kokio sporto direktoriaus. Man reikia laiko. Taip, aš turiu viziją, netgi turiu numatęs ir kelis kandidatus, su kuriais aš norėčiau dirbti – galbūt, bet laukia pokalbiai. Žinote, yra norai, yra galimybės. Bet toks žmogus, tokia pozicija „Žalgiryje“ privalo atsirasti ir neabejotinai privalo būti.
– Kokie tie kandidatai?
– Supraskite, kad geri sporto direktoriai sezono metu dirba. Tai... Tai kol kas konfidencialu.
– Kaip būtų su komandos lietuvinimu?
– A lygoje yra reikalavimas, kad aikštėje būtų trys lietuviai, o europiniuose turnyruose tokio reikalavimo nėra. Yra ir kitų komandų, kur vietiniame čempionate žaidžia vietiniai žaidėjai, o Europoje nežaidžia nė vienas. Tai nutiko ir mūsų komandai žaidžiant Maltoje, kai po keitimo vienu metu mūsų komandoje nebuvo lietuvių, o varžovų komandoje buvo (šypteli).
Aš tai vertinu labai neigiamai, nes į viską žiūriu per tą bendruomeninę pusę ir man tai labai nepatinka. Suprantu, kad gali panašių situacijų susidaryti turint ir daugiau lietuvių – yra traumos, sportinė forma, yra europiniai tikslai. Bet vizijoje, jeigu mes apie gražius tikslus kalbame, matyčiau du esminius dalykus. Pirma, aš norėčiau žymiai daugiau lietuvių žaidėjų. Pirmiausia dėl tam tikrų psichologinių priežasčių, nes, mano nuomone, jie teoriškai turėtų būti labiau motyvuoti. Čia ne kaip legionierius, kuris atvažiavo, sužaidė, nepasisekė, išvažiavo. Lietuviui reikės čia gyventi ir žaisti kažkur aplinkui. Aš norėčiau ne tik lietuvių, bet ir vilniečių žaidėjų, bet, aišku, pasiūla yra labai ribota.
Ir, kitas dalykas, ką aš labai norėčiau įgyvendinti, kalbėsiu ir su treneriais, gali būti, kad tai bus ir privaloma mūsų sąlyga, kad turi žaisti mūsų akademijos auklėtiniai: vienas, jeigu yra galimybė – ir ne vienas. Tai būtų tobula. Tai vyksta ir dabar, turime kelis jaunus perspektyvius žaidėjus, bet tą būtina išlaikyti.
– Kaip tik turėjau klausimą apie akademiją – akivaizdu, kad ten darbus tęsite ir toliau?
– Be abejo, planuojame tęsti, tik jau tam bus atskiri žmonės, nes aš... Mano vienas iš pagrindinių tikslų, galbūt jis dar nebuvo ištransliuotas spaudai, – svarbiausia yra nepakeisti vieno caro į kitą carą. Nes nebūtinai bus geriau. Mano giliu įsitikinimu, vienas žmogus negali visko spėti daryti gerai. Oficialiai daryti viską – gali, bet ar bus gerai, čia jau kitas klausimas. Dėl to akademijai vadovaus kitas žmogus, tikrai ne aš. Ir darbus mes be abejo tęsime, mes turime viziją ir įsivaizdavimą, kaip viskas atrodys.
– Ar turite mintyje, kokius „Žalgirio“ akademijoje išaugusius, „Žalgirio“ klube žaidusius lietuvius norėtumėte susigrąžinti?
– Aš turiu tokią viziją, bet tai konfidencialu (šypteli). Tie žaidėjai žaidžia kitose komandose, jie turi šiuo metu galiojančius kontraktus. Nenoriu dirbtinai kelti jų vertės sakydamas, kad aš juos bandysiu pervilioti atgal.
– Kokia yra situacija su V. Venslovaitienės perimta dalimi iš Eleonoros Kasperūnienės?
– Dabar yra atliekamas tyrimas. Aš šitoje byloje oficialiai nesu nė vienoje pusėje, todėl man tikrai nebūtų etiška ir taktiška komentuoti.
– Prieš kelias savaites paaiškėjo, jog V. Venslovaitienė perdavė savo dvi dalis kitiems dalininkams, bendrovei „Valoras“. Ar teko su jais bendrauti?
– Taip detaliai, kaip jie mato klubą, mes nebendravome, bet pasikalbėti teko per dalininkų susirinkimą. Mandagiai, pagarbiai. O kokia yra jų vizija, šiuo metu negaliu atsakyti. Klausimas turėtų būti jiems.
