Justė Jocytė taps trečiąja Lietuvos krepšininke moterų NBA lygoje. Pirmoji buvo Aneta Kaušaitė, kuri 1998 metais pateko į Detroito „Shock“ ekipą. Buvusi krepšininkė džiaugiasi, kad J. Jocytė gimė ir žaidžia pačiu laiku – kai moterų krepšinis auga, bet ją stebina su laikais nespėjanti Lietuvos krepšinio federacija. A. Kaušaitė sako, kad ir Rimanto Grigo, ir Tomo Pačėso skandalai parodė, kad žaidėjus reikia gerbti: „Nebe tie laikai senamadiški, kad galėtum trenkti kumščiu į stalą ir sakyti – atvažiuokite ir tylėkite.“
Penktuoju šaukimu „Golden State Valkyries“ pasirinkta Justė Jocytė tapo aukščiausiai pašaukta lietuve moterų NBA lygoje. 19-metė priminė ryškiausią visų laikų Lietuvos krepšininkę už Atlanto – Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę. Ji 2000-2001 ir 2005 metais atstovavo Indianos „Fever“ ekipai, kuri ją pašaukė 26 numeriu.
Tačiau pirmoji lietuvė WNBA buvo A. Kaušaitė, kuri naujokų biržoje nedalyvavo. Ją pastebėjo žaidžiančią antro NCAA diviziono komandoje ir po treniruočių stovyklos pakvietė Detroito „Shock“ ekipa 1998 metais.
Lietuvė tada negalėjo patikėti, kad pranoko 135 konkurentes: „Man atrodo, kad tais laikais aš buvau pirma žaidėja iš antro diviziono, kurią pakvietė į NBA. Tada man nežinant atvažiavo manęs stebėti Detroito „Shock“ asistentas ir po tų rungtynių jis pakvietė mane į laisvų agentų stovyklą. Ten aš iš 135 žaidėjų buvau vienintelė patekusi į komandą. Kas kelias dienos ten vis atmesdavo po 10 žaidėjų ir galiausiai aš vienintelė iš to būrio patekau į pagrindinę sudėtį.“
– Justė Jocytė pašaukta naujai kuriamos San Francisko komandos. Detroito komanda irgi susikūrė būtent 1998 metais. Kokia buvo tuometė moterų NBA lyga ir kaip jūs ten patekote?
– Prisimenu, kad buvo daug įtampos, nes nežinai – atkrisi ar ne. Pamenu, kad sėdžiu, šaldau čiurną ir atėjo trenerė ir pasakė, kad patekau į pagrindinę sudėtį. Tai buvo „wow“. Detroito „Shock“ komandoje buvo tuo metu gal net 7 užsienietės, tokia tarptautinė komanda. Sunku buvo, nes, aišku, buvo daug juodaodžių krepšininkių, kurios buvo visa galva už mane šoklesnės ir gal talentingesnės, bet aš greitai perpratau, ką aš galiu duoti komandai. Žinojau, kad turiu sunkiai dirbti, o tas darbas buvo tikrai sunkus, po treniruočių vos grįždavau namo, bet sąlygos buvo fantastiškos.
Duodavo automobilį, butą, treniruodavomės Detroito „Pistons“ salėje, tai ir su Grantu Hillu persimesdavau vienas prieš vieną. Nuo medicininio personalo iki ledo vonių – viskas buvo labai aukštame lygyje. Buvo fantastiška, kiek ten žiūrovų susirinkdavo, daug mergaičių ateidavo, autografus dalijome.
Čikagoje buvo mokymai naujokams. Pamenu gavome 1000 dolerių NIKE čekius. Tai buvo neįtikėtina. Nuvažiavome į parduotuvę ir galvojome, kaip čia ištaškyti tą tūkstantį dolerių. Prieš NBA vis tiek turėjai dirbti, kad galėtum pragyventi. Aš dirbau restorano virtuvėje šefe ir tuo pačiu mokiausi.
– O kiek uždirbote Detroito komandoje? J. Jocytė už 4 sezonus gaus apie 330 tūkst. JAV dolerių – labai mažą atlygį palyginus su NBA žaidėjų uždarbiais.
– Aš NBA komandoje kaip laisvoji agentė gavau 15 tūkstančių dolerių, po mokesčių likdavo 9, bet kaip už 3 mėnesių darbą man buvo neblogai. Dabar kalbama, kad moterims moka per mažai. Be abejo, kad per mažai, bet moka tiek, kiek moka, bet nepamiršti reikia, kad sezonas yra labai trumpas.
Jeigu moterų NBA veikia į minusą, tai apie ką mes kalbame? Adekvatus atlygis. Jeigu įmonė eina į minusą, tai tu ir negali mokėti savo darbuotojams daug. Moterų futbolas JAV sutraukia daug daugiau žmonių, todėl jos ir uždirba daugiau. Aišku, norėtųsi, kad krepšininkės daugiau uždirbtų, nes karjera trumpa. Galbūt vyrams moka neadekvačiai daug NBA, bet jeigu tiek moka, reiškia, verti žmonės.
Be to, pinigai pinigais, bet yra kita medalio pusė – tu įgyvendini svajonę. Žaidi krepšinį ir aš to niekada nepavadinčiau darbu. Taip, tai darbas, nes turi kontraktą, bet tu kaifuoji. Ir laikai keičiasi, jau daugiau moterys uždirba. Tai tik laiko klausimas. JAV dabar labai išpopuliarėjo NCAA krepšinis ir gal net moterų NBA nueina į antrą planą. Bet vyrų NBA populiarumas irgi krenta. Su tokiu žaidimu, tai aš ir net nežiūriu dabar, tiesiog neįdomu. Va Eurolyga yra fantastika.
– Moterų NBA lygoje buvote tik vieną sezoną. Kodėl taip greitai baigėsi jūsų karjera už Atlanto?
– Aš suprantu, kad ten mažai žaidžiau. Nors iš pradžių, tai daug žaidžiau, net startiniame penkete būdavau, bet paskui pasisukau čiurną ir taip sunkiai, iškritau 10 rungtynių. Agento neturėjau ir buvo tas sovietinis auklėjimas, kad vis tiek reikia arti per negaliu, nes sezonas labai trumpas. Mąsčiau, kad jeigu nežaisiu mėnesį, tai išvis niekur nebežaisiu ir taip per skausmą žaidžiau, žaidžiau ir blogai buvo. Galiausiai nebegalėjau žaisti ir trenerė po to sezono pasakė, kad man reikia važiuoti į Europą tobulėti.
Aš pasirinkau Suomiją, nes čia buvo mano trenerė Jūratė Kaluškevičiūtė-Lill. Pasirinkau stabilumą, nes žinojau, kad Suomijoje moka atlyginimus, nenorėjau po Turkiją ar Lenkiją klajoti, nes ten nežinai, ar gausi atlyginimą, po to teistis reikia. Tais laikais tokių garantijų kaip šiandien nebuvo. Po to supratau, kad Suomijoje galiu darbą gauti ir šiaip čia gera gyventi.
– Justė Jocytė pašaukta penktuoju numeriu, tai istorinis pasiekimas. Kuo ji ypatinga?
– Didžiausias faktorius, kad ji žaidžia ne pagal savo metus. Tai yra fenomenas – ji labai subrendusi žaidėja, kai kiti taip nesubręsta per visą karjerą. Aišku, gal jai stabilumo trūksta, bet čia yra normalu. Jos galva ant pečių ir ji pakelia tą spaudimą. Tai yra fantastika.
Didelio skirtumo nėra – ją pašaukė trečiu ar penktu numeriu. Svarbu, kad ji pašaukta pirmame rate. Kad tik traumų nebūtų. Paprastai žaidžia krepšininkės ir NBA, ir Europoje, kiek sveikata leidžia dviem frontais. Tiesa, reikia protingai ir komandas pasirinkti. Tarkime, kad neatsidurtum ten, kur žaistum 40 minučių ir nuo tavęs viskas priklausytų. Bet kai esi geroje komandoje, tai ir tave kitos kels į viršų, ir tu tobulėti bei nepersižaisi. Nebus tada beprotiško krūvio. Bet NBA komandoje iškart naujokei irgi neduos komandos vadžių. Pavyzdžiui, Jurgita Štreimikytė nelabai mėgo NBA krepšinio, jai buvo priimtinesnė Europa.
Justė dabar labai laiku žengia į moterų NBA. Sako, kad žmonės gimsta per anksti, ar per vėlai. Sabonis ir panašiai. Justė Jocytė – pačiu laiku. Aišku, svarbu, pas kokią trenerę ar trenerį ji pateks. Treneris gali sužlugdyti bet kokį žaidėją duodamas arba neduodamas jam žaisti. Manau, kad Ignas Brazdeikis geras pavyzdys. Beje, jis labai stiprus psichologiškai žmogus. Silpnam žmogui jau būtų viskas. Po to suolo etapo „Olympiakos“ turėjo būti labai sunku. Atėjo į „Žalgirį“ ir galvojo, kad atsigaus, o vėl gavo per galvą. Bet Justė Jocytė stipri psichologiškai ir manau, kad ji gali prisitaikyti prie daug ko.
– Ko galime tikėtis iš Lietuvos moterų krepšinio rinktinės Europos čempionate?
– Kaip ir mūsų vyrų rinktinėje, bus labai svarbus komandinis žaidimas, nes mažai yra tokių rinktinių, kurias gali tempti vienas žaidėjas. Galbūt Nikola Jokičius ir Luka Dončičius. Turi būti labai fiziškai stiprios, nes šiuolaikinis krepšinis – labai fiziškas. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Žiūrėsime ir palaikysime. Vis tiek į gerą pusę – pateko į čempionatą, pakeitė trenerį.
– Rimantas Grigas buvo priverstas pasitraukti dėl įtarimų priekabiavimu prie žaidėjų. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar savo karjeroje teko patirti nederamą trenerio elgesį?
– Tais laikais visko buvo. Buvo įprasta, kad per petį ar per užpakalį paplekšnoja. Net nesupratai, kad tu gali kažkam eiti ir pasakyti. Negali pačiam treneriui pasakyti – nedaryk taip, man nepatinka. Nes tiesiog nežaisi. Aš labai suprantu, kodėl tos visos moterys ir merginos tik dabar prabilo. Ir mano karjeroje buvo atvejų, kai kažko gal pasakei ar nepasakai ir dėl to nežaidi. Nes nežinai, dėl ko nežaidi. Čia labai lengva, nes treneris sprendžia, kas eina į aikštelę. Ypač, jeigu esi tu ir panašaus pajėgumo žaidėja. Tai aišku, ką pasirinks. Tai yra sunku.
Bet federacijos požiūris ir Grigo atveju, ir su Pačėsu, yra sunkiai suvokiamas. Federacija nesupranta, kad yra kiti laikai ir treneriai nebevaidina pagrindinės rolės. Dabar žaidėjai yra labai svarbūs. Tu nebeužčiaupsi žaidėjo ar žaidėjos. Tu nebegali elgtis nepagarbiai su jais. Tu negali elgtis nepagarbiai su žaidėjais, kurie turi savo vertę pasaulyje. Nebe tie laikai senamadiški, kad galėtum trenkti kumščiu į stalą ir sakyti – atvažiuokite ir tylėkite.
Aš tikiuosi, kad Grigui buvo sakoma, kad taip negalima elgtis. Nebus čia iš giedro dangaus, kad žaidėjos sukilo. Gal buvo pastabos iš kolegų. Bet, matyt, žmonės buvo įpratę nereaguoti ir nesureikšminti. Jie nesupranta, kad tas dalykas yra labai nemalonus kitiems. Aš išvis nežinau, kodėl taip ilgai ten viskas užsitęsė. Juk buvo ir žaidėjos vyras viename klube dirbantis. Juk buvo daugiau matančių. Aš galvoju, labai gerai, kad tos permainos įvyko. To negatyvo buvo jau seniai girdima.
