„Negali nuo sofos pakilti ir tiesiog užkopti į viršūnes“, – LRT.lt sako Lietuvos alpinizmo asociacijos (LAA) prezidentas Aurimas Kavaliauskas. Ir nesvarbu, ar Everesto viršūnė pasiekta su šerpų pagalba, ar be jos, ar su papildomu deguonimi, ar jo nenaudojant – visi keliautojai verti pagarbos.
Gegužės 24 d. trims lietuviams – Aurimui Valujavičiui, Nerijui Pranckevičiui ir Justui Narkevičiui – pavyko užkopti į aukščiausią pasaulyje Everesto viršūnę. Kadangi keliautojas A. Valujavičius ekspedicijos akimirkomis reguliariai dalinosi socialiniuose tinkluose, dalis lietuvių atidžiai sekė tautiečių žygį atšiauriame kalnyne.
„Labai noriu pabrėžti, kad kiekvienas užkopimas į 8 km ir didesnį aukštį yra svarbus, vertas pagarbos ir turėtų būti pripažįstamas. Nesvarbu, ar žmogus yra žinomas visuomenei, ar ne. Kiekvienas asmuo tikrai nusipelno pagarbos“, – teigia A. Kavaliauskas.
Žiniasklaidai pasidalinus informacija, kad trys Lietuvos atstovai užkopė į Everestą, internete pasipylė komentarai su sveikinimais, linkėjimais ir pasididžiavimo jausmu. Vis dėlto pasirodė ir neigiamų, kritikuojančių komentarų bei įrašų. To priežastis paprasta – A. Valujavičiaus ir kitų lietuvių grupė į aukščiausią planetos viršūnę kopė ne savarankiškai, o su agentūros, kuri rūpinasi keliautojų patogumu ir saugumu, pagalba.
Čia ir reiktų akcentuoti, kad į sudėtingiausias, sunkiausias ir pavojingiausias viršūnes žmonės kopia skirtingais būdais. Vieni griebiasi paties rimčiausio iššūkio ir jas šturmuoja vieni – be gidų ir aukštuminių nešikų pagalbos. Negana to, dalis alpinistų nenaudoja papildomo deguonies, kuris kopimų metu tampa esminiu faktoriumi.
Kiti taiko mišrius būdus – kopia be deguonies, bet su pagalba, arba atvirkščiai. 1993 m. pirmas į Everestą Lietuvos vėliavą užnešė legendinis Vladas Vitkauskas. Jis tai padarė vienas, naudodamas papildomą deguonį. Dar vienu išskirtiniu ir jau nesenu pavyzdžiu tampa Sauliaus Damulevičiaus ekspedicija. Lietuvis be papildomo deguonies ir šerpų pagalbos gegužės 10 d. užkopė į Makalu viršūnę (8485 m).
Yra ir dar kitoks kopimo į didžiuosius kalnus kelias, susietas su itin brangiomis agentūromis. Tokiose ekspedicijose jų atstovai rūpinasi visišku stovyklaviečių įrengimu, maisto gamyba, mokymais, įrangos gabenimu. Patyrę šerpai ne tik lydi ir prižiūri keliautojus, bet ir neša dalį jų daiktų, padeda naudotis papildomu deguonimi. Tokie patogumai nepigūs ir gali kainuoti nuo 45–70 tūkst. arba net daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių. Būtent šiuo būdu Everesto viršūnę ir pasiekė A. Valujavičiaus, N. Pranckevičiaus ir J. Narkevičiaus trijulė.
Ar tokio ekspedicijos stiliaus pasirinkimas reiškia, kad į Everestą gali užkopti kone kiekvienas? Ar iš tiesų specialios agentūros padaro viską ir keliautojams belieka tik užsiropšti į viršūnę? Taip pat kyla ir dar kitoks klausimas – ar išvis verta lyginti, pavyzdžiui, V. Vitkausko, S. Damulevičiaus ir A. Valujavičiaus žygius? Galbūt tiesiog reikia suprasti, kad jie skirtingi, tačiau vis tiek, be jokios abejonės, verti didžiausios pagarbos?
Ir mes galingi iš naujo vėl! Šiandien mūsų kolektyvui Everesto šturmas prasidėjo nei anksti, nei vėlai - 01.00 nakties....
Posted by Aurimas Valujavičius keliautojas on Saturday 24 May 2025
LRT.lt nusprendė pabandyti atsakyti į šiuos klausimus. Apie alpinizmą, skirtingus jo stilius, iššūkius ekspedicijose ir įvertinimo tikrai vertą A. Valujavičiaus, N. Pranckevičiaus ir J. Narkevičiaus pasiekimą sutiko pasikalbėti ir savo mintimis pasidalinti Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas A. Kavaliauskas.
– Ar stebėjote A. Valujavičiaus, N. Pranckevičiaus, J. Narkevičiaus ir T. Jeršovo ekspediciją į Everestą? Kaip ją vertinate? Nepaisant visų paslaugų, ten taip pat reikėjo labai daug jėgų?
– Svarbus dalykas yra tas, kad buvo kopiama iš Tibeto, iš šiaurinės pusės. Tai nebuvo pirmas lietuvių kopimas iš būtent šios pusės, bet tikrai toks retesnis variantas. Labai svarbu pabrėžti tai, kad kylant iš ten galioja kinų taisyklės, kurios neleidžia kopti be papildomo deguonies. Iš Tibeto pusės taip pat negalima kopti ir be aukštuminių gidų. Taigi, kopimas „švariu“, klasikiniam alpinizmui artimiausiu stiliumi, ten net neįmanomas.
Kiek teko pačiam sekti ekspediciją, tai tikrai nemažai daiktų kolektyvas patys užsinešė. Jie iki 7 km virš jūros lygio kopė be papildomo deguonies. Vėliau prasidėjo jo naudojimas. Ekspedicija tikrai nebuvo lengva. Tai tikrai didelis pasiekimas, nes vienu metu ant Everesto viršūnės stovėjo trys lietuviai. To mūsų istorijoje dar nebuvo.
Ar tokį kopimą verta lyginti su kopimu be papildomo deguonies? Nežinau, kiek tame yra logikos. Ar kitokiu atveju lietuviams būtų buvę gerokai sudėtingiau? Tikrai taip. Visgi ir dabar tas pasiekimas yra išskirtinis, pareikalavęs labai daug jėgų.
Kopimas be papildomo deguonies yra apskritai žmogaus galimybių ribų patikrinimas, o kopimas su papildomu deguonimi yra konkretaus žmogaus savų ribų patikrinimas. Kiekvienam žmogui asmeniškai toks pasiekimas greičiausiai yra didžiulis tiek emocine, tiek fizine, tiek bet kokia kita prasme. Kopimas su papildomu deguonimi atitinka visus etikos standartus, yra pripažintas Tarptautinės alpinizmo federacijos.
Taip pat skaitykite
– Papasakokite apie skirtumus, specifiką ir skirtingus sudėtingumo lygius, kada į aukščiausias viršūnes kopiama naudojant papildomą deguonį, o kada ne.
– Pirmiausia, turbūt nebūtų teisinga sakyti, kad yra tik du stiliai. Arčiausiai klasikinio alpinizmo šiais laikais yra toks stilius, kai kopiama be papildomo deguonies, kai patys alpinistai patys sau būna vedliai, jų nelydi šerpai. Visgi reikia suvokti, kad šiais laikais to visiškai „švaraus“ kopimo beveik nebėra – labai retai žmonės patys sau kabina virves ir pirmieji pramina naują kelią.
Tai, kad yra pakabintos virvės ir praminti takai, kažkiek palengvina žygį, bet fiziologiškai vis tiek būna be galo sunku. Mūsų organizmai nėra sutverti gyventi ir ilgesnį laiką būti didesniame nei 8 km aukštyje virš jūros lygio. Tai yra ta vadinamoji „mirties zona“. Čia ir yra esminis skirtumas tarp kopimo su papildomu deguonimi ir kopimo be jo. Kai kopiama su juo, tada iš esmės „mirties zona“ neegzistuoja.
Tie, kurie kopia be papildomo deguonies, labai dažnu atveju patys dar statosi stovyklas, nes turi tikslą – užkopti kuo „švaresniu“ būdu. Kopiant be papildomo deguonies, natūraliai, atsiranda daugiau rizikų, daugiausia susijusių su sveikata.
Kopimas naudojant papildomą deguonį ir šerpų pagalbą skiriasi tuo, kad taip yra paprasčiau. Keliautojus visada lydi šerpai, padedantys įveikti sudėtingesnes atkarpas, techniškas vietas. Šerpas yra tarsi gidas, kuris už tave visu 100 procentų nebus atsakingas, bet padės daugelyje situacijų. Dažnai jie užneša deguonies balionus, pastato stovyklas ir t. t. Visgi kopiant be papildomo deguonies rizikų irgi yra, nes labai sunku fiziškai, psichologiškai. Nors eliminuojama „mirties zonos“ rizika, nušalimų ir kitų pavojų vis tiek yra.
– Kaip tada apibūdintume ekspedicijas į aukščiausias viršūnes, kai naudojamasi agentūrų paslaugomis ir suteikiami įvairūs patogumai?
– Kopimas su agentūromis priklauso nuo piniginės storumo. Galima imti minimalų paketą – suteikiamas ir užnešamas papildomas deguonis, yra gidai ir galbūt kažkokios įrengtos stovyklos. Galbūt turi daugiau pinigų ir gali sau leisti į bazinę stovyklą atvykti sraigtasparniu... Kelionės, pasitelkiant agentūras, priklauso nuo to, kaip tu pats nori žygiuoti. Yra visas komplektas su atskiromis palapinėmis, specifiniu paruoštu maistu ir t. t. Kalbant apie Everestą, kainos gali svyruoti nuo 40 tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių JAV dolerių. Kuo didesnis paketas, tuo kopiančiajam yra patogiau ir tuo tai tolimiau nuo klasikinio alpinizmo. Tokiais atvejais, kai kone viskas yra užnešama, tai jau labiau turizmas. Žinoma, tai irgi reikalauja fizinių pastangų, bet yra kur kas paprasčiau.
– Po A. Valujavičiaus, N. Pranckevičiaus ir J. Narkevičiaus įkopimo į Everestą pasirodė ir daug sveikinimų, ir komentarų, kad visgi toks lietuvių pasiekimas nėra tikras, nes jie turėjo didelę šerpų pagalbą, naudojo papildomą deguonį ir t. t. Ar teisinga taip sakyti ir ar mes išvis galime kažkaip kritikuoti šį įkopimą?
– Taip, toks požiūris yra tikrai neteisingas. Kiek teko stebėti A. Valujavičiaus vaizdo įrašus, tai patiems keliautojams taip pat reikėjo neštis daug daiktų. Tikrai niekas už pakarpos jų nenešė ir neužtempė į tą viršūnė. Skirtumas tas, kad buvo papildomas deguonis. Šiuo pasiekimu tikrai reikėtų džiaugtis. Mano vertinimu, nėra teisinga sakyti, kad viskas buvo užnešta ir joks čia pasiekimas.
– Vis dėlto, ar tada galima teigti, kad keliautojai, kurie naudojasi agentūrų paslaugomis, įveikia Everestą? Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad jie pabūna Evereste?
– Čia turbūt ir tarp alpinistų būtų galima rasti skirtingų nuomonių. Mano vertinimu, kalnas yra tiesiog neįveikiamas. Pats žmogus įveikia save, kai užlipa į kažkokią aukštą viršūnę. Kalnas stovėjo prieš mus ir stovės dar daug metų po mūsų. Jis arba priima ir leidžia įkopti, arba ne. Taip, būdavo ir yra alpinistų, kurie sako, kad kalnas yra įveikiamas, bet aš manau, kad kopdamas kovoji su savimi: psichologiškai, fiziškai, emociškai. Faktas, kopiančio be papildomo deguonies kova bus kur kas didesnė, su daugiau rizikų, bet jeigu viršūnę pasiekia ir vieni, ir kiti, tai jie gali pasakyti, kad ten buvo. Gali, nes pirmiausia įveikė save.
Taip, yra žmonių, kurie mano, kad kopimas su papildomu deguonimi yra labiau turistinis dalykas. Visgi tai turbūt tiesiog tam tikro žmogaus galimybių ribos, tam tikrų rizikų, kurios jam galbūt pernelyg didelės, atsisakymas. Tai yra visiškai normalu, nes kiekvienas iš mūsų nori gyventi ir įvertina, kiek nori rizikuoti. Kiti žmonės atstovauja visiškai klasikinėms alpinizmo vertybėms ir bando kopti su kuo mažesne pagalba. Abu variantai priimtini, abiem atvejais pasiekimai išlieka dideli ir tikrai sveikintini. Lietuvos atveju – ypač. Mums kiekvienu tokiu pasiekimu reikėtų džiaugtis.
Esminė vieta, kurią galbūt reiktų išgryninti, – skambios antraštės, kurios gal ir sukelia kažkokį pasipiktinimą. Kai rašoma, kad pasiektos žmogaus galimybių ribos, o į kopimo būdą nėra atkreiptas dėmesys. Būtent dėl to reiktų atskirti tuos stilius.
– Pirmas istorijoje Lietuvos vėliavą į Everestą 1993 m. užnešė legendinis alpinistas, keliautojas ir fotografas V. Vitkauskas. Socialiniuose tinkluose teko matyti jo ir A. Valujavičiaus ekspedicijų palyginimų. Ar tai galima lyginti, ar visgi tai yra skirtingi pasiekimai ir kontekstai?
– Manau, kad lyginti tikrai nelabai verta: kitokios sąlygos, kitoks laikmetis, kitokia įranga, kitokia apranga, visai kitos žinios. Visuomet einama to link, kad būtų kuo labiau mažinamos kopiančiųjų rizikos, nes gyvybė yra svarbiausias žmogaus turtas. Taigi palyginti būtų labai sudėtinga, net nenorėčiau vertinti.
Istoriškai V. Vitkausko įkopimas tikrai yra svarbesnis, nes tai buvo pirmas toks pasiekimas Lietuvai. V. Vitkauskas taip pat kopė su deguonimi, bet tai buvo prieš tiek metų, technika visai kita buvo. Ar V. Vitkausko kopimas buvo sunkesnis? Dėl objektyvių priežasčių greičiausiai taip.
– Kodėl ne kiekvienas žmogus gali užkopti į Everestą, kodėl pakilęs nuo sofos to tikrai nepadarysi?
– Turbūt dėl tų pačių priežasčių, kodėl staiga nenubėgsi maratono. Tai yra fizinė veikla, nėra taip, kad žmogus į viršūnę užgabenamas keltuvu ar panašiai. Jis pats ten turi užlipti, naudoti savo energiją. Viršūnėms reikia daug treniruotis. Komentuoti labai lengva. Jeigu esi prie pat jūros lygio, tai deguonies įsisotinimas organizme yra pats didžiausias, galima pasiekti geriausią fizinį potencialą. Tiems, kurie galvoja, kad yra lengva užkopti, aš pasiūlyčiau pirma nuvykti į Tatrus, pasikelti keltuvu į Alpes, į 3 km aukštį ir tada pasakyti, ar labai ten būna lengva. Ilgiau pasivaikščiojus netgi gali pradėti galvą skaudėti, pykinti. Kalnuose prie deguonies trūkumo dar prisideda šaltis, atmosfera ir t. t. Todėl reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir konkretūs įgūdžiai.
– Taigi apibendrinant, mes turime džiaugtis visais tokiais įkopimais, nors jie pasiekti ir skirtingais būdais?
– Tikrai taip. Taip pat labai noriu pabrėžti, kad kiekvienas užkopimas į 8 km ir didesnį aukštį yra svarbus, vertas pagarbos ir turėtų būti pripažįstamas. Nesvarbu, ar žmogus yra žinomas visuomenei, ar ne. Kiekvienas asmuo tikrai nusipelno pagarbos.
