„Ir „Žalgirio“ komandoje, ir rinktinėje visada viskas būdavo sprendžiama tarp keturių sienų ir už uždarų durų, tada viskas labai greitai išsispręsdavo“, – sako prieš 10 metų su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine iš Europos čempionato sidabro medalį parvežęs Artūras Milaknis.
Pasak snaiperiškais metimais garsėjusio gynėjo, rinktinė visada būdavo aukščiau visų ambicijų, todėl jis yra įsitikinęs, kad bus rasta būdų užkasti karo kirvį tarp Tomo Pačėso ir Jono Valančiūno. Dabar naują karjeros puslapį verčiantis buvęs krepšininkas mano, kad tokios vis daugiau žmonių įtraukiančios diskusijos ir santykių aiškinimasis viešojoje erdvėje yra visiškai nereikalingi.
Pats A. Milaknis šiuo metu gyvena tarp Kauno ir Kėdainių. Balandžio pradžioje, pakeitęs prieš penkis mėnesius į Panevėžio „7bet-Lietkabelį“ išvykusį Joną Mačiulį, jis tapo „Nevėžio-Optibet“ klubo sporto direktoriumi. A. Milaknis neslepia, kad svajojo dirbti treneriu, bet nesulaukęs tinkamo pasiūlymo nusprendė išbandyti buvusio komandos draugo pramintą kelią. Pats J. Mačiulis jį įkalbėjo ir pasiūlė Kėdainių klubui.
Kaip teigė buvęs krepšininkas, pradžia buvo sunki – vėlavo atlyginimai, komandą paliko rezultatyviausias žaidėjas Josephas Girardas. Bet situaciją pavyko suvaldyti – gynėjas grįžo į komandą, „Nevėžis“ – į pergalių kelią ir tęsia kovą dėl vietos Lietuvos krepšinio lygos atkrintamosiose.
Išskirtiniame interviu LRT A. Milaknis pasidalino mintimis apie pirmąsias darbo savaites Kėdainių klube, atidėtą svajonę tapti treneriu, pavėluotą Šarūno Jasikevičiaus triumfą geriausiojo Eurolygos trenerio rinkimuose, „Žalgirio“ sezoną ir žaibus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.
– Gyvenate tarp Kauno ir Kėdainių?
– Beveik kiekvieną dieną tenka važiuoti, tik laisvą dieną po rungtynių lieku Kaune.
– Jūsų darbo pradžia klube buvo puiki – komanda laimėjo trejas rungtynes iš eilės. Gal suteikėte žaidėjams papildomos motyvacijos?
– Nežinau, reikėtų klausti žaidėjų. Gal norėčiau, būtų malonu prisiimti tuos nuopelnus, bet per tas pirmas dienas buvo daug informacijos, įkvėpti komandą tikrai nebuvo tikslo ir reikalo. Viskas buvo kontroliuojama. Tiek Jono [Mačiulio] palikta, tiek Gediminas Petrauskas puikiai dirba su komanda. Tiesiog, aš manau, šitoje sezono stadijoje ateina to darbo, kurį jie visą sezoną dirbo, vaisiai.
– Vilčių patekti į atkrintamąsias padaugėjo?
– Be abejo, puoselėjame [viltis], o kaip ten bus – dar daug rungtynių. Nusprendėme, kad stengsimės eiti nuo vienų rungtynių iki kitų, kol kas jos baigėsi mūsų naudai. Džiaugiamės, lygiai taip pat tęsime iki pat sezono pabaigos. Kokią vietą užėmėme, matysime, kai jis pasibaigs.
– Kalbant apie Gediminą Petrauską – Kėdainių komandos treneris minimas tarp kandidatų treniruoti Klaipėdos „Neptūną“?
– Čia Lietuvoje daug kalbų ir jos labai greitai sklinda. Be abejo, girdime tų kalbų, bet turime puikų ryšį su Gediminu ir esame jau ne kartą šnekėję. Jis tikrai pažadėjo, kad sezoną Kėdainiuose baigs 100 procentų susikoncentravęs, o po sezono jau matysime. Sėsime ir derėsimės, tiek mes, tiek galbūt kiti klubai įsitrauks į derybas, o kaip jau Gedas nuspręs, tai jau jis nuspręs.
– Norėtumėte, kad liktų?
– Be abejo, mūsų prioritetas išlieka Gediminas. Tikrai puikų darbą dirba visus šiuos metus Kėdainiuose ir dabar galime puikiai matyti – su gera komplektacija žaidimas ir rezultatai tikrai tenkina tiek klubą, tiek klubo savininkus. Tai tikrai prioritetą teiksime Gedui, bet šnekamės ir su kitais galimais kandidatais, jeigu nutiktų taip, kad Gedas išvyktų.
– Turite kitų kandidatų?
– Be abejo, visada turime – ir žaidėjų, ir trenerių sąrašus sudarinėjame. Gedas anksčiau pratęsdavo kontraktą jau vasario mėnesį su Kėdainių klubu, tai nereikėdavo tų sąrašų, o dabar nusprendė patikrinti rinką, tai pasidarome atsarginį variantą.
– Sakote, kad darbų daug. Kokią finansinę situaciją radote atvykęs į klubą?
– Tokios dienos, pinigų srautus kartais būna sudėtinga paskirstyti, kai ateina savivaldybės rėmimas. O vieša paslaptis, kad savivaldybės rėmimas sudaro beveik pusę mūsų biudžeto, tai pinigų paskirstymas būna sudėtingesnis. Kartais tiesiog gal reikia išlaukti. Situacija gal buvo labai stipriai užaštrinta. Tas žaidėjo išvykimas, kažkiek gal tas algų vėlavimas, bet visi žaidėjai ir klubo darbuotojai su ta situacija buvo supažindinti. Mes viduje tos tragedijos nematėme, tiesiog gal tas burbulas buvo kiek per daug išpūstas viešojoje erdvėje.
– Kaip pavyko susigrąžinti išvykusį rezultatyviausią komandos žaidėją Josephą Girardą?
– Visokios informacijos buvo viešojoje erdvėje, bet tiesiog jaunas žaidėjas, neturintis patirties Europoje, ir agentas iš JAV Kėdainių ir mūsų lygos pulso turbūt nelabai jautė. Kažkiek, vadinkime, algos minimalus vėlavimas išprovokavo tai, kad jis nusprendė priimti klaidingus sprendimus. Paskui, susisiekus ir išaiškinus situaciją, žaidėjas suprato, pasidarė išvadas. Ir mes norėjome, kad jis grįžtų, ir jis pats pareiškė norą grįžti, tai priėmėme, pamiršome.
Komanda irgi priėmė gerai, paskutinėse rungtynėse tikrai davė didelį impulsą. Tiesiog gal šiek tiek iš nepatyrimo? Ir agentas dar jaunas, dar viskas, manau, priešakyje. Patirties neturėjimas ir sukėlė klaidingą situaciją abiem.
– Kėdainiai – pramonės miestas, daug fabrikų, daug verslo. Atrodytų, rėmėjų galbūt galima rasti?
– Be abejo, stengiamės, bet yra nelengva. Nelengvas metas ir verslui, kai kurie įmonių savininkai jau nebėra kėdainiečiai, gyvena kituose miestuose, tai tas rėmimas tampa galbūt ir sudėtingas, jeigu nesi to miesto gyventojas ar patriotas. Bet nesiskundžiame, gana neblogas ryšys užmegztas. Aš pats dar tik įsilieju, bet kiek teko ir su Jonu kalbėti, ir su savininkais, tai tikrai visi ir mažesnių, ir didesnių kompanijų prezidentai kiek gali paremia klubą.
– Su J. Mačiuliu daug pasikalbate?
– Pasikalbame, taip, pabendraujame. Mano atvykimas į Kėdainius buvo tikrai nemažas jo nuopelnas. Jis mane ir pasiūlė savininkui kaip vieną iš kandidatų. Sakiau jam, jeigu priimsiu šias pareigas, reikės pagalbos, tai pažadėjo padėti visais klausimais, ko tik reikės.
– Esate minėjęs, kad treneriu norėtumėt dirbti, ar jau nurašėt tą svajonę į paraštes?
– Ne, neatsisakau tos svajonės. Sutikdamas dirbti šitą darbą ir su savininkais pašnekėjau, kad galima labai daug dalykų pritraukti prie trenerio darbo. Dalyvauju kiekvienoje treniruotėje, jas stebiu, su treneriais daug bendraujame. Dabar prasidėjo ir bendravimas su agentais, žaidėjų atrankos, tai labai daug yra situacijų, kurias gali kaupti kaip treneris. Ateityje, manau, praverstų ir trenerio karjeroje. Svajonės neišsižadu, bet šitas darbas irgi labai įdomus, dabar negalvoju apie kitus kelius.
– Šarūnas Jasikevičius buvo išrinktas geriausiu Eurolygos treneriu. Nustebino toks pripažinimas?
– Šiemet iš tikrųjų nenustebino. Gal labiau nustebino, kad jis anksčiau nebūdavo pripažintas, nes tikrai manau, kad jis žmogus, kuris dirba nuostabų trenerio darbą. Gal anksčiau būdavo kiek gaila, kad ankstesniais metais nebūdavo įvertintas jo darbas, kurį jis tiek su Kauno „Žalgiriu“ buvo nudirbęs, tiek su „Barcelona“ ir dabar su „Fenerbahče“. Tai pagaliau labai džiugu dėl jo, džiaugiamės tikrai.
– Kuo jis išskirtinis?
– Manau, daug kuo išskirtinis. Kitiems galbūt galėtų atrodyti, kai pažiūri iš šono, kad ir pats taip galėtum. Galiu nuramint, taip tikrai nėra. Žmogus turi tą išskirtinį pojūtį per rungtynes ir jo profesionalumas per visą sezoną, pasiruošimas rungtynėms yra aukščiausio lygio ir džiaugiuosi, kad pagaliau jis buvo įvertintas. Prie viso šito palinkėčiau pagaliau šiemet ir Eurolygos titulo.
– Kaip vertinate „Žalgirio“ pasirodymą Eurolygoje?
– Sunku vertinti. Klube žmonės įsivertins tą darbą. Manau, sirgaliai tikėjosi tikrai geresnio rezultato. Žinant, kaip žmonės myli „Žalgirį“ ir serga už jį, visada nori rezultato daug geresnio, tai natūralu, kad ir lūkesčiai buvo didesni. Sezonas išėjo toks, koks išėjo, dar liko Lietuvos krepšinio lyga, tai bus koncentracija vien tik į ją ir komanda bandys susigrąžinti Lietuvos čempionų vardą, to ir palinkėčiau. Aišku, nepasiduodame ir mes, kaip Kėdainių klubas, bet giliai širdyje linkiu, kad susigrąžintų tą čempionų vardą.
– Kaip manote, ar komandoje ir toliau liks treneris Andrea Trinchieri?
– Čia ne mano kompetencija spręsti, aš nesu klubo viduje. Aš galiu tik kaip sirgalius iš šono šiek tiek įvertinti, bet manau, kad jie priims geriausią sprendimą tiek klubui, tiek patys sau. Susės visi po sezono, įsivertins ir nuspręs trenerio ateitį.
– Kaip vertinate kunkuliuojančias aistras vyrų krepšinio rinktinėje po T. Pačėso pasisakymų? Bus J. Valančiūnas rinktinėje ar ne?
– Labai daug nuomonių išsakyta, kiekvienas, aišku, turi savo nuomonę. Aš tuo atžvilgiu neutralus, tiesiog žiūriu, seku tą situaciją. Manau, kad bet kokiu atveju ji išsispręs, nes rinktinę visada visi iškeldavo aukščiau visų ambicijų. Faktas, kad buvo daug šurmulio nuo federacijos rinkimų, tie trenerio paskyrimai, štabo reikalai ir panašiai, manau, kad konfliktas nereikalingas buvo visiškai. Bet atsitiko, viskas, nieko dabar nebepakeisi. Labai tikiu, kad vyrai susės ir viskas bus gerai – sugrąžins rinktinę pagaliau, vadinkime, į pergalingą kelią.
– Bet tą situaciją vis tiek kažkaip tikriausiai reikėtų spręsti, taip negali būti?
– Gal tokie laikai atėjo, kad labai daug tinklalaidžių, visi daro, visi gamina, visi kviečia kažką. Vienas išsako savo nuomonę, kitam ta nuomonė nepatinka, neįtinka ir tada užsikuria toks žaidimas viešojoje erdvėje. Manau, kad geriausia visada, kiek iš savo patirties žinau, kad ir „Žalgirio“ komandoje, ir rinktinėje visada viskas būdavo sprendžiama tarp keturių sienų ir už uždarų durų. Tada viskas labai greitai išsispręsdavo. Kai visi vyrai susėda, visi gali pasakyti savo nuomonę, kas kam nepatinka, labai greitai galima rasti visiems tinkantį sprendimą. Aš manau, kad atsitiks lygiai taip pat – jie atsisės ir išsiaiškins kartą ir visiems laikams, pabaigs šituos dalykus ir viskas stos į savas vietas.
Tekstą parengė Gintarė Grikštaitė
